Didysis Onos Pajėdaitės rūpestis

Įžymybių portretais nukabinėtos ir butuko sienos. Didžiuliai aplankai su fotografijomis - spintose, stalčiuose, lagaminuose, dėžėse. 20 metų intensyvaus darbo su kamera virto milžinišku fotoarchyvu, kuriam jau ne juokais tiktų tas „jei tavęs čia nėra, tai...“

Beveik visos fotografijos pabuvojusios personalinėse parodose, skirtose literatūros klasikams - Donelaičiui, Daukantui, Baranauskui, Kudirkai, Maironiui, Vaižgantui, Krėvei, Putinui, Simonaitytei... Iš viso tų parodų būta per 50.

- Iki šiol nepamirštu jūsų pasakojimų apie Ievą Simonaitytę. Kaip gyvenote jos namuose Priekulėje, kaip fotografavote, bendravote...

- Ne, negyvenau, tik kasdien nueidavau. Bet užsibūdavau iki antros nakties. Tai kur tokiu laiku begrįši. Turėjau „savo“ lovą, didžiulius Simonaitytės naktinius... Rytais beldimas į duris: tijos ar kafijos?

- Ar Simonaitytė ir padarė pradžią didžiajai rašytojų epopėjai?

- Galima sakyti ir taip. Pasisakiau, kad nedrįstu skambinti Baltušiui, tai ji čia pat nukėlė telefono ragelį: Juozai, siunčiu pas tave... Taip ir pradėjom draugauti. Vežiojosi mane po visą Lietuvą, prie motinos, tėvo kapų, pas seserį, pas draugus. Visiems sakydavo: geriausios mano nuotraukos - Pajėdaičios darytos.

- Fotografavote ir namuose, su Monika.

- Daug kartų. Moniką jau buvau fotografavusi ir spektakliuose, per kūrybos vakarus. Nustebau, kad scenos aristokratė namų aplinkoje buvo tokia... na, kaip čia pasakius... Nerūpestingai apsirengusi, jokio dėmesio išvaizdai, valgydavo valstietiškai užgulusi stalą.

Ne kartą vežėsi į savo sodybą už Molėtų. Padėdavau darbuotis, nešdavau su naščiais iš ežero į kalną vandenį medeliams laistyti. Obelaitei duobę iškasiau. Nuoširdžiai įsikalbėdavome. Atviraudavo apie savo gyvenimą su Baltušiu, apie skyrybas, apie susitaikymą. Supratau, kad yra labai artimi. Ir pati tuo įsitikinau. Kartą kitą dieną po mūsų atvažiuoja Baltušis. Juodas kaip žemė. Pasikalba užsidarę su Monika. Matau, kaip toji apkabinusi jį guodžia: Juozuli, Juozuli, nesikrimsk taip, viskas bus gerai... Man pasakė tik tiek: greitai pati sužinosi. Ir sužinojau: duktė nutarusi nebegrįžti iš Australijos.

- Tai Baltušis jus įvedė į rašytojų terpę?

- Ne, ne jis. Prisimenu, dar 1975-aisiais labai norėjau su rašytojais važiuoti į „Poezijos pavasarį“ Kaune, bet nedrįsau prašytis. Pagelbėjo Lapašinskas. Įsodino į autobusiuką ir pasakė: su jumis važiuoja fotografė. Po tų žodžių mane pasigavo Graičiūnas. Nė per žingsnį nepaleido. Turėjau jį fotografuoti su visomis įžymybėmis. Nusivedė net pas Šimonį, kuo likau didžiai patenkinta. Kai grįžome į Vilnių, vedėsi pas Matuzevičių, Paukštelį, Vaičiūnienę. Jis man ir praskynė kelią pas rašytojus.

- Tapote savu žmogumi?

- O taip, kviesdavosi į jubiliejus, vaikų vestuves. Esu ištekinusi kelių klasikų dukteris - Maldonio, Marcinkevičiaus, Sluckio...

- Kuo jūs taip įtikdavote?

- Negąsdindavau žmonių, šokinėdama su kamera prieš akis. Fotografuodavau iš toliau, prisitraukdama teleobjektyvu. Taip dirbdavau ir salėse - per koncertus, kūrybos vakarus - nepakildama iš savo vietos.

Štai ir šiame leidinyje nėra nė vienos nuotraukos, darytos specialiai, pozuojant, režisuojant. Man svarbu natūralus žmogus savo aplinkoje. Neįsitempęs. Geriausia, jei manęs net nepastebi.

- Kur darytas šis puikus Elenos Petrauskienės portretas?

- Teofilijos Vaičiūnienės namuose per šeimininkės 80-mečio jubiliejų. Jubiliatė sėdėjo stalo gale, o šalia - geriausia jos draugė Elena Petrauskienė. Dvi didžiosios teatro damos. Fotografavau visą vakarą. Tiek įžymybių, tokios kalbos, tokie sąmojai! Iškalbingumu visus lenkė pati jubiliatė - liejosi prisiminimai apie jaunystę Petrapilyje, pažintį su Petru Vaičiūnu... Ir taip vaizdingai, sąmojingai. Kai pakilnoju dabar to vakaro nuotraukas... Kažkas bučiuoja rankas, kažkas kažką meiliai šnibžda į ausį... Ta moteris apie save skleidė kažkokius burtus.

- Esate fotografavusi ir išeivijos menininkus.

- Taip. Paryžiuje, Amerikoje. Ypač įsiminė apsilankymas Liūnės Sutemos ir Mariaus Katiliškio namuose. Pasakojo, kai kūrėsi Čikagos prieigose, ten buvusi dykuma. Vilkai atėję staugdavo. Jie pasistatę namą, užsiveisę sodą. Bet tai nebuvo šeimyninės laimės oazė. Nelaimės juos persekiojo. Prisimenu šeimininkę tokią liūdną, vis su šunim vaikščiojančią. Veidas - lyg tragiška antikinė kaukė. Ir jos kūryba tokia - pilna sielvarto. Perdavė man Katiliškio piešinius, pieštus dar Vokietijoje. Lietuvoje, deja, jais niekas nesusidomėjo. Ligi šiol tebeturiu...

- O jūs pati - ar darbas artimiau suvedė su kuo nors? Ar tie santykiai liko tik „gamybiniai“?

- Suartėjau su savo amžiaus moterimis - Elena Bukeliene, Aldona Vaitiekūniene, Meile Lukšiene, Vanda Zaborskaite. Ypač - Zaborskaite. Man ji darė didelę įtaką. Mokėjo išklausyti, suprasti. Kalbėdavom apie daug ką - karo ir pokario padarytas žaizdas, išžudytus vyrus, moterų vienatvę. Džiaugėsi, kad aš radau būdą realizuoti save. Buvau sujaudinta, kaip aukštai vertino mano darbą. Sakė: tavo veikla prilygsta didžiųjų mūsų moterų veiklai - Petkevičaitės-Bitės, Šatrijos Raganos. Jaučiausi tarsi apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

- Ar esate Rašytojų sąjungos garbės narė? Ar esate nors vieną jubiliejų - 60, 70, 80 - paminėjusi Rašytojų namuose?

- Ne, ne ir ne.

- Kuo paaiškintumėte savo kūrybinį ilgaamžiškumą, gyvybingumą, sveikatą?

- Tik tuo, kad užaugau geroje, darbščioje, padorioje šeimoje. Trys sūnūs, trys dukterys, aš - jauniausia. Nė vienas iš keturių šeimos vyrų nerūkė, negėrė. Niekada jokių barnių. Neprisimenu, kad šeimoje kas nors būtų sirgęs, gulėtų lovoje. Visi dirbo. Ir aš mokėjau plūgą valdyti, su šienpjove pjauti. Gal todėl visi ir Sibirą atlaikė. Tik mama ten po garvežio ratais žuvo, kaulelius parsivežėme...

- Apie savo gyvenimą parašėte prisiminimų knygą, kurios viešas pristatymas dar laukia. O fotokamerą - ar dar paimate į rankas?

- Jau 20 metų - ne. Nes nežinau, kur dėti tuos lobius, kuriuos esu sukaupusi. Vien kultūros gyvenimo fotografijų - apie 64 000. Antra tiek - kelionių, gamtos. Kelios kolekcijos jau rado savo namus. Maironio - Raseiniuose, Daukanto - Papilėje, Baranausko, Biliūno, Vienuolio - Anykščiuose, Simonaitytės - Priekulėje. O kur padėti visa kita - kad nedulkėtų archyvų ir muziejų fonduose? Kad gyventų ir kvėpuotų. Aš nežinau. Su tuo rūpesčiu ir gyvenu.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"