Į Rumšiškes - į dar gyvą Lietuvą!

Ši patirtis, ši viešnagė mane, prisipažinsiu, ne tik pradžiugino, bet ir nuramino, tarsi patikindama, pateikdama įrodymų, jog Lietuva bei ją mylinti tauta vis dar egzistuoja, nors iš televizijų ekranų srūvančios kalbos bei didmiesčių kasdienybė dažnai mus nori įtikinti priešingai.

Apie šių jau septintus metus paeiliui savosioms šaknims neabejingus žmones suburiančių ir jau festivalio bruožų įgaunančių seminarų turinį ir tikslą kalbuosi su šių sambūrių idėjos autore ir viena organizatorių - lietuvių mitologe, folkloriste, humanitarinių mokslų daktare Daiva Vaitkevičiene.

- Kaip jums kilo mintis suburti žmones į tokius seminarus ir kokiu tikslu juos rengiate?

- Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad jau kurį laiką mes, Lietuvos etnologai ir folkloristai, jautėme aplink save tuštumą, jautėme, kad folkloristika ir etnologija mūsų valstybėje yra izoliuota ir tarsi išstumta iš nūdienos gyvenimo. Į šią sritį, užgožtą kitų kultūros sričių, teveda siaurutis takelis, kurio daugelis žmonių nė nepastebi, nė nežino esant.

Akivaizdus, žinoma, ir išorinis spaudimas, nusvarbinimas, nepripažinimas, kurį juntame ir per mokslo programas, ir kitų sričių akademikų vertinimus, tačiau svarbesnis mums vis dėlto buvo vidinis noras pažvelgti į savąją kultūrą plačiau - ne taip, kaip mokė pedagogai, ugdę iš mūsų atskirų specialybių atstovus - lituanistus, etnologus, istorikus, archeologus... Norėjome atrasti bendrąjį vardiklį, jungtis, slypinčias tų atskirų sričių gelmėse.

Taigi, pagrindinis motyvas tokiems seminarams atsirasti - akademinė iniciatyva, kilusi iš būtinybės tarp skirtingų kultūros sričių ieškoti jungčių, idant galėtume justi tiek savosios srities, tiek bendrąjį kultūrinį lauką, suvokti, kodėl mūsų prigimtinė kultūra šiandien nuvertinama, nebematoma ir ką joje matome ir vertiname mes - prigimtinėje kultūroje gyvenantys ir ją tiriantys žmonės.

Norime peržiūrėti pačią koncepciją ir iš naujo atsakyti į klausimą, kas yra ta mūsų lietuviškoji kultūra. O kadangi visi čia susirenkame iš etnologinio lauko, archeologinių, kalbos tyrimų lauko - pradedame kiekvienas nuo savo sričių, kurias geriausiai išmanome.

- Sakote, prigimtinė kultūra - nustumta ir nusvarbinta. Kada tai įvyko? Juk 1991-aisiais buvo toks visuotinis atsigręžimas į savąsias kultūrines šaknis - viešuose renginiuose skambėjo lietuvių liaudies dainos, į žmonių lūpas sugrįžo sakytinė lietuvių tautosaka, žmonės vėlei ėmė domėtis ikikrikščioniškąja lietuvių mitologija, atsirado mada vaikus pavadinti senųjų dievybių vardais...

- Negaliu tiksliai pasakyti, kuriuo metu tas visuotinis susidomėjimas prigimtine kultūra užgeso, bet 2008-aisiais situacija jau tikrai buvo visiškai kita - fasadiškai ji ir toliau buvo gana skambiai deklaruojama, tačiau realiai į ją kone visuotinai mojama ranka. Ir šis požiūris, deja, nesikeičia ligi šiolei. Sakau tai, nes prieš akis turime puikų indikatorių - sprendžiančiųjų institucijų požiūrį į mūsų projektus: etnologiniai ir folkloristikos projektai dažniausiai atsisakomi remti, nes mūsų tyrimo objektas jiems jau pats savaime atrodo nebevertingas.

Antai 2009-aisiais važiavome į Atėnus, į tarptautinį sakytinės tautosakos kongresą. Mes išvažiavome trise - ir vos vos, per didžiausius vargus gavome paramą kelionei, o štai estų atvažiavo dvi dešimtys žmonių. Tai, žinoma, tik atsitiktinis pavyzdys, tačiau jis juk labai gerai iliustruoja, koks yra skirtumas tarp valstybių, kaip jų tautoms yra atstovaujama tarptautiniuose renginiuose ir kiek kuri jų įžvelgia savosios kultūros vertę.

- Taigi, prieš šešetą metų pirmąjį kartą subūrėte žmones į panašų seminarą ir išvažiavote drauge į Rumšiškes keturioms paroms?

- Taip. Tai buvo mano idėja, kurią parėmė mokslininkė, lietuvių literatūros ir tautosakos tyrėja humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Šmitienė, profesorė Viktorija Daujotytė ir mano vyras Vykintas Vaitkevičius (mokslininkas archeologas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas - aut. past.)... Apsitarėme, sudarėme programą, pasikvietėme pranešėjus ir apie trys dešimtys žmonių susirinkome Rumšiškėse, Tabariškių name, kuris yra Rumšiškių liaudies buities muziejaus miestelio dalis.

- Šiemet mačiau dalyvių jau daugiau nei šimtą. Mačiau kuriamas ugnies skulptūras, girdėjau jaukiai skambant lietuvių liaudies sutartines... Nemanote, kad tie seminarai palengva apauga festivalio bruožais? O gal plėsti šių susibūrimų apimtis - vienas jūsų tikslų?

- Šių metų seminaras buvo išskirtinis - pirmą kartą į programą sąmoningai įtraukėme kultūrines praktikas, kaip antai „sodų“ darymas, ugnies skulptūros, taip pat buvo fotografuojami drabužiai, siekiant parodyti, kaip šiuolaikinis žmogus rengiasi, norėdamas parodyti, jog yra lietuvis. Tą nuotraukų rinkinį paviešinsime - tiesiog norime paakinti žmones reikšti savąją tapatybę ir kasdienybėje, o ne tik per šventes apsivilkus tautiniais drabužiais. Buvo bendrų pavakarojimų, bendrų pasidainavimų...

Pirmieji penki seminarai buvo visiškai be dainų, tačiau žmonės ilgainiui susibičiuliavo, paaiškėjo, jog dauguma jų - dainuojantys, tad nusprendėme savęs nebevaržyti - dabar kiekvienas seminaras daina ir prasideda, ir baigiasi.

Du praeiti mūsų seminarai buvo skirti žmonių bendruomenėms ir bendrystei tirti. Jų metu labai aiškiai suvokėme, kad bendruomeniškumas kaip reiškinys yra vienas esminių prigimtinės kultūros bruožų. O prigimtinė kultūra - juk ne tik mūsų tyrimo objektas, bet taip pat mūsų gyvenimo erdvė.

- Manau, ypač šiandien tai svarbu, kai bendruomeniškumas tarp žmonių blėsta, o bendruomenės, net ir tokios prigimtinės kaip šeima, - apirusios ir praradusios turinį...

- Būtent. Galbūt kaip tik todėl mūsų seminaras ir tapo tokiu traukos centru - dėl to, kad jis geba vienyti žmones į bendruomenę. Daugelis čia pabuvusių žmonių sako, kad jie patys sustiprėja, pabuvę kartu. Jaučiasi stipresni darydami tai, ką ir šiaip gyvenime daro.

- O vis dėlto labiau džiugina ar labiau gąsdina tas spartus seminarų dalyvių ir klausytojų gausėjimas? Juk kai susirenka minia, apie akademinį susitelkimą nėra ko nė kalbėti?

- Tiesa. Rumšiškėse jau nebeišgalime sutalpinti ir apnakvindinti visų norinčiųjų. Teks galvoti apie kitą susibūrimo vietą. O dėl susitelkimo - viskas priklauso nuo organizacijos kokybės. Darbo aš nebijau.

Masiškumas, žinoma, nėra mūsų tikslas ar siekiamybė, tačiau kaipgi galėtume norinčiam žmogui pasakyti: „Ne, tau čia neatsiras vietos“? Stengiamės neatstumti nė vieno.

- O Lietuvos studentiją į šiuos seminarus kviečiate?

- Taip, ir labai džiaugiamės jaunimo sulaukę, tačiau studentų, atvažiuojančių į mūsų seminarus, deja, nėra daug. Ne todėl, kad nesidomėtų, - daugeliui jų tokia kelionė paprasčiausiai yra pernelyg brangi. Juk už kelionę, maistą, nakvynę reikia patiems susimokėti. Solidžios finansinės bazės bei solidžių rėmėjų mes neturime, tad kolei kas visa ko nemokamai pasiūlyti paprasčiausiai negalime.

- Ar į jūsų seminarus žmonės suvažiuoja iš visos Lietuvos, ar tai daugiau Vilniaus ir Kauno publika?

- Daugiausia, žinoma, iš Vilniaus ir Kauno, bet yra ir iš Šiaulių, iš Žemaitijos, keletas - iš Aukštaitijos...

- Na, susirenka žmonės, pabūna, pasidalija savosiomis įžvalgomis ir vėlei išvažiuoja. Seminarų pranešimuose, suprantama, nuskamba nemažai išliekamąją vertę turinčių minčių bei pastebėjimų, vertų jais pasidalinti. Visa tai kur nors nusėda, kur nors publikuojama ar išlieka tik klausytojų širdyse?

- Visi renginiai yra filmuojami, turime susikūrę Prigimtinės kultūros instituto internetinę svetainę prigimtine.lt, į kurią visą filmuotą medžiagą sukeliame. Atskiri pranešimai taip pat yra publikuojami įvairiuose Lietuvos kultūriniuose bei akademiniuose leidiniuose. O štai viena nuolatinių mūsų seminarų dalyvių profesorė Viktorija Daujotytė iš savo pranešimų, skaitytų mūsų seminaruose, išaugino visą knygą. Ji turėtų knygynų lentynas pasiekti dar šių metų pabaigoje ir vadintis „Prigimtinės kultūros ratilai“.

- Tad kiekgi tokių jūsų bendruomenės susiėjimų jau yra buvę?

- Šis, kuriame dalyvavote, - tryliktas. Matote, į seminarus mes susirenkame ne kartą, o du kartus per metus, vasarą - keturioms dienoms, žiemą - dviem.

- Gal ką svarbaus norite pasakyti mūsų skaitytojams, ko nesugebėjau paklausti?

- Norėčiau tik pridurti, kad prigimtinės kultūros seminarai tiria ne tik praeitį, bet ir dabartį, siekdami pabrėžti, kad prigimtinės kultūros apraiškos yra gajos taip pat šiuolaikinėje kultūroje, netgi tokiuose ženkluose, kuriuose dėl savojo įprastumo negalime atpažinti. Čia galima kalbėti apie nūdienos lietuvių tekstilę, apie muzikos grupes, kurios, nors yra šiuolaikiškos, populiarios tarp jaunimo, tačiau savo kūryboje naudoja lietuvių liaudies dainų melodijų bei tekstų citatas, apie literatūrą, netgi apie mūsų kasdienybę, kurioje daugelis dalykų, ataidinčių iš amžių glūdumos, dar vis natūraliai tebegyvena. Na, pavyzdžiui, senovinė lietuvių medžių sodinimo tradicija - Lietuvos prezidentė lig šiolei iškilmingomis progomis sodina medžius, ir mums tai atrodo įprasta ir visuotina, bet taip nėra - kitose šalyse šis paprotys nėra taip giliai įsišaknijęs.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“