Didysis R.Vabalo skrydis

Kažkada Jonas Gricius palygino Raimondą Vabalą su F.Triufo filmo „400 smūgių“ herojumi, patyrusiu maždaug tiek pat smūgių. Nuo tos akimirkos, kai tėvas, diplomuotas Sorbonos universiteto juristas, patikėjęs Vinco Krėvės laidavimu, parsivežė šeimą iš Paryžiaus į Lietuvą. Ar iš tikrųjų patikėjo? Išvažiuodamas Audrio Bačkio tėvui prasitarė: „Jei ten bus velniava, eisiu į mišką“. Taip ir atsitiko. Nors jo galva buvo įvertinta 30 000 rublių, išsilaikė 10 metų. Sužeistas į koją, nusišovė pats, supratęs, kad nesugebės pasitraukti iš apsupties. Filme „Birželis, vasaros pradžia“ ant gastroliuojančio teatro spektaklio afišos juodom nuvarvėjusiom raidėm užrašyta: „Neįvyks“. Ir data: VI.26. Tai Vabalo tėvo žūties data.

Rungtynės nuo 9 iki 9

Likimo ruoštų smūgių jis neskaičiavo, bet buvo pasirengęs atlaikyti ir atlaikydavo vyriškai. Manau, kad jo filmo „Rungtynės nuo 9 iki 9“ pavadinimą galima šifruoti kaip autobiografinį raktą.

Karjeros pradžia buvo svaiginanti. 22 metų - jau režisierius („Kanonada“), 30-ies - sąjunginių festivalių, respublikinės premijos laureatas („Laiptai į dangų“). Tačiau viskas pasikeitė, kai ėmėsi savo didžiosios svajonės - „Skrydžio per Atlantą“. Gerai prisimenu, kaip nurodymu „iš viršaus“ uždrausta bet kokia išankstinė šio filmo reklama. Jokių reportažų, interviu, informacijos. Nutarta traumuoti ignoravimu, tyla. Filmo dailininkės Irenos Vabalienės liudijimu, visą filmo kūrimą lydėjo atviras boikotas, sabotažas, insinuacijos. Kino studijos siuvykla atsisakė siūti kostiumus, nes buvo „reikalingesnis“ filmas. Sočyje laukiamas traukinio sąstatas su rekvizitu nuvažiuoja... priešinga kryptimi. O tai reiškia - dviejų savaičių prastova, pereikvota sąmata. Į filmavimą atvažiavęs kino studijos direktoriaus pavaduotojas nugirdo darbininkus ir tie... numeta kombinuotam filmavimui paruoštą „Lituanicą“, kruopščiai atkurtą lakūnų ir aviakonstruktorių Vlado Kensgailos ir Broniaus Oškinio. Vabalas žaibavo, svaidėsi perkūnais, buvo gyvas tik cigaretėmis ir kava. Per filmavimą numetė 18 kilogramų! Našlės įsitikinimu, būtent tas filmas jam sugadino kraują tikrąja šio žodžio prasme, nors piktybinė anemija buvo konstatuota gerokai vėliau.

Sunku šiandien vienareikšmiškai atsakyti, kas lėmė tokį nepakantumą filmui, atkūrusiam legendinių Lietuvos lakūnų žygdarbio ir žūties istoriją. Gal vietiniai apsidraudėliai bijojo būti apkaltinti nacionalizmu? Kokie dar ten lakūnai lietuviai, kai aviacijos istorijoje jau aukso raidėmis įrašytas Čkalovas ir jo komanda!

Vis dėlto filmą pavyko pramušti... kaip sportinį. Akcentuotas greičio, nuotolio rekordas. Ir antihitlerinis motyvas (pašovė fašistai!). „Skrydžio per Atlantą“ premjera įvyko 1983 m. Kaune, sąjunginiame sportinių filmų festivalyje. Boikotas tęsėsi ir čia. Pamenu, žiniasklaidai buvo planuota išvyka į Prienų aerodromą pasižiūrėti įžymiosios „Lituanicos“. Bet autobusas išvažiavo... valanda anksčiau. Vis dėlto į Prienų aerodromą, kad ir pavėlavę, nulėkėme su Jonu Griciumi. Eidami ieškoti „Lituanicos“ šalia vieno angaro pamatėme prie raudono žiguliuko besikrapštantį vyriškį. Gricius apstulbo: „Kairys! Kas galėtų patikėti, kad Kairys pats taisosi savo žigulį!“

...Bandau prisiminti bent vieną ano „sportinio“ festivalio filmą - ir neprisimenu. Lėkšti siužetai, „gamybiniai“ konfliktai. Gimnastė nesutaria su treneriu, ledo ritulininkas - su mylimąja... Tačiau Vabalo filmui atiteko tik bronzos medalis. Namie, kino studijoje, laukė juodos vėliavos. Statytojams nubrauktos premijos dėl pereikvotos sąmatos ir sulaužyto grafiko.

Viltį pakeitė nusivylimas

Po „Skrydžio“ peržiūros skambinau režisieriui, norėdama ne tik pasveikinti su premjera, bet ir pasidžiaugti Girėno vaidmeniu. Ir šiandien manau - vienu ryškiausių vaidmenų lietuvių kine. Režisierius irgi buvo patenkintas. Džiaugėsi, kad pasiteisino jo profesinė įžvalga ir intuicija. Stasys Girėnas ir jaunas, bet jau garsus teatro režisierius Eimuntas Nekrošius sutapo ne tik charakterio kontūru, bet ir tvirta žemaitiška dvasia.

Kaip šiandien savo kino debiutą prisimena pats atlikėjas? Žinodama iš patirties, kaip sunku prakalbinti tylenį režisierių, pradedu iš labai toli:

- Ar matėte vakar per Lietuvos televiziją Javaičio filmą apie Sankt Peterburgo teatro festivalį „Baltijskij dom“, skirtą jūsų kūrybai, - „Visas Nekrošius“?

- Nemačiau, nes neturiu televizoriaus.

- Ten viena teatrologė jūsų klausė, ką manote, kai spaudoje skaitote apie save kad ir tokius apibrėžimus: „sumračnyj litovskij genij“?..

- Ir ką aš atsakiau?

- Kad jūsų, deja, jau tokia veido išraiška... Ir kad viena akis kažkokia ne tokia...

- Gal reikės pasižiūrėti internete...

- Vadinasi, nematėte ir „Skrydžio per Atlantą“, kurį LTV rodė du vakarus iš eilės?

- Ne.

- Įtariu, Vabalas išeikvojo nemažai argumentų, kol įtikino jus imtis Girėno vaidmens.

- Na, jį buvo užvaldžiusi ta idėja. O aš... Nors ir žinojau, ką Lietuvai reiškia Darius ir Girėnas, šitokiu būdu prisidėti prie to žygio įkūnijimo ekrane tikrai netroškau. Ne ta ir mano profesija.

- Bet Vabalui vis dėlto pavyko. Ir jis buvo šimtu procentų teisus. Ar pajutote sėkmės, pergalės skonį, žiūrėdamas jau gatavą filmą?

- Ne. Atrodė, kad ten ne aš. Žiūrėti į save ekrane labai sunku.

- Pirmąkart teko pabūti filmavimo aikštelėje, filmavimo ekspedicijose. Kas labiausiai įsiminė?

- Pokalbiai prie laužo su lakūnais. Kensgaila, Oškiniu, jų komanda. Kokias dainas jie dainavo! Kokias kalbas kalbėjo! Nors žinojo, kad tarp mūsų yra ir nereikalingų ausų. Bet gal ir jie jautė kažkokias ribas...

- Ką jautėte, kai atsisėdote prie „Lituanicos“ šturvalo? Ar neatrodė, kad du žemaičiai, pasiryžę su ta etažere įveikti Atlantą, buvo tikri savižudžiai?

- Bet vis dėlto įveikė! Įdomiausia, kad ta mūsų etažerė buvo tikra. Kensgaila tikino, kad jis sukonstravęs dar tvirtesnę, patikimesnę nei anoji, pakilusi skrydžiui iš Niujorko į Kauną.

- Laikui bėgant Vabalo filmai nesensta, darosi vis įdomesni, vis daugiau juose randasi prasmių...

- Manau, skaudžiausiai šiandien skamba emigracijos tema. Kas prieš 30 metų galėjo įtarti, kad tas ratas vėl apsisuks...

- O ką šiandien, po 30 metų, maloniausia prisiminti iš anų dienų?

- Tuos pokalbius prie laužo. Iki paryčių. Kai žmonės atsiverdavo iki galo, daug kuo rizikuodami. O šiandien, kai jau galima, lyg ir nieko nebereikia. Giliai tūno nepasitikėjimas, nusivylimas. Lyg ir vyksta tautinės šventės, bet jos ne tavo. Pakeliamos vėliavos, bet jos - ne tau. Anuomet buvo viena baimės rūšis, šiandien atsirado kita: kad jau niekas nebepasikeis...

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"