Kazlų Rūdos meras Mantas VARAŠKA: Tiek kairė, tiek dešinė kratosi kritiško žmogaus

Kam jam to reikia? Juk lojalumas valdžiai būtent ir yra skydas, saugantis nuo atmetimo kultūros kirčių. Tačiau Kazlų Rūdos meras M.Varaška, regis, turi kitą skydą. Ir kitą nuomonę.

Ne veltui jam pasitraukus iš prezidento rinkimų maratono, daugelis jį palaikiusiųjų manė atsisveikinantys ir su viltimi pagaliau prezidento poste išvysti politiką su aiškia programa dėl tautiškos Lietuvos išsaugojimo. Kiti gi egoistiškai pasidžiaugė, kad tokiu atveju miesto ūkis dėl rinkiminių batalijų nenukentės, kad čia bus tebeveikiama vadovaujantis sveiku protu ir įsiklausant į rinkėjų balsus. Tačiau, pasak M.Varaškos, savivaldybės nėra visagalės: Lietuvai, pakliuvusiai į demografijos bei socialinės apsaugos aklavietę, būtini valstybiniai sprendimai.

- Pats sakėte, jog neparodžius lojalumo valdžiai, sudvejojus jos tiesa, galimybė atsidurti užribyje akivaizdi. Kas, jūsų nuomone, yra žalingesni: meluojantys politikai ar jais aklai tikintys rinkėjai?

- Žinoma, meluojantys politikai. Rinkėjai turėtų pasikliauti politikais, nes tai tokia pat reikalinga profesija, kaip medicina, inžinerija ar žemdirbystė, tačiau problema ta, kad šioje srityje ypač stinga moralės ir profesionalumo. Pastarieji „čekučių" skandalai savivaldoje ir Seime parodė, kas iš tikrųjų rūpi išrinktiesiems: asmeninė nauda. Jokių aukštesnių principų ir jokios naudos visuomenei!

- Ilgus metus manėme, kad Lietuvos negerovės kyla iš sovietinio mąstymo, sovietinio žmogaus laikysenos, kad naujoji karta kardinaliai pakeis politikos lauką sąžinės ir dorybės atžvilgiu. Ar beprasmiška tikėti laisvoje Lietuvoje gimusių politikų pranašumu? Stebuklas neįvyks?

- Deja, neįvyko ir neįvyks. Yra jaunų žmonių, kurie galėtų būti puikūs politikai, valstybės strategai, tačiau partijose, juo labiau rinkimuose jų nepamatysi, nes jie arba nenori lankstytis, pataikauti, veltis į intrigas, arba gauna kur kas didesnius atlyginimus savo ar kitų verslo įmonėse. Tuo tarpu į partijas pasukusio jaunimo gretose netrūksta tų, kurie yra tų pačių partiečių palikuonys, giminaičiai ar pažįstami. Taip formuojasi nenutrūkstanti savų žmonių grandinė ir atitinkamas savų taisyklių kodeksas.

- Viena vertus, sulaukiate aštrių klausimų iš savivaldybės gyventojų, kita vertus, pats nevengiate kritikuoti valdžią, ir kartais gana radikaliai. Pavyzdžiui: „Lietuvos valdžia (nei dabartinė, nei buvusios) nemyli ir nemylėjo Lietuvos. Jūs melavote visus 30 metų, galvodami tik apie save ir naudodamiesi Laisvės kovotojų vardu". Juk ir pats buvote Seimo nariu. Turėčiau suprasti, kad melavote ir jūs?

- Ne, neturėtumėte suprasti. (Juokiasi.) Aš dirbau Seime ketverius metus, - ne keturias kadencijas. Nevadovavau jokiam komitetui, jokiai ministerijai, nelėmiau jokių konkrečių sprendimų.

Tiesa, vadovavau Rinkimų kodekso darbo grupei, kuri parengė dabartinio kodekso projektą, tačiau tada jis nebuvo priimtas. Todėl netapatinu savęs su Lietuvos padėtį lėmusia ar lemiančia valdžia ir nesu graužiamas melo.

- Ar jūsų patirtis leistų tvirtinti, jog šimtąsyk geriau būti miesto ar rajono savivaldybės meru, nei Seimo nariu, Seimo frakcijos seniūnu ir pan.?

- Skaičiais nepasakysiu kiek ... (Juokiasi.) Bet prasmingiau, nes galima padaryti ribotus, tačiau realius darbus. Šitoje vietoje atsakomybė yra aiškesnė, galimybės sudaryti daugumą yra didesnės ir yra didesnės galimybės veikti. Čia kur kas mažiau didžiųjų tiek valstybinių, tiek tarpvalstybinių verslų interesų, kur kas mažesnė bendruomenė, mažesnė vartotojų grupė, kurioje lengviau pasiekti pokyčių.

Žmonės mus renka arba nerenka ne dėl liežuvio, o dėl to, kaip realiai pavyko pagerinti jų aplinką, paslaugas. Tiesa, mero atlyginimas gerokai mažesnis, nei Seimo nario. Pasikalbėję su smulkiais verslininkais, sužinome, kad daugiau uždirba net kirpėjos...

- Stebėdami nesibaigiančius Užsienio reikalų ministerijos ir Prezidentūros nesutarimus, nemanote, jog mero valia veikti iš tiesų yra erdvesnė net už prezidento, priklausomo nuo politikų užgaidų ir galimai nuo paties užsienio reikalų ministro?

- Tikrai ne. Meras priklauso ir nuo savivaldybės daugumos, ir nuo tarybos, ir nuo administracijos, ir nuo įstaigų vadovų. Be jų palaikymo jis negali įgyvendinti miesto raidos vizijų. Palaikymą jis gali laimėti tik įtikindamas visas puses savo teisumu, argumentuodamas, kaip nuo vieno ar kito sprendimo laimi visi ar bent keli interesai. Pavyzdžiui, reikalaudami kuo greičiau ugdymo įstaigose įdiegti LED lempas pasiekiame: a) ženklius energijos sutaupymus, b) geresnes higienos sąlygas (apšvietimą), c) sumažiname apkrovas įstaigų elektros tinkluose, d) sukuriame rezervą bent kelioms būsimoms elektromobilių krovimo vietoms.

- Jūs kalbate ir apie kitą neigiamą centrinės valdžios aspektą: jos neįgalumą, susijusį su neadekvačiu tikrovės suvokimu. Kaip jis pasireiškia?

- Pavyzdžių yra daugybė. Tarkime, valdžios raginimas taupyti elektros energiją ir kurti atsinaujinančius išteklius. Per trejus metus Energetikos ministerija taip ir nesugebėjo paskatinti savivaldybių energetikos bendrijų, kurios turėtų statyti saulės ar vėjo jėgaines. Esame raginami statyti jėgaines, bet ESO neleidžia jų prijungti prie tinklų (pavyzdžiui, nauji vaikų darželiai, mokyklos). Netgi atnaujinant daugiabučius ir valdžiai reikalaujant juose įrengti saulės modulius, ESO neleidžia prijungti ir jų.

Esame raginami kurti netaršų keleivinį transportą savivaldybėse, tačiau vyriausybė atmeta 20 savivaldybių paraiškas, skirdama paramą vienai didelei vežėjų grupei. Prisiminkime praėjusių metų valdžios fiasko su „Perlo Energija", šimtų tūkstančių vartotojų apgaulę, ESO pertekliniai gautus 150 milijonų iš elektros vartotojų, - tai tik dalis valdžios neįgalumo arba net nusikalstamumo, ir tik iš energetikos srities.

- Kaip manote, ar visuomenėje galioja literatūrinio kūrinio (dramos) taisyklė: konfliktas yra siužeto varomoji jėga? Net į Vasario 16 -ąją tėvynainiai išėjo susipykę. Vieni šaukia „Landsbergis!", kiti „Ozolas"! Vieni už tai, kad Ukraina kovotų iki paskutinio kareivio, kiti už tai, kad kuo greičiau būtų skelbiamos paliaubos...

- Negalėčiau tiesiai į tai atsakyti, nes nežinau, kas ką šaukia. Bet žinau tai, kad valstybės himno ir Konstitucijos žodžiai „Vienybė težydi" liko tik tuščiais žodžiais.

- Galbūt numanote, kam gali būti naudingas visuomenės susiskaldymas, nuolat skatinama atstumto, įbauginto žmogaus būsena?

- Be abejo, tik valdžiai, kuri nesugeba bendrauti su žmonėmis, kaip lygiais ir gerbtinais visuomenės nariais. Apskritai nei kairiosios, nei dešiniosios valdžios Lietuvoje nemyli ir tiesiog kratosi oraus, pasiturinčio, savarankiško, vidutinių pajamų, išsilavinusio, kritiško mąstymo žmogaus.

- Galėtumėte įvardinti bent vieną asmenį Lietuvoje, kuris yra ar galėtų būti telkiantis visuomenę?

- Manyčiau, kad vienintelis toks asmuo buvo, o gal ir tebėra dabar - prezidentas Valdas Adamkus. Nė vienas iš mūsų nesame besparniai angelai, bet jam pavyko užsitarnauti autoritetą, turintį ir moralinį svorį.

- Kaip tikriausiai žinote, žemdirbių protesto akcijos organizatoriai atsiribojo nuo aktyviai kritikuojančios valdžią žiniasklaidos. Jūs, pareiškęs valią eiti į prezidentus, sakėte, kad kalbėsite su visais. Vadinasi, jums priimtina tiek valdančiuosius aptarnaujanti, tiek jiems oponuojanti žiniasklaida?

- Nežinau ūkininkų atstovų sprendimų, bet jie nėra valdžia ar pretenduojantys tokiais būti. O valdžia ar pretenduojantys į ją PRIVALO kalbėti su visa žiniasklaida, nes kiekviena redakcija turi savo klausytojų ratą.

- Prieš kelerius metus buvote užblokavęs vieną interneto svetainę dėl niektauzystės ir kitokio jus piktinančio turinio. Kuria linkme, jūsų nuomone, juda žiniasklaida - daugiau tolerancijos, daugiau nuomonių, daugiau tiesos?

- Deja, daugiau negatyvo, tuščių reklamų, apgaulingų antraščių, melagienų. Taip pat ir veidmainystės. Per šiuos metus įvyko dviejų didelių redakcijų susijungimas („Lrytas", „Delfi"). Jos atsidūrė vieno savininko rankose, tačiau redakcijų pavadinimai išlaikyti, tarsi jos toliau būtų nepriklausomos viena nuo kitos.

Kitas iliuzijų kūrėjas - tik per savo statytinius teistumo išvengęs p. Mockus, kuriam priklauso iš pažiūros skirtingos BTV, „Info TV", LNK ir kitos redakcijos. Iš pažiūros atrodytų, kad turime daug skirtingos ir nepriklausomos žiniasklaidos, bet iš tikrųjų taip tik manipuliuojama skirtingais pavadinimais ir skaitytojų patiklumu.

- Vis dėlto netyla valdžiai prijaučiančių žmonių choras, besipiktinantis žiniasklaidos kanalais, kurie, jų manymu, linkę sureikšminti negeroves, nes Lietuva sėkmingai skuodžia pažangos keliu. Nepritariate jiems?

- Neturiu kuo džiaugtis. Smulkmeniški laimėjimai kažkokiuose skaitmenizacijos reitinguose nepaneigia to, kad esame demografijos, socialinės apsaugos aklavietėje. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, esame paskutiniai ES pagal būsimą pensiją (29 proc. esamo uždarbio). Tai reiškia, kad šioje valstybėje nebėra ateities būsimai senatvei, o jai ruoštis ir spręsti, ką daryti, žmonės pradeda jau nuo 40 metų.

- Galbūt tai yra nauja dingstis ieškoti saugesnio uosto užsienyje?

- Lietuva toliau biurokratiškėja, radikalėja, skilinėja ir skirtingėja, nekalbant apie kitose ES šalyse palankesnes darbo sąlygas, didesnes algas, didesnę perkamąją galią, didesnes socialines garantijas, įskaitant senatvės paramas. Matome, kad iš valstybės pasitraukė ir vis dar traukiasi ne pensininkai, o jaunesnio amžiaus gyventojai, šeimos su vaikais. Tai tokia gyventojų grupė, kurie ieško galimybių, kurių trūksta Lietuvoje.

Tai žmonės, kurie, užuot kaišioję rankas į valstybės kišenę dėl pašalpų, nori dirbti, užsidirbti, turėti paprastas, aiškias skaidrias darbo sąlygas. Tai žmonės, kurie norėjo konkuruoti ir įrodyti savo vertę rinkoje sugebėjimais, o ne pataikavimu ir dalyvavimu „myliu/nemyliu" valdžios intrigų žaidime.

Pastarieji metai Lietuvoje byloja net ir tai, kad valstybėje nebeliko pagarbos tėvų autoritetui ir tėvų teisei auginti vaikus pagal savo supratimą ir atsakomybę. Net ir čia pristeigėme biurokratinių prokuratūros tipo Vaiko teisių apsaugos tarnybų, kurių patikrinimai, kišimasis į šeimų gyvenimus yra neadekvatūs.

- Iš tiesų manote, kad svarbiausias rūpestis šiuo metu būsimam Seimui ir būsimam prezidentui turėtų būti išeivių iš Lietuvos grąžinimas namo?

- Būtent, nes tai vienintelis galimas atsakymas į klausimą dėl tautinės Lietuvos perspektyvos, turint galvoje ir gimstamumą, ir mokesčius, ir vartojimą. Supraskime, jog suaugęs žmogus per savo gyvenimą valstybei sukuria naudos nuo kelių iki kelių šimtų milijonų eurų. Net jei paskaičiuotume valytojo, turinčio 40 metų darbo stažą, atlygį su mokesčiais, gautume bent milijoną, bet darbdaviui jis sukuria dar didesnę vertę. Šimtai tūkstančių lietuvių kitose šalyse toliau kuria milijardinę vertę.

Mums neturėtų būti gaila bent penkeriems metams juos atleisti nuo, pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio, nes jie grįžę į Lietuvą sumokėtų šimtus milijonų kitų mokesčių („Sodros", PSD, PVM), kurie laiduotų būsimas pensijas bei kitas socialines garantijas.

- Sakoma, kad išgelbėti vieną žmogų reiškia išgelbėti žmoniją. Ar įvesti tvarką viename rajone (mieste) galėtų reikšti žingsnis po žingsnio tvarkyti Lietuvą?

- Deja, ne. Kad ir kaip patraukliai atrodytų atskiri Lietuvos miestai, jie neatsveria visos valstybės problemų, biurokratizmo, visuomenės atskirties. Mes savivaldybėse negalime paveikti ar motyvuoti mokesčių mokėtojų, skatinti dirbti, atgauti dalį mokesčių investavus į tvarią buitį, išmanią techniką ir t.t.