1 nuotr.
Žiūrėdamas propagandines TV laidas, žmogus vis dažniau susimąstai - kas išprotėjo? Pasaulis ar mes, pasaulio piliečiai?
Save dar galima pasitikrinti pas psichiatrą. O kaip patikrinti pasaulį? Užrašyti pas psichiatrus pasaulio lyderius: Putiną? Bušą? Rotšildą su Rokfeleriais? Tada tikrai į psichiatrinę uždarys.
Tai ką daryti?!
Juk nebegalima ilgiau ignoruoti akivaizdžiai beprotiškų faktų. Sadamą Huseiną užpuolė dėl jo draugiškų santykių su Bin Ladenu, o pakorė - dėl kelių šimtų sušaudytų irakiečių. Retorinis klausimas: kiek kartų reikėtų pakarti G.V.Bušą, jeigu "gindami" demokratiją jo kariškiai išžudė dešimtis tūkstančių irakiečių?
Aritmetika paprasta: padalykite 10 000 iš 200 ir gausite atsakymą.
Sekant S.Huseino pavyzdžiu, G.V.Bušą reikėtų pakarti mažiausiai 50 kartų: užsmaugi - nukabini, užsmaugi - nukabini... Ir taip 50 sykių.
Juo labiau kad tas pats Bushas ir mus apgavo: "Nuo šiol Lietuvos priešai - Amerikos priešai". Tikrovėje Amerikos priešai tapo Lietuvos. Pradėjome kariauti su afganistaniečiais, irakiečiais... Aišku, ne dėl naftos - dėl Tėvynės. Tik kur ji?
Vašingtone? Izraelyje? Briuselyje?
Bet kur, tik ne čia, Lietuvoje. Pas mus ginamos visų teisės. Ir čigonų, ir žydų, ir lenkų... Tik ne lietuvių. Net ukrainiečių dujos mūsų valdžiai svarbiau nei lietuvių. Mokame brangiausiai Europoje, o rūpinamės dėl kitų.
Kaip pastebi mūsų intelektualai, nebejauku garsiai savo šalies vardą ištarti. O juk žodį "Lie-tu-va!" teatre publika atsistojusi skanduodavo. Nuvalkiotos sąvokos "Patriotas", "Tėvynė"... Net Baltijos pavadinimą kažkoks užjūrio įvaizdžio specialistas nori iš mūsų atimti. Tiesa, prieš tai jam dar privalėsime sumokėti.
Jei duosime milijoną, galėsime drąsiai vadintis ne Baltijos, o Šiaurės šalimi. Kaip čiukčiai.
Apie juos gi visi anekdotus pasakoja, o ką žino apie mūsų Lietuvą? Ar pastebėjote, kiek painiavos su Lietuvos pavadinimu: "Litva", "Litauen", "Lithuania", "Lituania" - ir vis tiek supainioja su "Letonia" (Latvija). Tai dabar dar pradės painioti su jamalais, nencais ir eskimais. Sakys: a, jūs iš Šiaurės, elnius auginate? Gal dar ir naftos turite? Neduok Dieve, išgirs koks bušas ar glušas ir subombarduos...
Gal nebeeksperimentuokime daugiau su vargše Lietuvėle. Nebesidraskykime tarpusavyje. Bent dėl šalies pavadinimo. Branginkime tai, ką paliko mums mūsų protėviai. Kiek galima pjauti vienam kitą?
Antra vertus, kas beliko daryti. Visas kitas mūsų valdžios funkcijas, regis, Briuselis jau „prichvatizavo“. Jei tik pabandome ką nors nuveikti savarankiškai, tučtuojau pasigirsta: "Tai neatitinka Briuselio direktyvų". Kažkoks absurdas: dangstomasi "ES direktyvomis", kurių niekas akyse neregėjo. Mano galva, direktyvos arba nurodymai gali ateiti tik tada, kai Briuselis pats žinos, ko jis nori. Deja, ES Konstitucija iki šiol nepriimta. Vadinasi, iki šiol Europos Sąjungoje dar nėra tarpusavio supratimo. Patys nežino, kaip toliau gyvens drauge, o mums "iš aukščiau" nurodinėja. Todėl skelbiu ultimatumą: kol tarpusavyje neišsiaiškins, man jų direktyvos negalioja. Vadovausiuosi tik Lietuvos įstatymais.
Pirmiausia Lietuva man - šalis prie Baltijos, o ne prie Laptevų ar Šiaurės jūros. Čia mano namai, nes kitur gyventi nenoriu. Ne todėl, kad brangu, o todėl, kad visur kitur būsime svetimi. Nei mes, nei mūsų vaikai, nei anūkai jokiame krašte nebūsime savi...
Todėl gerbkime ir branginkime savo namus. Ar tai būtų bendrabutis, ar butas, ar namas, ar žemės lopinėlis (šalia Baltijos jūros), iškovotas mūsų protėvių krauju.
Puoselėkime savo kraštą ir mylėkime. Neleiskime savo namų nualinti.
Verslininkams, kurie nesupranta sąvokų "Tėvynė" ir "Lietuva", paaiškinsiu jų kalba.
Nekilnojamojo turto vertę sudaro trys pagrindiniai dalykai: vieta, vieta ir dar kartą vieta. Tai va - jei vieta niekam tikusi, tai ir jūsų visas turtas taps niekam tikęs.
Lietuva yra mūsų namai. Negriaukime jos. Nebetempkime iš namų (geriau atvirkščiai). Nešiukšlinkime. Nebeskurdinkime žmonių.
Žodžiu, nebūkime sau priešais. Nes jeigu Lietuvos žemėje bus nesaugu ir nebejauku, čia niekas nebenorės gyventi. O tai reiškia, kad nuvertės visas jūsų turtas. Vilos ir namai. Fabrikai ir investicijos. Patys būsite nelaimingi. Nes neįstengsite būti laimingi, kai jus sups nuskurdinti, nelaimingi ir agresyvūs žmonės. Nebegalėsite viešumoje pasipuikuoti nei savo roleksais, nei mersedesais. Ir ne tik viešumoje, bet ir namuose. Įpykusi minia nušluos jūsų tvoras ir sargybinius. Ar tikrai šito norite? Jei ne, jeigu jums nelabai patinka gyvenimas pragare, liaukitės pagaliau vogti ir grobstyti likusį Lietuvos turtą. Juk čia – Lietuvoje – tikrieji mūsų namai.
Ir dar labai svarbu savo namuose būti šeimininku. Todėl gal nederėtų persekioti jaunimo, kuris dainuoja patriotines dainas ir skanduoja "Lietuva - lietuviams!" (Negi geriau būtų, jei rėktų "Lietuva - rusams"?!). Jie ne fašistai. Jie mūsų ateitis. Užuot pasirinkę emigracijos ar narkotikų kelią, jie neša trispalves ir deklaruoja, kad dar myli savo namus, savo Tėvynę. Kas čia blogo? Negi visi privalo liaupsinti globalizmą? Juk jau prisiliaupsinome ir su komunizmais, ir su socializmais.
O dėl tolerancijos įvairioms tautoms ir lytims... Ar neatrodo, kad kažkas tyčia skiria tam opiam klausimui pernelyg daug dėmesio? Akivaizdu, kad kai kurios grupės sąmoningai provokuoja konfliktus, tenorėdamos iš fondų išpešti kuo daugiau pinigų. Gynybai. Gyventų sau ramiai kaip visi normalūs žmonės ir niekas jiems netrukdytų.
Priminsiu, kad Lietuva dar nuo Gedimino laikų buvo svetinga. Tačiau joks save gerbiantis šeimininkas neleis svečiui ar atėjūnui užlipti sau ant sprando. Juk net folkloras byloja: įsileisk kiaulę į bažnyčią, ji ir ant altoriaus užlips.
Ar pamenate, kaip mūsų Seimas įsileido tokį Zurofą, o šis, užlipęs ant tribūnos, pradėjo kriuksėti ant Lietuvos... Kas tokį paršelį gali toleruoti?
O dabar dar kartą apie mūsų psichiką. Skubu visus nuraminti. Niekas neišprotėjo. Bet tikrai žmogus gali išsikraustyti iš proto, jei laiku nesuvoks jo supančio pasaulio. Iš pradžių įsisąmoninkite, kaip veikia sistema ir kokie žmonės jai reikalingi.
Jokiu būdu negalima būti doram, nesusitepusiam, savarankiškam ir neprognozuojamam. Jei tave gąsdina, privalai bijoti. Jei klausia, kaip darysi, privalai atsakyti: o kaip reikia. Jei turėsi savo nuomonę, būsi beviltiškas ir sistemai nereikalingas.
Todėl nesinervinkite, kad į valdžią ateina vis daugiau "susitepusių" ir net teistų žmonių. Taip reikia. Taip sistemai juos lengviau valdyti.
Natūralu, kad pilietis X, suvažinėjęs kelis savanorius kariškius, tampa krašto apsaugos ministru.
Logiška, kad koks nors Y, pasimokęs aferų EBSW koncerne, tampa vidaus reikalų ministru, KGB rezervistas – Lietuvos saugumo departamento šefu, o susipykęs su įstatymais pašlemėkas paskiriamas vadovauti Seimui, t.y. kurti įstatymus.
Taigi, norint daryti karjerą, iš pradžių reikia prisidirbti. Padaryti ką nors tokio, kad vėliau būtų galima tave valdyti. Šantažuojant.
Pavyzdžiui, norint tapti Lietuvos prezidentu, būtina Konstituciją paminti. Geriausia su šlepete... Ir būsi inauguruotas!
O pabaigoje atiduosiu duoklę paskutinei madai. Keli žodžiai apie KRIZĘ. Kaipgi be jos. Ogi labai paprastai. Pabandykime papasakoti, kas atsitiko pasaulyje, nevartodami žodžio "krizė".
Apsukrūs verteivos Amerikoje prasuko finansinę aferą. Panašiai kaip Petrikas, sukūrė piramidę. Pigiai prisiskolino pinigų iš valstybės, brangiai juos perskolino - išdalijo rizikingus kreditus, perpardavė biznį fondams, o paskui skubiai atsistatydino, išsimokėję šimtamilijonines išeitines.
Tai palietė visus pasaulyje. Tarp jų ir mus, lietuvius. Nes ir mes pirkome bevertes akcijas, išpūstą nekilnojamąjį turtą, ir mūsų pinigėliai per fondus buvo išpumpuoti į užjūrio bankus. O kas nepasidavė “aukso karštligei”, už juos tai padarė mūsų valdininkai bei pensijų fondų valdytojai. Va ir viskas.
Dėl visko kalta krizė. Nes jos nenubausi. Todėl, kad krizė yra reiškinys. Sakytum „afera“ - turėtum pasodinti aferistą. Sakai „krizė“ - belieka drebėti ir melstis, kad ji kuo greičiau pasibaigtų.
O kol visi sėdime pamaldžiai sunėrę rankutes, kažkas rankutėmis trina iš džiaugsmo.
Išmušė jų laimės valanda. Pasipinigauti. Tie patys užjūrio bankai pusvelčiui atima mūsų turtą, bendroves, žlugdo verslą ir šantažuoja mūsų valdžią, versdami pumpuoti vis naujus milijardus biudžetinių pinigų. Arba skolintis su beprotiškais procentais. Tol, kol tapsime nemokūs. Nusigyvenę vergai, kurie savo namuose už centus tarnaus svetimiems. Kas bus mūsų šeimininkai? Tie, kurie turės visus pinigus. Juk pinigai niekur nedingo.
Ką daryti? Svarbiausia prisitaikius prie sistemos išlaikyti Lietuvą savo rankose. Linkiu kuo greičiau įsteigti savo nacionalinį valstybinį-komercinį banką, kuriam būtų galima patikėti Lietuvos ir lietuvių pinigus. Puoselėkime ne užsienio, o nacionalinį verslą. Nacionalinę žiniasklaidą. Nacionalinę kultūrą ir kalbą. Būkime nacionalistai, o ne internacionalistai. Ginkime tėvų tradicijas, o dar labiau - tradicinę šeimą. Juk ne šiaip sakoma, kad šeima yra visuomenės ląstelė. Sveika šeima – sveika visuomenė. Šiuo metu visuomenė pūva iš vidaus. Dėl to ir depresijos, ir nihilizmas, ir noras emigruoti. Žmonės pervargo, neturi tikslo, niekuo nebetiki, o puolę į neviltį vis dažniau žudosi. Tauta sunkiai serga, o gydytojo paieškos pernelyg užsitęsė.
Tuo tarpu Soroso samdyti šundaktariai lietuviams ruošia benamio šuns dalią, primygtinai rekomenduodami mums nebesikankinti ir kuo greičiau asimiliuotis su visu likusiu pasauliu. Globalistų receptas: atsisakyti lietuvybės ir su visa savo teritorija bei jos ištekliais atsiduoti naujiesiems pasaulio šeimininkams.
Prieš pasinaudodami jų patarimu, gerai viską apgalvokite ir apmąstykite. Negi mums žodžiai apie tėviškę - tik tuščios frazės? Jeigu jau plėšiate prie stalo susėdę “Lietuva brangi…”, tai ir branginkite ją, po galais.
Kuo greičiau nustokime parceliuoti tai, ką mūsų tėvai per amžius užgyveno. Neskubėkime atsisveikinti su nacionaline valiuta. Ir kuo greičiau liaukimės pumpavę savo pinigus į užsienį. Skubiai skelbkime moratoriumą lėšų švaistymui. Drąsiai atsisakykime "kultūros sostinės" titulo. Ir nebūtinai taupumo sumetimais. "Kultūros sostinių" per metus būna po dvi ar net po tris... O Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis - tik kartą per tūkstantį metų.
Nesigėdinkime būti lietuviais. Nieko čia blogo. Grąžinkime lietuviškus pavadinimus, pirkime prekę lietuvišką... O jei kas puls ir kaltins nacionalizmu, pasiteisinsime: "Lietuviais esame mes gimę".
Ar pamenate, kieno tai žodžiai?
Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes turim būt.
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir neturim leist pražūt.
Kad ir kelintas apsiėmė
Nieku paversti mus visus,
Lietuvninkų vaisinga žemė
Tik vis gimdys lietuvninkus.
Kad debesiai ir susitraukia
Ir vėtros grumzdž mus išardyt,
Kad ir kelintas pykdams šaukia
Ir kalbą mūs nor išvaryt:
Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio,
Lietuvninks nieko tikt n’atbos,
Kaip eglė ten prie Šešupėlio,
Ir vėtroj, ir žiemoj žaliuos.
Drūtai laikyk, drūtai stovėkie,
Lietuviškoji giminė!
Drąsiai lietuviškai kalbėkie,
Tegul supyksta nežinė!
Tegul supyksta, kas nežino,
Kalba senoji kaip miela,
Kuria mus ,,tėve mūs" mokino
Tėtužis miels ir motina.
Vis ciesorių viernai mylėsim,
Mylėsim ciesorystę vis,
Tikt, kas širdyj yr, iškalbėsim
Lietuviškomis lūpomis.
Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes norim būt;
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir nenorim leist pražūt.
Jurgis Zauerveinas, Mažosios Lietuvos himno autorius
P.S. O dabar atidžiai įsižiūrėkite į skandalingąjį "Respublikos" viršelį, spausdintą prieš penkerius metus. Ar tikrai pasaulio valdovus suerzino piešinėlis? O gal - anonsai, kurie itin aktualūs šiandien?
