Žinomą aktorę pamačiau Visagine per monospektaklių festivalį. Nustebino: jau mėnuo, kai čia gyvenanti. Pakvietė į svečius.
Kol šeimininkė kaičia arbatą, dairausi po nedidelio butuko svetainę. Jos tapytas paveikslas, jos knygos. Michailo Čechovo „Apie aktoriaus techniką“. Ana Achmatova net trimis kalbomis - rusų, lietuvių, lenkų. Daug čia ir buvusių šeimininkų pėdsakų, tų, kurie išvažiavo uždarius elektrinę.
- Tai kaip čia atsitiko? Ilgametė Jaunimo teatro aktorė ir staiga - Visaginas?
- Per mano gyvenimą nuūžė uraganas. Išsiskyriau su Antanu Šurna. Išėjau iš Jaunimo teatro, nes reikėjo slaugyti Alcheimeriu sergančią mamą. Pasiėmiau ją iš Šakių ir atsivežiau į Linkmenis, į savo sodybą. Ten puiki gamta, ežeras, erdvės, ramybė. Buvau mamai davusi žodį, kad neatiduosiu jos į jokius globos namus, pati slaugysiu. Taip ir leidom dienas dviese.
- Tie metai buvo labai ypatingi?
- Neužmirštami. Suteikiau artimiausiam žmogui viską, ką galėjau - mama geso rami, laiminga. Ir pati mėgavausi ramybe, gamta, tyliai slenkančiais metų laikais. Žvaigždėtomis naktimis. Gyvenimas įgijo naują kokybę.
...Pamenu, vieną pavasario rytą dar prieš saulėtekį išeinu į lauką. O visas kiemas - gyvas! Iš didžiojo ežero į mažąjį, pelkėjantį ežeriuką šokuoja tūkstančiai varlių - kojos nėra kur pastatyti. Kai kurios keliauja viena ant kitos. Toks gyvybės siausmas, kaip Markeso romane „Šimtas metų vienatvės“. Atsitokėjusi nubėgau į vidų ir visu garsu paleidau Vivaldį! Tokio reginio daugiau neteko matyti. Nė karto. Jos gi nepraneša dienos ir valandos...
- O po mamos mirties?
- Grįžau į Vilnių. Akademija pakvietė dėstytojauti. Apsigyvenau draugo bute ir labai greit susituokėme. Buvome seni pažįstami, o tapome...
- Tai kodėl vis dėlto Visaginas?
- Gal jau pripratau prie vienumos. O Visaginas... Žinojau, kad ten yra daug gabaus jaunimo, kad miestui vadovauja plačių pažiūrų, meniškos prigimties žmogus. Ir dar moteris! Atvira geroms idėjoms. Įsiklausanti. Paskambinau. Pakvietė atvažiuoti. Taip susipažinome su Dalia Štraupaite ir išsyk radome bendrą kalbą. Turiu grupę vaikų, kuriuos bandau atverti, atskleisti, supažindinti su aktorystės pagrindais. Kas žino, gal kada nors čia bus ir savas teatras...
- O sutuoktinis? Važinėsite vienas pas kitą?
- Kodėl gi ne. Abu esame užsiėmę savais darbais. Prie vienumos jau seniai pripratau. Jos man reikia susikaupimui, darbui. Kažką bandau rašyti...
- Prisiminimus? Beletristiką?
- Nežinau, kaip pasakyti. Ten labai daug manęs, bet tapatinti vis dėlto negalima.
- Protagonistė - moteris? Aktorė?
- Taip, taip. Kažkiek atsispindės ir teatro gyvenimas...
- O kaip jums patiko Ramunės Marcinkevičiūtės monografija apie Dalią Tamulevičiūtę?
- Labai skaudi knyga. Dabar visi tokie geri, tokie draugai, tiek daug žinantys ir kartu tiek daug mistifikacijų tuose prisipažinimuose. Skaitau kaip detektyvą, ieškodama tiesos tarp eilučių.
- Lankote monospektaklių festivalį, esate miesto vertinimo komisijos narė. Ar nekyla minčių kitąmet pačiai pasirodyti scenoje? Tai būtų sensacija - tarp festivalio dalyvių - visaginietė!
- Sunkus klausimas. Nežinau. Paskutinį kartą į sceną buvau pakilusi prieš šešerius metus. Nuo to laiko savo teatro slenksčio taip ir neperžengiau. Nors visų pasiilgstu, bet manęs ten nėra...
- Jūsų niekas nevarė...
- Ne, išėjau dėl mamos. Bet niekas ir nekviečia atgal.
- O jei pakviestų?
- Jei paskambintų ir ką nors konkretaus pasiūlytų - gaučiau pjesę į rankas, vaidmenį, grįžčiau. Bet tai, ką norėčiau daryti scenoje, turėtų būti visiškai, visiškai nauja kokybė.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
