Dailininkas V.Binkis: Lietuvio pilkumas - tik išorinis

- Iš gatvės įžengus į jūsų dirbtuvę, spalvos net apakina. Prieš siūlydama pasvarstyti, kodėl lietuvis metai iš metų renkasi būti pilkas ir nematomas, - retą pamatysi vilkintį, tarkim, geltona striuke, - norėčiau paklausti: kas jus įkvepia spalvotai tapybai? Juk tikrai ne supanti aplinka, blausi ir neryški?

- Taip jau yra, kad vieni renkasi stipresnes spalvas, kiti purvą - rudą, juodą su balta. Tepi tą purvą ant drobės, ir tai irgi yra spalva, irgi dažas. Išraiškos priemones kiekvienas renkamės pagal savo skonį, kūrybinį temperamentą, jos netgi, kalbant metafiziškai, priklauso nuo kraujo grupės. Bet aš nesu tas, kuriam purvas įdomus, nors pripažįstu - gabaus atlikėjo rankose jis gali virsti nuostabiu paveikslu. Jei vis dėlto vaizduočiau purvą, jis būtų, tarkim, raudonas. Man patinka grynesnė, stipresnė, sodresnė spalva - transformuodamas realybę traukiu ją į intensyvesnio spalvinimo pusę.

Kalbame apie atspalvius, derinius, čia prasideda visas vargas, subtilumai. Esu mėgėjas ne tų maksimaliai grynų spalvų, bet vos vos prigesintų, papilkintų, vaizdžiai kalbant, man labiau prie širdies ne apelsino, o morkos oranžinė.

- Įgimta mums ir kasmet kone pusmečiui įnirti į purvą - niurzgėti, skųstis gyvenimu, jaustis nelaimingiems. Teisinamės, kad oras kaltas. Kaip jums pavyksta nepasiduoti visuotiniam negatyvui?

- Daug žmonių skundžiasi depresija, kad saulės nėra, per tamsu ir per šalta... Aš šito nepastebiu. Pilkumą priimu kaip neišvengiamą ir dėsningą, tikėdamasis, kad vieną dieną jis baigsis ir aš sulauksiu to nuostabaus gamtos atsibudimo, kai pilka virsta žalia. Labai pritrūkęs žalumos ir norėdamas patenkinti jos alkį, puikiausiai jį patenkinu įnirdamas į virtualias aplinkas - dokumentinius filmus apie gamtą ir panašiai.

Be to, turiu išlavintą fantaziją. Štai už lango medis, visi pasakys, kad jis nuogas, o man nieko nereiškia matyti jį vasarišką, ir netgi labai gyvai. Mintyse aš tik nudegti nuo saulės negaliu, nors karštį galiu įsivaizduoti visiškai laisvai.

- Sėdime vienas priešais kitą - abu pilki, tokie statistiniai lietuviai. Keista, kad likote toks atsparus kasdien dirbtuvėje jus supančioms spalvoms.

- Nejaučiu būtinybės reikšti savęs išorinėmis priemonėmis. Nedarau jokio kulto iš aprangos. Rengiuosi pragmatiškai, kad man būtų patogu. Dažniausiai vaikštau pilkas ir tai neslopina nei manęs, nei, tikiuosi, mano aplinkos.

Buvo laikai, kai norėjau atrodyti ekstravagantiškai. Tuomet buvo labai madingi „šlipsai“, turėjau jų ne vieną šimtą. O paskui pradėjau jais raišioti medelius, kitaip sakant, išmečiau, pasilikau tik du žalius. Su „šlipsų“ mada praėjo ir mano noras išoriškai išsiskirti. Pasikeitė požiūris į save, prasmės - kaip atrodyti, dėl ko atrodyti.

Spalvų pasaulis - kaip tapybos, kaip vidinės artikuliacijos objektas - man yra tiek rimta gyvenime, kad spalvų egzistavimo lygiuose, jų hierarchijoje rūbus aš ignoruoju. Nenoriu į tokius dalykus kišti dvasinių resursų, man tai per menka. Aš, be abejo, galiu klysti. Kitiems spalvos rūbuose - tai esmė, vidinio pasaulio išraiškos priemonė. Kodėl gi ne? Aš irgi pastebiu moteris, kurios gražiai ir skoningai apsirengusios.

- Bet ar tas pilkas vaizdas mūsų gatvėse jums estetiška? Ypač kai prie tamsių drabužių priderinama dar ir „nelaiminga“ veido išraiška? Manėme, kad sovietmečiu bespalviai ir vienodi buvome iš nieko neturėjimo, bet vaizdas mažai keičiasi ir dabar - beribės pasiūlos ir pertekliaus laikais.

- Spalviniai pomėgiai, pirminė jų apraiška siekia ne tik mūsų pasąmonę. Ją lemia ir technologinių galimybių suformuota spalvų gamybos ir naudojimo tradicija. Spalvinimas, spalvingas pasaulis būdingas technologiškai išsivysčiusioms valstybėms. Pagaminti spalvos pigmentą labai sunku. Pagrindiniai elementai, kurie šviečia, yra po žeme, ir tik mažuma spalvų yra gamtinės kilmės. Afrikoje, pavyzdžiui, ryškūs tik kolibriai, dar kelios gėlių rūšys, visa kita - blukių gamtinių spalvų. Iškasti mineralą, sumalti, pagaminti iš jo dažą reikia technologijų.

Imkim Švediją. Etnografinės jų spalvos - tokios pat santūrios, natūralios kaip mūsų. Kaip ir mes jie gyvena tamsoje. Bet Švedija - išsivysčiusi šalis, turinti labai stiprią chemijos pramonę. Jie prisigaminę begalinę įvairovę dažų. Ir gyvena nuspalvintame pasaulyje. Jų namai, net stogai tiesiog švyti spalvomis. Mes tradiciškai turėjome tik kelis pritemusius organinius dažiklius. Tai suformavo giluminį tamsių spalvų pagrindą.

- Ar tai turi įtakos mūsų psichinei, emocinei būsenai?

- O kas tas lietuvis? Apie mus sako, kad esame Baltijos italai - labiau ūmūs, didesni karštakošiai nei kaimynai. Dėl to kadaise buvome geri kariai, net kryžiuočiai mūsų bijojo. Ar tokie ir likome, netrukus paaiškės iš mūsų dalyvavimo NATO. O kad esame neblogi sportininkai ir gladiatoriai, rodo krepšinis. Mūsų tik trys milijonai, bet visą laiką parsivežame medalių.

Taigi temperamentą, jėgą, gyvybingumą turime, tik mums nebūdinga per spalvą jį demonstruoti. Tačiau lietuviška tapyba vis viena yra linksmesnė, skambesnė nei kitų Baltijos šalių. Pilką, santūrią stilistiką, būdingą Sankt Peterburgo, Varšuvos mokykloms, formavusioms ir mūsų dailininkus, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir kitus, kažkiek permušė Vakarų tradicija. Iš Paryžiaus grįžę, Kauno meno mokyklos pagrindus dėję dailininkai Antanas Gudaitis, Jonas Mackevičius, Adomas Galdikas parsivežė spalvos pomėgį, ir jis gerai pritiko. Tai matome ir dabartinėje mūsų tapybos tradicijoje, Jono Švažo, Leopoldo Surgailio, daugelio mūsų klasikų kūryboje. Žinoma, dabar jau negalime kalbėti apie kažkokią išskirtinę tradiciją, šiais laikais jau viskas susimaišę.

- Ar, tarkim, neseniai sodria spalva perdažyta Šv.Jokūbo ir Pilypo, rožine tampanti Šv.Rapolo bažnyčia Vilniuje tokios buvo ir autentiškos? Šiandieniame miesto veide jums netrūksta potėpių?

- Senąjį Vilnių pažįstu iš žymaus XX a. pradžios fotografo Jano Bulhako albumų. Jo fotografija nespalvota, bet tokia dekoratyvi, tokia impresionistinė, kad tiesiog matai, kaip viskas mieste suaugę su gamta, nuplauta lietaus, nublukinta. Tai tikrai nebuvo sodrių spalvų miestas.

Dabartinis Vilnius mane patenkina, tiksliau, atskiri jo inkliuzai. Nekalbu apie ištisinius rajonus iš plieno ir stiklo - spalvą jie įgauna tik atspindėdami saulę ar mėlyną dangų, bet patys yra sidabriniai, t.y. bespalviai. Tačiau ir Senamiestyje atsiranda vykusiai nuspalvintų atskirų pastatų. Nepuolu iš karto smerkti ryškaus fasado, viskas gerai, jei jis harmoningai įsilieja į aplinką. Ir privati statyba įgauna veidą. Džiugu, kad jei dažoma, tai sodriomis, stipriomis spalvomis - gražia ruda, ochros, žemės žalia. Tik vienas kitas mėlynas stogas, kur, gali įtarti, stačiatikis gyvena (juokiasi).

- Bet jei grįžtume prie žmonių - ar nepagalvojate: kas mums yra, kad tiek to niūrumo aprangoje? Nekalbu apie atskirus individus, bet imkime būrį, minią - ji tamsi ir nyki.

- Negali to nepastebėti. Bet nenorėčiau kategoriškai pasmerkti, nes tam yra ir objektyvių priežasčių - ekonominių. Storas rūbas, kuris garantuos tau šilumą, tiesiog nėra skirtas dažyti. Nuspalvinti jį technologiškai sunku. Taip, yra puikių šiaurietiškų striukių, kurias vilkėdami švedai dirba prie naftos kur nors Šiaurės jūroje ar Antarktidoje, bet tokie dalykai yra kelis kartus brangesni nei tai, kuo paprastai tenkinamės žiemą. Daug kas susiveda ir į perkamąją galią. Rūbas atspindi ir ją, ne vien emocinius ar psichologinius dalykus. Tad nebūtinai kiekvienas iš tos pilkai atrodančios minios yra depresuotas ir nelaimingas.

Dalykai, taip pat ir mūsų, kaip tautos, nuotaika, paprastai yra daugiabriauniai, bet pas mus jie dažnai tampomi už vieno šono. Imkim emigraciją. Visi dėl jos verkia, aiškina ją ekonominėmis priežastimis. Man atrodo kitaip. Lietuvis savo prigimtimi yra avantiūristas, svieto perėjūnas, smalsus, ieškantis ir, svarbiausia, mylintis laisvę. Dabartinis emigracijos procesas pagrįstas jaunų žmonių troškimu išbandyti save. Jie rizikuoja, neria stačia galva dažnai į visišką nežinią. Tai nėra blogai. Nereikia daryti katastrofos: nei mes išsivažinėsime, nei Lietuva ištuštės. Žmonės sugrįš tokia pat galinga banga, kuria dabar išvyksta.

- Vienas kito nemylinti, pikta, abejinga tauta - visko apie save prisiklausėme aptarinėjant Kėdainiuose įvykusią tragediją, kai namuose buvo mirtinai sumuštas keturmetis. Ar tikrai tokie esame? Ar jaučiate iš visuomenės sklindančią blogąją energiją?

- Mano aplinkoje nieko panašaus nėra. Ir platesniame kontekste nenorėčiau kalbėti apie kažkokį prigimtinį mūsų piktumą, abejingumą. Tai iš piršto laužta.

Tačiau dabar visuomenėje atsiranda vis daugiau įtampų. Norėčiau pasakyti, kad laikai žiaurėja, bet tiek to, tegul būna - laikai keistėja. Pastaruoju metu atsirado gerokai daugiau galimybių reikštis individui, ir jo geroms, ir blogoms savybėms. Kalbu ne vien apie Lietuvą - apskritai apie baltąjį žmogų. Individo laisvėjimas Vakaruose vyko gerokai anksčiau, dabar ten jis labiau kontroliuojamas, sukaustytas institucijų, įaugęs į pedagoginę sistemą. Atjautos, globos, nors ir ne tos, kuri iš meilės, nors ir abstrakčios, jie turi daugiau. Mes dar tik pradedame šį kelią, todėl dar nesusitvarkome su savo atsivėrusiais ego, su vidiniais žiaurumais. Bet realybė išmokys mus būti atlaidesnius, minkštesnius, nugludins kampus. Tikrai nepražūsime.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"