Ar bus deginama Didžioji Lietuva?

- Miela šaunioji Birute, žiūriu į jus ir galvoju, ar tai yra įmanoma? Viena, tik su kamera - per visą Baltarusiją, per visą Ukrainą. Ir imk, Lietuva, tris nuostabiausius albumus apie Tavo praeities šlovę - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Beveik visas Tavo paveldas - piliakalniai, pilių, tvirtovių, bažnyčių likučiai, kai kurie ir dabar pritrenks savo didybe, jų skleidžiama aura. Esu tikras, tie, kas atsivers šias knygas, nesupyks, kad aš jų vardu dėkoju jums už tokį gražų bandymą atkurti mūsų savimonę, tautinę savigarbą, pasididžiavimą savo protėviais.

- Neskubėkime man dėkoti. Pirmasis, kam turėtume dėkoti, - Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras šviesaus atminimo Bronislovas Lubys. Turbūt Lietuva dar nesuprato, ko ji neteko. Jis į valstybę, jos istoriją visada žiūrėjo su didžiausiu dėmesiu ir suprato šituos reikalus iš esmės, remdavo idėjas, kurios adresuotos į mūsų patriotinius jausmus ir mus vienija, kelia, žadina. O „Didžiajai Lietuvai“, galiu drąsiai sakyti, jis davė materialinę pradžią. Tai jo dėka prasidėjo mano pirmosios kelionės su fotoaparatu į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraštį.

Ar žinote, iš kur kilęs Ukrainos vardas? Iš žodžio „na kraine“ - „pakraštėje“, „pakraštinė“. Tai ne mano išsigalvojimas. Taip sako ir rašo patys ukrainiečiai. Mūsų istorikas Teodoras Narbutas irgi labai gražiai apie tuos „pakraštinius“ rašo. Ir Simonas Daukantas. Tai kur tas centras, kurio pakrašty buvo Ukraina?

- Norite pasakyti, kad tas centras buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė?

- Taip.

- Tačiau taip teigdama jūs tyčia ar netyčia iškasate dar vieną karo kirvuką. Karo, kuris, mano akimis, jau ne pirmi metai vyksta tarp Lietuvos istorijos profesorių ir neprofesionalų, žmonių, kuriems labai rūpi Lietuvos istorija - istorijos fanatikų pačia gražiausia to žodžio prasme. Prie kurių ryžčiausi priskirti ir jus.

- Nesirengiu kariauti su profesoriais. Nematau reikalo, nes žinau, kad objektyviausias teisėjas yra laikas. Jis viską sudėlios į savo vežėčias. Aš tik konstatuoju faktą, kad šiandien mes turime tą istoriją, kurią Jekaterina II su savo Slaptąja komisija mums davė. Ir mes ją, iš esmės, iki šiol priimame kaip valstybinę savo istoriją ir jos mokome vaikus. Tik tokią žinome. Kas yra už Jekaterinos II nubrėžtų rėmų - tarsi jau ir nebe mūsų istorija.

- Gal geriau bėkime nuo tos negeros rusų carės prie gerų žmonių, kurie jūsų „Didžiajai Lietuvai“ leido išvysti dienos šviesą. Tikiuosi, tarp jų buvo ir Kultūros ministerija su savo rėmimo fondais? Juk jūsų tomuose „suinventorintas“ beveik visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldas.

- Kultūros rėmimo fondas ir buvo pirmasis, į kurį kreipėmės dar ieškodami lėšų pirmajai knygai leisti. Mums buvo atsakyta, kad tokių didelių pinigų jie neturi. Paskui, kai ministru buvo paskirtas Remigijus Vilkaitis, vėl kreipėmės. Ir Vilkaitis buvo pirmasis kultūros ministras, kuris mus suprato ir mūsų knygai suteikė paramą - nupirko dalį popieriaus. Ir tai mums buvo nemaža paspirtis.

- Bandau formuoti įtarimą, kad knyga buvo finansuojama „elgetavimo būdu“?

- Taip. Biudžetas prie šito leidinio yra tikrai neprisidėjęs. Ir vis dėlto turiu padėkoti finansų ministrei Ingridai Šimonytei. Jinai iš pirmo žodžio suprato, kad šita knyga turi būti mokyklų bibliotekose. Už trečiąjį tomą esu labai dėkinga Kalifornijoje veikiančiam Gražutės Šlapelytės-Sirutienės fondui, kurio valdybos pirmininkas ponas Markevičius suprato mus be didelių įtikinėjimų.

- Taigi ir Rimanto Dichavičiaus „Laisvės paženklinti“ pirmąjį tomą, prie kurio valstybė visiškai neprisidėjo, finansavo tas pats fondas. Ir ką mes darytume, jeigu nebūtų knygos ir kultūros žyme paženklintų Šlapelių. Tėvai, garsieji Vilnijos knygininkai Marija ir Jurgis, kėlė dar aną, tarpukario, Lietuvą, o jų dukros Gražutės fondas bando gelbėti šių dienų Lietuvos kultūrą ir istoriją.

- Kai jau susitarėme su šio fondo vadovybe dėl paramos, aš paklausiau, kokias sąlygas jie kelia. Man buvo atsakyta: „Visai Lietuvai knygos nepakaks. Mes norėtume, kad šita trečioji knyga pasiektų Vilnijos krašto mokyklas ir bibliotekas. Kaip tik dabar imsimės knygos sklaidos pirmiausia Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų rajonuose.

- Puikiai suprantu tokius fondo vadovų pageidavimus. Fondo steigėjos šviesaus atminimo G.Šlapelytės-Sirutienės tėvai - Vilnijos krašto veikėjai. Jos krikštatėvis - Jonas Basanavičius. Ji pati viena iš JAV Vilniaus krašto lietuvių sąjungos Čikagoje steigėjų. Bet ar nebijote, kad šiandieninėje Vilnijoje, ne pačiame lietuviškiausiame mūsų valstybės regione, ims rastis veikėjų, kurių politiniai įsitikinimai gali ne visai sutapti su fondo vadovų pageidavimais. O jeigu jūsų, Birute, „Didžioji Lietuva“ užsidegs kurioje nors Vilnijos bibliotekoje?

- Bet aš negaliu pasielgti kitaip, nei buvo sutarta su Šlapelytės fondu. Jeigu kas nors ir bandys užkišti šią knygą į tolimiausią kampą, tai nepavyks. Ji yra tokia stora ir didelė, kad jos tarp kitų knygų niekaip nepaslėpsi. O nuo ugnies jokia knyga neapsaugota.

- Manau, kad tik prastos knygos nedega. Jas neša į makulatūrą. O knygos deginimas yra jos pripažinimas.

- O aš manau, kad šiandien nėra patys geriausi laikai mūsų istorijai. Trys archeologai iš Zaporožės, Nikopolio ir Chersono prie Dnepro kasinėjo vadinamųjų lenkų sečių vietas, o aptiko Vytauto laikus. Ukrainiečiai, jie patys tai sakė, kvietė į talką mūsų Istorijos institutą, kad kartu prie Dniepro tęstų kasinėjimus. Net atsakymo nesulaukė. O šiuo metu ten labiausiai ieško savo istorijos, o kai kas ir šaknų. Lenkai, rusai ir turkai. Mažiausiai kasinėjimais domisi dvi valstybės: Ukraina ir Lietuva. Bet aš tikiu, ateis metas, kai Lietuvos valstybė subręs tam, kad į savo istoriją pažvelgtų taip, kaip dera Lietuvos valstybei, kuri savo egzistavimą matuoja tūkstantmečiais. Tik ji yra labai reikalinga jau šiandien. Kai Lietuva tiesiog mūsų akyse tirpsta, kai mūsų vis mažiau. Kai tavo tautybė tampa niekam nebesvarbi. Kai Europoje vis dažniau prabylama, kad tautinės valstybės yra ant išnykimo ribos. Bet aš netikiu, neįsivaizduoju, kaip nacionalinė valstybė gali numirti Prancūzijoje, Anglijoje ar Vokietijoje. Jie turi galingą istoriją, galingą kultūrą. O Lietuvoje...

- „Didžioji Lietuva“... Ką reiškia „Didžioji“? Didelė ar didinga?

- Tegu kiekvienas skaitytojas pats pasirenka. Pagal savo supratimą. O kodėl istorijos profesoriams užkliūva tas mūsų ieškojimas Lietuvos didybės, aš imu suprasti. Nuo anos didžiosios Lietuvos gali atsirasti sąsajos su ta mūsų valstybe, kurios nežinome. O kai nežinai, geriau manyti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atsirado iš nieko.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"