“Gimiau XX a., mirsiu tikriausiai XXI. Myliu debesuotą dangų, pušynus, darbą ir savo tėviškę, su kuria suaugau dar vaikystėje”, - šiais žodžiais savo biografiją pradeda kovą 80-metį atšventusi garsi šviesaus proto kalbininkė, daugybės knygų autorė, mylima kelių kartų aktorių dėstytoja Valerija Janina Vaitkevičiūtė.
Pasikalbėti ponia Valerija pakviečia į savo jaukų butą Vilniaus Antakalnio rajone. Kalbininkės namai pilni žydinčių gėlių. Ant sienų - diplomai, medaliai, padėkos. Darbo kambaryje - pilnos lentynos knygų, ant stalo - šiuo metu atnaujinamas “Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas”. Gerdamos balintą, medumi pasaldintą kavą, su V.Vaitkevičiūte kalbėjomės apie meilę lietuvių kalbai, kuri šiandien, deja, yra ties išnykimo riba.
Studentais pasitikėdavo
- Kurie gyvenimo laikotarpiai jums glosto širdį?
- Šviesiausi momentai man buvo studijos Leningrado universitete, kur visi mylėjo, niekas nepavydėjo. Man siūlė likti dėstyti lietuvių kalbą, bet aš sakiau: “Turiu savo Tėvynę”. Ir... darbas su studentais. Trisdešimt metų dėsčiau, mano studentai man dar ir dabar dėkingi.
- Kokia dėstytoja buvote?
- Aš, kaip jie sako, reikli buvau. Bet niekada nerašydavau dvejetų. Sakydavau: nemoki šiandien - išmok kitam kartui ir man primink, kad aš paklausinėčiau tave. Ir visada primindavo. Pasitikėjimas buvo. Aktorė Jūratė Onaitytė yra pasakiusi: “Mylime jus už žinias ir žmoniškumą”.
- Ar turėjote mylimiausius studentus?
- Pamenu, su aktoriumi Ramūnu Rudoku buvome apsupę KGB rūmus, jis duris daužė kumščiais, sakydamas: “Rupūžės, atidarykite!” Rolandas Kazlas buvo mylimas, Valentinas Masalskis.
Iš pradžių Valentinas sakydavo: “Dėstytoja, aš chuliganas iš Šančių, knygos jokios nepaskaitęs”. O paskui jis Kaune, jau dirbdamas, pradėjo skaityti knygas, atvažiuodavo, duodavo man perskaityti, ir mudu diskutuodavome.
V.Masalskis yra labai padorus, tautinę juostelę nešiojo visą soviet-metį. Kai pradėjo nešioti visi, jis nusirišo. Jis nepakenčia tų visų intrigų, nemalonumų teatre. Gyvena dabar ramiai Vievyje. Pamenu, kaip išėjo iš tėvų, pasiėmė savo šuniuką, nusisamdė kambarį ir atsidavė šitam mokslui.
- Kaip paminėjote savo jubiliejų?
- Čia toks sujudimas buvo! Studentai padarė staigmeną. Nežinau, iš kur jie sužinojo apie mano jubiliejų. Susirinko visi, pridovanojo gėlių, nemoku apsakyti visko, Rolandas Kazlas iš Egipto marmurinį kiaušinį parvežė.
Viskas sunorminta
- Ar randate paaiškinimą, iš kur ta didelė meilė lietuvių kalbai?
- Turbūt iš tėvo Antano Vaitkevičiaus. Jis buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Dalyvavo mūšiuose prieš bolševikus ties Daugpiliu ir prieš lenkus ties Augustavu.
Nors tėvas mirė labai anksti, mudu buvome artimi. Kartu skaitydavome knygas. Ir aš prisimenu tokį atvejį - kai pirmame Vilkaviškio mokyklos skyriuje skaičiau kūrinėlį, kuriame buvo žodis “suskato”. O aš nežinojau, ką jis reiškia. Paskaitau iki to “suskato”, ir stop. Tėvas man labai kantriai aiškino, ką tas žodis reiškia. Turbūt tada ir pajutau, kad noriu gilintis į mūsų kalbą, paaiškinti ją kitiems.
- Kiek, jūsų akimis, šiandien lietuvių kalba yra pakitusi?
- Kalba eina į dugną. Ir šviesių prognozių nėra. Lietuvių bendrinė kalba visiškai pašlijo, kai ja ėmė rūpintis kagėbistai ir jų statytiniai, turintys interesų: keičia lietuvių bendrinės kalbos vakarietiškąjį pagrindą rytietiškuoju, stengiasi išnorminti kirčiavimą ir įteisinti tarties normas, nepagrįstas realia vartosena.
“Kažkas tai, kažkur tai, kažkada tai” - tai yra didžiausias rusicizmas - “kakoi ta”... Pati Irena Smetonienė jį yra įrašiusi į didžiųjų klaidų sąrašą. Ar jūs girdėjote, kad taisytų? Visas Parlamentas, visi televizijos laidų vedėjai, pranešėjai ir reporteriai taip kalba. Vyksta sąmoningas kalbos žudymas. Dabar vienam atrodo taip, kitam - kitaip. Kuris garsiau kalba, tas ir nugali. Bet logikos nėra.
Baisu, kai matai, kaip viskas yra sunorminta. Sovietmečiu šito nebuvo. Kiekvienas teatras duodavo kirčiuoti tekstą. Dabar niekam nieko nereikia, visi dainuoja iš lopšio išlipę, visi rašo pjeses. Kada tai baigsis, aš nežinau. Sakiau I.Smetonienei: jūs pažiūrėkite, kokie dainų tekstai - “atidaro akis”, “lietus byra”... Bet niekas nereaguoja. Mane jie ignoruoja.
Leningrade baigiau eksperimentinę fonetiką. Labai sunki specialybė. Padariau visų lietuvių kalbos garsų rentgeno nuotraukas. Tai kai leido kalbos enciklopediją, neįdėjo. Kalbos garsų nuotraukos labai vertinamos visame pasaulyje, nes tai ne tik kruopštus darbas, bet ir eksperimentuojama sveikata. Deja, Lietuvoje šito dar nesupranta. Ir taip visą laiką stengiasi pažeminti, užtušuoti. Aš turiu darbų Švedijoje, Suomijoje, Latvijoje, Maskvoje, Vokietijoje, Nyderlanduose. Nieko nerašo.
- Kaip manote, kodėl?
- Todėl, kad šiandien apskritai su niekuo nesiskaitoma, nėra orumo, pagarbos savo kalbai.
Jei nesuvaldai - ignoruoji
- Ar būtų galima teigti, kad šiandien vyksta dvasinis genocidas?
- Taip. Baisiausia, kad tai daroma per kalbą. Tegul Mikalojaus Daukšos įžangą pasižiūri - kalba yra tautos pagrindas. Profesorius Balčikonis keistuoliu vadinamas, bet jis mums akis prakrapštė, kas yra svetimos kalbos, kas - lietuviška. Dabar “laiptais leidžiasi”, mes tai lipdavome, liftu leisdavomės...
“Gaudo žuvį”, “strimelė brangi” - daugiskaita turi būti. Mano krašte dainuška buvo - “Tėvas gaudė žuveles, o sūnelis - mergeles...” Dar smetoniškos parduotuvės rašė - žuvys, mėsos - daugiskaita. Kiek aš straipsnių prirašiusi, niekas nespausdina.
- Peršasi išvada, kad šviesus protas yra ignoruojamas.
- Ir dar kaip. Aš pusę metų buvau be darbo ir tik paskui per gerus žmones gavau pusę etato Muzikos akademijoje. Ir tą pusę turėdama dirbau visu krūviu 18 metų. Nieko neprašiau.
Per Zitos Kelmickaitės laidą, kai ji paklausė Stundžios, koks tarmių likimas, šis tiesiai į ekraną pasakė: “Jų nebus, bus slengas”. Suprantate, tokioje suveltoje visuomenėje be principų labai lengva valdyti visus. O tie, kurių nesuvaldysi, ignoruojami.
- Kaip jums pavyko likti ištikimai sau, savo principams?
- Čia turbūt stiprybė iš mano visos kartos, iš tėvų. Teko iškęsti visus okupacijų išmėginimus. 1944 m. iš Kybartų į tėviškę (tėviškė ir Lietuva man tada buvo tolygios sąvokos) grįžau viena pėsčia, sproginėjant sviediniams ir krintant kulkoms, žinodama, kad tų, kurie mane vežėsi į užsienį, nepamatysiu daugiau niekada. Praradau daug ką, bet sąžinės - ne.
Trūksta vidinės drausmės
- Kam dar lieka laiko, be darbo?
- Niekam. Žiūriu visas žinias. Aš turiu viską žinoti, kas darosi Lietuvoje. Ir man dabar labai apmaudu, kad taip Kubilius gina renovaciją. Tai yra dar vienas klanas. Ar padės ką sienų šiltinimas, jei mes 10 metrų žemę šildome? Nė viena snaigė nepabūna, nukrinta ir ištirpsta. Vadinasi, čia yra formalus pinigų plovimas.
- O ką manote apie lietuviškos valiutos keitimą euru?
- Manau, kad tai fikcija. Čia būtų per didelė rizika. Tegu pirma apsivalo nuo kagėbistų, nuo šitų visų klanų. Jeigu vaistinėse tie patys vaistai yra parduodami 12 litų skirtumu. Čia baisus verslas yra.
- Kokią Lietuvą norėtumėte matyti?
- Moralės prasme - kaip vaikystėje. Kokie žmonės buvo vieningi! Mes gyvenome 20 km nuo Vokietijos sienos, bėgo rusų kareiviai iš lagerių, iš Vokietijos, visus reikėjo pastatyti ant kojų. Kad kas būtų įskundęs - niekada.
- Ar čia pas mus taip blogai, ar visas pasaulis ritasi žemyn?
- Visas turbūt ritasi, bet mes pirmaujame. Išgyvename metą, kai kėsinamasi sumenkinti visas tautines vertybes.
- “Respublika”, kovojanti už tautos savastį, šiemet švenčia 20 metų jubiliejų. Ko norėtumėte šia proga palinkėti?
- Atidaryti kalbos skyrelį ir kovoti už lietuvių kalbos grynumą. Kad visi suburtume pečius ir pašvarintume tai, kas yra apgadinta. Jei išsipildytų šis mano noras, tai būtų labai daug. Budinti tautą galite per kalbą. Svarbiausia - pilietinė visuomenė ir moralė.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
