Aktorė Valentina Leonavičiūtė: Vardas - tai mano gyvenimo istorija

Senovėje vardams buvo teikiama kur kas daugiau reikšmės nei dabar. Įvairiose kultūrose buvo laikomasi skirtingų įsitikinimų ir prietarų, susijusių su žmogaus vardu. Šiuo metu yra mažai žmonių, kuriems jų vardas būtų toks svarbus.

Klaipėdos dramos teatro aktorė Valentina LEONAVIČIŪTĖ-GUSTAITIENĖ (65 m.), kalbėdama apie savo vardadienį, su ašaromis akyse prisimena savo tėvus ir vaikystės kaimą.

- Su kuo jums pirmiausia asocijuojasi Šv.Valentino diena?

- Nuo mažų dienų, kiek tik prisimenu, vasario 14-oji yra mano vardadienis. Vaikystėje mūsų šeima nešvęsdavo gimtadienių, švęsdavo tik vardadienius. Nuo gimimo man šis vardas yra šventas. Dabar nepripažįstu, kai ši diena kartu yra „prikepta“ kaip meilės diena.

- Ar dabar švenčiate vardadienius?

- Tai yra sena tradicija, kuri išliko iki šiol. Buvo tokia mūsų šeimos nuostata. Tik įstojusi mokytis į konservatoriją supratau, kad yra dar ir gimimo diena. Gimtadienio data irgi labai graži - per Tarptautinę vaikų gynimo dieną (birželio 1-ąją - red. past.). Anksčiau krikštydavo tik šventais vardais: dėdė Jonas, sesuo Janė, mama Konstancija. Visi tų tradicijų laikomės ir vardo dienos proga sveikiname vienas kitą ir dabar. Paskambina sesuo ir krikšto sūnus. Atvažiuoja sūnus su marčia ir anūku. Valgome visi pietus. Anūkas jau yra užaugęs kitaip ir atvyksta užsilipinęs širdelę.

- Vardas jums tikrai daug reiškia...

- Nes tai yra mano gyvenimo istorija nuo gimimo. Jis man primena mano mamą, tėtę ir kaimą. Su šiuo vardu susieta visa mano vaikystė. Kartais atrodo, kad jų trūksta arba jie sėdi šalia.

- Ar žinote, kas jums parinko vardą?

- Šito dalyko niekada neklausiau ir net nepagalvojau. Tik žinau, kad buvo svarbu, kad vardas būtų šventas. Mano vardas turi labai daug trumpinių ir dažniausiai aplinkiniai vadina maloninėmis formomis: Valka, Valiusia, Valia ir pan. Namuose vadina taip pat. Jei kreipiasi pilnu vardu, tai reiškia, kad kas nors ne taip. Aš net nepripratusi prie pilno vardo. Darbe po kiek laiko pamačiau, kad oficialiai parašyta, jog esu Valerija, o ne Valentina.

- Jūs atlikote daugiau nei 100 vaidmenų. Ar pasitaiko atvejų, kai žiūrovai nežino jūsų vardo ir vadina atlikto personažo vardu?

- Žiūrovai tikrai nepamena mano vardo, tik pavardę. Tikrąjį vardą žino tik artimesni žmonės. Dažniausiai kiti asmenys kreipiasi į mane kaip į aktorę. Gerai, kad jie nemaišo mano vardo su atliktais vaidmenimis.

- Ar lengvai susigyvenate su paskirto vaidmens vardu?

- Priklauso nuo to, koks yra vaidmuo. Dažniausiai atlikdama kokį nors vaidmenį negalvoju apie vardą, bet mąstau apie tą žmogų, jo charakterį ir individualybę. Niekada neteko pagalvoti, o kodėl to žmogaus yra būtent toks vardas.

- Liaudies išmintis sako, kad parinktas vardas gali lemti žmogaus gyvenimą...

- Tikiu tik likimu, kaip skirta, taip jau skirta tam žmogui. Daugiau niekuo netikiu. Mano nuomone, savęs daug kur neapsaugosi, nes yra kažkokia didesnė jėga.

- Kaip jūs vertinate dabartinę meilės dieną?

- Galbūt vieniems tai yra pramoga. Vaikai žaidžia su širdelėmis. Bet negalima išskirti tik vasario 14-osios kaip meilės dienos. Negi tik vieną dieną žmonės vienas kitam gali prisipažinti mylintys? Ir ypač jaunimas? Šis dalykas man nesuprantamas. Net nekalbu, kad šiai dienai yra skiriama per daug dėmesio. Jei savo jaunystės metais atsikeltume vasario 14-osios rytą ir sakytume vienas kitam: „Ar tu mane myli?“, aplinkiniai pagalvotų, kad mums ne viskas gerai.

- Prieš ketverius metus jums buvo įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Ką jums jis suteikė?

- Tai yra mano aktorystės pripažinimas ir darbo triūso įvertinimas visos Lietuvos mastu. Šis apdovanojimas yra išskirtinis ir tikrai nėra lengva jį gauti. Smagu, kai įvertina. Apdovanojimas truputį įpareigojo. Tačiau tai nereiškia, kad tik tuomet pradėjau stengtis dirbti. Žmogus arba dirba, arba ne. Žinoma, tik vieną kartą vaidmuo pavyksta geriau, kitą blogiau. Vaidmens pasisekimas priklauso nuo daugelio dalykų.

- Koks vaidmuo jums paliko didžiausią įspūdį?

- Tokių buvo ne vienas. Aktorinio darbo pradžioje teko atlikti nuostabių vaidmenų. Vėliau keitėsi amžius ir keitėsi personažai. Galbūt galėčiau išskirti Dalios Tamulevičiūtės pastatytą spektaklį „Viskas apie moteris“, kuriame persikūnijau į penkis skirtingo amžiaus moterų personažus. Esame šį spektaklį suvaidinę apie 150 kartų. Visuomet jį mielai atlieku. Greitai vėl laukia šis spektaklis. Jame kartu vaidina Regina Šaltenytė ir Nelė Savičenko. Kiekvieną kartą mes vis atrandame ką nors naujo. Nė viena iš mūsų trijų tiksliai nežinome, kaip suvaidinsime. Klausome viena kitos ir pradedame net pačios improvizuoti. Toks spektaklis būna gyvas ir žiūrovai tai jaučia.