Arbata devintą vakaro pas Regimantą Adomaitį

- Vakaro metu prisiminėm paradoksą: iškiliausia Lietuvos kino figūra - Vytautas Žalakevičius, o geriausiu visų laikų lietuvišku filmu išrinkti „Jausmai“, režisuoti Almanto Grikevičiaus?

- Kitaip ir nepavadinsi: paradoksas. Tas pats scenarijaus autorius, tie patys aktoriai, tas pats pokario laikas. Tik žanrai skirtingi. Kovinis vesternas ir tyli žmogiška drama, pastangos išlikti nuvilnijančio karo nežinioje.

- Sukūrėte labai skirtingus charakterius. Karštakošis ūmus Donatas ir tylus, kietas, mažakalbis žemaitis Kasparas. O jei palygintume režisierius?

- Žalakevičius - agresyvus, despotiškas, reiklus. Blogiausia, kad nesupranti, ko jis nori. Nerišli greitakalbė, ekspresyvūs gestai, išraiškingos grimasos. Baimės įvaro kiek reikiant, klausti nedrįsti, bandai atspėti, pagauti...

- Tai kaip vaidinti, sukaustytam tos baimės? Kaip susikaupti, įsijausti?

- Yra tik vienas kelias: tą nervą, nesusigaudymą pervesti į personažą. Ir, žiūrėk, išeina visai neblogai.

- O Grikevičius?

- Labai jautrus, pažeidžiamas, nervingas. Labai dėmesingas aktoriui. Puikiai žino, ko nori. Tvirtai veda aktorių link rezultato. Nepūsdamas miglos.

- Kas labiausiai padeda - geras scenarijus, gera režisūra ar solidi aktoriaus patirtis?

- Patirtis trukdo. Budraitis „Jausmuose“ geriau suvaidino, nes nieko nebuvo baigęs, o aš - jau artistas! Tik imk galvoti, kad esi geras aktorius ir viską gali - galas. Taip mano budrumą užliūliuodavo „Mosfilm“ režisieriai. Po kiekvieno dublio giria, žavisi, duoda visišką laisvę. O aktoriai - baisūs tinginiai. Tik atleisk vadeles - ir nuklys į lankas.

- Taigi buvote guest star, lietuviškos kino mokyklos pažiba!

- O rezultatai - prisiminti nesinori. Tuščiai praleistas laikas. Nebent viena kita įdomi pažintis. Dar prieš „Jausmus“ filmavausi Kišiniove „Sergejuje Lazo“. Režisierius - Andrejaus Tarkovskio sesers vyras, o Tarkovskis, po „Andrejaus Rubliovo“ bedarbis, atvažiavo padėti, pakoreguoti scenarijų. Sėdėdavome viešbučio balkone ir, čirškiant cikadoms, gerdavome raudonąjį vyną, užsikąsdami moldaviškais arbūzais. Tarkovskis ekspromtu perrašinėdavo atskiras scenarijaus vietas, lopydamas, kur nesueina. Idėjos jam kildavo čia pat.

- Grikevičius to nedarydavo?

- Niekada.

- Kodėl Žalakevičius savo scenarijų nefilmuodavo pats?

- Paslaptis. Niekas jos dar neįminė. Aš galvoju taip: „Niekas nenorėjo mirti“ - šedevras. Baisu nebepasiekti savo lygio. Geriau tegul pabando kiti.

- Nuo ko bėgo į Maskvą? Nuo paties savęs? „Tas saldus žodis - laisvė!“, „Kentaurai“. Vėliau ir pats jų išsižadėjo kaip „blogos publicistikos“...

- Na, nesakykit. Tų filmų negalima traktuoti pažodžiui. Nesvarbu, kad Venesuela, kad numanoma Čilė. Žala iš esmės kalba apie okupuotą Lietuvą, apie tą uždraustą saldų laisvės gurkšnį. Jis buvo tikras Lietuvos patriotas. Labai didžiavosi savo karininku tėvu, be kurio, deja, teko augti...

- Ir Grikevičius kalba apie tą patį - Lietuvos kinematografininkų betėvystę. Vabalas, jis pats, Macaitis... Visi betėviai. Ir visi tą betėvystę skaudžiai išgyveno. Kaip manote, ar tai kažkaip paveikė charakterį?

- Apie visus nepasakysiu, bet Žalakevičiaus - taip. Jautrus, kompleksuotas, pažeidžiamas. Ir labai ambicingas.

- Kaip sakoma, sprogstamas mišinys.

- Kita vertus, be ambicijų nebūsi menininku.

- O jus - ar yra pagyręs už vaidmenį. Pasakęs šiltą gerą žodį?

- Yra. Ir reikia pasakyti jo garbei - į akis. Beje, jau tada, kai pas jį nebevaidinau. Lyg tarp kitko tarstelėjo: „Supranti, mano bėda ta, kad aš visą laiką filmuodavau blogus aktorius“.

- Žinoma, tuo pačiu negalėjote atsilyginti. Pavyzdžiui, pasakyti, kad „Sadūto tūto“ teko vaidinti išgalvotą, manieringą, retoriškai svaičiojantį herojų.

- Kad kažkas ne taip, pats jautė. Dažnai atvažiuodavo į filmavimus, kišosi, koregavo. Almantą tai veikė siaubingai. Jo akivaizdoje jausdavosi stačiai paraližuotas. Scenarijus ir man nepatiko. Personažų poelgiai nelogiški. Daug retorikos, dirbtinumo. Gal tai reikėjo vaidinti su ironija?

- Grikevičius nejuto to paties - retorinio falšo?

- Atrodo, juto. Bet bandė patikėti, priimti. Gal nedrįso pasipriešinti...

- Jau vien tas paveikslų deginimas! Po premjeros vienas dailės studentas ironizavo: tikras dailininkas bent porėmius pasiliktų!

- Ką gali žinoti. Vieno dailininko dirbtuvėje teko matyti, kaip gerai įkaušęs šeimininkas peiliu atakavo savo kūrinį. Paprašiau atiduoti jį man. Iki šiol tebeturiu.

- Ir kas gi tas karštakošis?

- Nesakysiu. Bet, jei įdomu, parodysiu. Gal pati atspėsite.

Aktorius vedasi į kitą kambarį, kur ant sienos - tikrai! - kabo didžiulė supjaustyta drobė. Ankstyvasis Gutauskas? Žinoma, jis.

- Ar jums neatrodo, kad „Sadūto tūto“ daug įdomesnė buvo moteriškoji linija - Eugenijos Pleškytės. Mylinti, tyliai kenčianti jausmų alkį šalia narciziško vyro?

- Žinoma, kad taip. Pleškytė - galinga aktorė. Jei nebūtume tokia maža šalis, jei anuomet ne ta geležinė uždanga - ji būtų tapusi žvaigžde, uždirbančia milijonus. Kaip, beje, ir Bajorytė. Į jas investavę prodiuseriai būtų tapę milijardieriais!

- Ar namuose su žmona apie tai kalbėdavote? Kodėl ją taip greit pamiršo kinas?

- Niekada.

- Kodėl Grikevičius (Žalakevičius?) nepakvietė jūsų į „Ave, vita!“ vaidinti kartu su Bajoryte - jau po „Jausmų“? Kodėl tame puikiame aktorių ansamblyje jūsų nebuvo?

- Neprisimenu. Gal kaip tik tuo metu filmavausi pas Kozincevą „Karaliuje Lyre“...

- Apie Žalakevičių ir Grikevičių kino kuluaruose sklando daug anekdotų...

- Aš jų neprisimenu. Tik prisimenu, kad Grikevičius į filmavimo aukštelę dažnai ateidavo girtas. Visa grupė nusiteikusi darbui, o jis... Siaubingai ant jo pykdavau.

- Šypsenas keldavo dviejų didžiųjų kino režisierių supanašėjimas. Vienodos šukuosenos, vienodas aprangos kodas, sinchroniškai kerpami ir atauginami ūsai...

- Žalakevičius - išskirtinai įtaigi asmenybė. Daug kas jį mėgdžiojo. Norom nenorom persiimdavo jo maniera kalbėti, judėti, sėdėti...

- Darė įspūdį ir užsieniečiams. Kartą girdėjau, kaip po ekspresyvios Žalakevičiaus kalbos vienas armėnų režisierius sušuko: nieko nesupratau, bet tai - Vytautas Puikusis! (Vitautas Velikolepnyj).

- Išties jis buvo garsiausias, plačiausiai žinomas - iškart po „Niekas nenorėjo mirti“. Tas filmas išgarsino ir mus, aktorius. Iki šiol - kaip atpažinimo kodas.

- Paradoksalu, bet prizą Karlovy Varuose gavo ne filmas, ne režisierius, o Donatas Banionis. Kad ir koks puikus būtų tas vaidmuo...

- O taip! Žalakevičiui tai buvo smūgis žemiau juostos. Negalėjo Banioniui to atleisti. Pakvietė į „Atsiprašau“... atlikti mažulyčio vaidmenuko.

- Tai pirmas filmas po sugrįžimo iš Maskvos. Labai autobiografiškas.

- Sakyčiau, net intymus. Apie namus, tėvus, draugus. Tuos, kurie šalia tavęs ir kuriems reikia tavo meilės ir supratimo. Tą ypač gerai suvoki gyvenimo saulėlydyje. Visi kažkur bėgam, kažką vejamės, kažko siekiam. Nesibaigiančios varžybos, begalinis maratonas. Gal kažką ir padarysi, bet tai ne taip jau svarbu. Supratau tai, kai netekau Eugenijos. Beje, vakar buvau jos aplankyti. Guli Menininkų kalnelyje - visai netoli Grikevičiaus. Ilsisi atskirti takelio. Štai kur vėl susitiko...

Parengta pagal dienraštį "Respublika"