Atrodo, kad jų gimtoji kalba - jau ne lietuvių

- Pacituosiu jūsų dainos priedainį: „Čia tu „kopini“ ir „pastini“, ir „tagini“, ir „skrolini“, / Čia „laikini“ ir „postini“, ir „šierini“, ir „trolini“, / „Restartini“, „šutdaunini“ ir „mutini“, „apdeitini“, / „Editini“ ir „seivini“, „konvertini“ ir „geimini“, / „Delytini“, „komentini“, „konvertini“ ir „smailini“, / „Emailini“ ir „čekini“, ir visa tai - be perstojo - / „Taimlainai“ internetiniai atspindi tavo būsenas, / Kurias, galbūt, pajustum, jei pavyktų tau nubusti, nes / Tu įstrigai tinkle, tu pakibai tinkle...“ Išgirdęs jus ją dainuojant, akimirksniu padariau dvi išvadas - kad jaunųjų kartų „įstrigimo tinkle“ problema jums nuoširdžiai rūpi ir kad, matyt, pats gerokai buvote ten įstrigęs, jei žinote tiek specialiosios leksikos?

- Internetas, virtualusis pasaulis, socialiniai tinklai savaime nėra problema. Manau, tiksliau būtų kalbėti apie juose slypintį pavojų nejučia įklimpti ir dėl virtualiosios realybės prarasti tikrąjį - savąjį - gyvenimą. Todėl aš nesu prieš technologijas, aš už išmintingą žmogaus santykį su jomis, už sąmoningumą. Internetas ir virtualybė yra žvėris, su kuriuo jau, nori nenori, mūsų laiko žmonėms tenka pratintis gyventi, bet jeigu tą bendrą gyvenimą paliksime savieigai, jeigu to žvėries nekontroliuosime, anksčiau ar vėliau jis tikrai mus suės.

Statistika byloja, kad didžiuma prekybos centrų pirkėjų net aštuoniasdešimt procentų savojo pirkinių krepšelio turinio iš lentynų surenka mechaniškai, nė neapsvarstę. Pirkti vieną ar kitą prekę jiems jau yra virtę nesąmoningu įpročiu. Lygiai taip ir su lindėjimu internete, feisbuke, kituose socialiniuose tinkluose - tai virsta kasdieniu įpročiu, o nuo įpročio iki priklausomybės, kaip žinome, vienas žingsnis.

Jūs teisus, teko „pakyboti tinkle“ ir man, kol kažkaip, rodos, prabudau. Supratau, kad arba aš tai kontroliuosiu, arba tai kontroliuos mane.

- Anksčiau, būdavo, pakeli galvą į pro šalį važiuojantį troleibusą - žmonės šnekučiuojasi, šypsosi, pro langus į peizažus dairosi, o dabar visi akmeniniais veidais težiūri į savo kelius, ant kurių planšetiniai kompiuteriai ar išmanieji telefonai begulį...

- Netiesa. Tarp tų į savo kelius nudelbusių žvilgsnius keleivių kažkada sėdėdavau ir aš. Pro langus taip pat nesidairiau, bet ant mano kelių įprastai gulėjo ne planšetinis kompiuteris, o knyga, kad ir Fiodoras Dostojevskis, tik žvelgiant iš gatvės pro langą jos nesimato...

Na, o jei rimtai, šiuo laiku neapsakomai staigiai didėja praraja tarp kartų. Žmonija iš žodžiu paremtos kultūros, suprantama, ne be technologijų pagalbos, pereina į kultūrą, paremtą vaizdu. Jau užaugo „Google“ ir „Youtube“ karta, kuri augo, brendo ir pruso žvelgdama daugiau į kompiuterio ekraną, nei į knygą. Žinoma, negalima visko suabsoliutinti, nes tikrai yra ir daug išimčių.

Kadangi dirbu ne tik teatre, bet ir asociacijos „Kūrybinės jungtys“ projektuose, ugdančiuose kūrybiškumą Lietuvos mokyklose bei kitur, tenka bendrauti su ateinančių kartų jaunimu, turiu pripažinti, kad jie išties yra kitokie.

Paprastas pavyzdys - kai mus mokyklose spaudė spręsti kvadratines lygtis ir mokytis apskaičiuoti diskriminantą, mes kažkaip patikėjome, kad gyvenime šios žinios mums kada nors pravers. O ateinančių kartų jaunimas nesutiks apkrauti savųjų protų ir atminties tais dalykais, kurių tikslingumo ir vertės nesuvokia. Jiems tikrai svarbu suvokti, kodėl to ar kito dalyko reikia mokytis? Jie sako: „Kai man prireiks, aš susirasiu šią informaciją, o mokytis viso to dabar nematau prasmės.“

- Na, toks proto praktiškumas, be abejo, turi savų privalumų, bet iš principo jų požiūris klaidingas. Negi žmogus lavinasi tik dėl praktinės naudos? Juk kvadratinės lygties sprendimas pirmiausia reikalingas ne tam ar anam, o mūsų protams, mūsų asmenybėms subręsti? Juk jeigu studijuojamas objektas būtų ne kvadratinė lygtis, o Lietuva, jie turbūt irgi neįžvelgtų praktinės tokių žinių vertės? Na, pavyzdžiui, tai, kad lietuvių kalbos kultūros požiūriu tie jūsų dainoje surankioti jų veiksmažodžiai - šiurpiausia barbarizmų virtinė, jiems rūpi?

- Tikrai nežinau ar jiems tai rūpėtų, bet akivaizdu, jog interneto erdvėje tautų ir valstybių įvairovė yra tokia neesminė, kad galima teigti, jog jos ten apskritai nėra. Žinoma, nesu mokslininkas, galintis savąsias įžvalgas pagrįsti, bet įtariu, kad Lietuvos kontekste jie nemąsto - nuoširdžiai nejunta jį apskritai egzistuojant. Tačiau taip yra ne tik su Lietuvoje augančiomis jaunosiomis kartomis - tai visos epochos, viso pasaulio kitimo ženklas. Visai galimas daiktas, kad jų gimtoji kalba jau yra nebe lietuvių, anglų ar vokiečių, o kažkoks mišinys greitų, virtualių žodžių, įvairiausių trumpinių ir ikonėlių...

Taip, internetas globalizuoja, niveliuoja tautas ir valstybes. Bet ką daryt? Negi jiems pasiūlysim nesinaudoti virtualybe?

- Tai, ko gero, neatsiejamai susiję ir su emigruojančio Lietuvos jaunimo srautų veržlumu?

- Kuo žmonių gyvenimas čia bus turiningesnis, kokybiškesnis, prasmingesnis, tuo sunkiau bus žmonėms ryžtis išvažiuoti kitur. Jeigu mūsų gyvenimo Lietuvoje kontekstai sukimšti vien į politiką, kriminalus ir TV šou žvaigždeles, argi verta stebėtis, kad žmonės lengva širdimi iš čia išvažiuoja, - ne kaži ką tesijaučia prarandantys.

Atkreipėte dėmesį, kad mūsų valstybėje trys sritys - kultūra, švietimas ir medicina - iš esmės ilgą laiką buvo paliktos savieigai, gyvavimui vien iš inercijos? O mano manymu, būtent šios sritys ir yra svarbiausios siekiant sukurti visuomenės gerovę. Valstybę, iš kurios žmonės nenorėtų emigruoti.

- Taip, jeigu kalbėtume tik apie asmeninius „įstrigusiųjų tinkle“ likimus, dar galėtume sakyti: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“, bet kalbame juk taip pat ir apie tautų, apie valstybių ateitį...

- Nenoriu nei kaltinti, nei teisti jaunosios kartos. Jie tikrai nekalti, kad gimę jau rado tokį pasaulį - su kompiuteriais, internetu, išmaniaisiais... Jie neturi pasirinkimo - gyvena tokiame pasaulyje, kokį mes, vyresniosios kartos, jiems sukūrėme. Bet, manau, mes, vadinamieji suaugusieji, tam ir esame, kad įspėtume juos apie jų tykojančius pavojus, pamokytume, kaip saugotis, kaip atsirinkti tai, kas vertinga, bet pradžioj mes turime gebėti visa tai padaryti patys. Tiesa?

Šiandien žmonija dar tik pratinasi prie suvokimo, kad esama dviejų tarpusavyje konkuruojančių pasaulių - virtualybės ir realybės. Mes tik žengiam pirmus žingsnius. Ateinančių kartų užduotis bus atrasti tą pusiausvyros tašką, išmokti gyvenime jas harmoningai derinti.

Rimti iššūkiai jų laukia - juk jūsų minėti troleibusų keleiviams ant kelių gulintys išmanieji yra tik juokas, palyginti su jau vis plačiau pasklindančiais virtualiaisiais akiniais. Pastarieji juos užsidėjusį žmogų net ne prijungia, o meste įmeta į virtualią realybę, kuri, beje, jau nebe ekrane, o visur aplink jį, - saitų su tikrąja realybe iš esmės nebelieka... Tad štai - troleibusų keleiviai su išmaniaisiais, palyginus su tokiais „akiniuočiais“, ateity, ko gero, atrodys jums kaip tas F.Dostojevskio tomelis ant manųjų kelių...

- Iššūkis tikrai rimtas, tik kas turėtų jį priimti? Vaikus auginantys tėvai? Mokykla?

- Visi, o mokykla - pirmiausia. Liūdna, bet akivaizdu - dabartinė mokymo sistema yra pritaikyta XX a. žmogui - ruošianti gyventi pasaulyje, kurio jau nebėra. Privalu iš principo ją pakeisti, pirmiausia iš esmės keičiant ir tobulinant pedagogų ugdybą. Švietimas juk vyksta ne ministerijose, ne programose ir metodiniuose kabinetuose, o klasėse, kuriose stovi konkretus mokytojas ir sėdi konkretūs moksleiviai.

Mokytojus, manau, reikia ugdyti taip pat, kaip ugdome kūrėjus - aktorius, skulptorius, rašytojus...Mokytojas turi žinoti ne tiesiog teisingus atsakymus, o gebėti sukurti erdvę, klimatą, kurioje mokinys galėtų ir norėtų mokytis.

Mokytojas juk visų pirma turi būti laisvas kaip asmenybė, nebijoti savęs, kad patrauktų, sudomintų ir ugdytų laisvai mąstančius žmones. Juk mokiniai bet kokį melą ar baimę iškart pajunta. Dėl laisvės, savęs suvokimo, empatijos, kūrybiškumo ir daugybės kitų dalykų mokytojus reikia ugdyti kaip menininkus-kūrėjus, gebančius valdyti savo amatą, t.y. mokyti savo dalyko.

- O kas gi turėtų išugdyti tokius naujosios kartos mokytojus?

- Matyt, pirmiausia mums derėtų formuoti naują požiūrį į pedagogo profesiją, kad tai skatintų gabius, kūrybingus žmones imtis šios profesijos. Juk tai kūrėjo profesija. Tai - misija, tik reikia tai pamatyti ir parodyti. Žinoma tik požiūrio neužtenka, reikia keisti ir pačias ruošimo programas.

Nežinau, kaip yra dabar, tačiau ne taip seniai - mano abitūros laikais - į Pedagoginį universitetą testojo tie, kuriems nepavyko įstoti ten, kur svajojo. Argi ne pakankamai tai pasako apie jų pašaukimą, motyvaciją ir talentus? Manau, kai pavyks sudėlioti valstybės prioritetus, kad mokytojo specialybės imtų siekti geriausieji, tada turėsime ir visai kitokią Lietuvą, ir kitokias jos ateities galimybes.

Parengta pagal savaitraštį  „Respublika“