Kino režisierius A.Juzėnas: Šimtmečio programa darosi madinga

- Įdomu, kaip jus pasigavo istorija?

- Nežinau, gal tiesiog mano tokia misija - kiti nugraibo grietinę, o aš likučius šluoju, - kalbu apie įtampų nužymėtus istorijos epizodus ir tokių istorinių epizodų realizavimo kainą neturtingoje šalyje. Tai beveik tas pat kaip pasiryžti be reikiamos amunicijos kopti į aukščiausią kalną - vien noro neužtenka: reikia ir dvasinių išteklių, ir fizinių jėgų, nežmoniškos valios gniaužtų, nes labai lengva subyrėt pradėjus filmuoti ar filmavimo metu...

- Kai kurie menininkai sako, kad žvalgymasis į praeitį tik trukdo eiti į priekį...

- Tegu jie pasiskaito civilizacijų istoriją, ir jiems bus aiškiau, kad šitaip „eidami“ tik arklį stato gale vežimo, juda ne į „priekį“, veikiau į „užpakalį“....

- Sakau, gal jums pasisekė turėti gerą istorijos mokytoją?

- Mano tėvas - istorikas... buvo geras istorikas. Apskritai iš viso, ką turi Lietuva, istorija yra pats vertingiausias dalykas. Visa kita - labai miglota.

- „Pelėdų kalnas“ - trečias filmas iš Lietuvos istorijos. Jus traukia ribinės situacijos, kurioje iš jų geriausiai atsiskleidžia žmogus?..

- Ši istorija kitokia - pagrindinis akcentas ir motyvacinis „kablys“, dėl kurio aš atsiradau šiame filme, buvo ta pati „Ekskursantės“ scenaristo Prano Morkaus asmenybė. Mes su juo neblogai susibendravome ir atradome tokių dalykų, kurie mums yra bendri kine, literatūroje, vaizde, pažiūrose ir visur kitur.

- Vienas mokinukas, pažiūrėjęs jūsų filmą „Ekskursantė“, sakė, tik po jo supratęs, kas yra tikrasis kinas...

- O kas yra tikrasis kinas? Aš manau, jis prasidėjo kur kas anksčiau (juokiasi.)... Kai kalbame apie gerą kiną ar jo etalonus, turime grįžti į praeitį, žiūrėti šeštojo septintojo dešimtmečių kiną, o jo tąsa, dabartinis kinas (bijau prisikalbėti per daug) kur kas skurdesnis, - kalbu apie lietuvišką kiną. Kas jį ištiko po 1992 metų, yra kino nuvertėjimas ir daugeliu atvejų - antikino gamyba. Taip nutiko dėl to, kad nebeliko profesinės kino mokyklos tęstinumo. Niekas neperdavė žinių, niekas neperėmė reikalavimų ir standartų. Kinas bet kokiu atveju yra profesija, jis prasideda nuo žmonių, kurie valdo plunksną, valdo vaizdą, o jei ateinama į kiną ne iš „kino kepyklos“, o, vadinkime, „iš gatvės“ ir nesuprantama, kas tas kino elementorius, kas kino scenarijus, dramaturgija, tokiu atveju turime „amžiną“ skylę, kurioje bandome kažką sėti ir dar užsiauginti, jau 25 metus - stichiškai ir chaotiškai.

- Kaip tąsyk toje „skylėje“ atsiradote jūs ir jūsų filmai, paliekantys meistrystės įspūdį?

- Aš truputį anksčiau baigiau mokslus. 1992 metais mes dar buvome „kepami kepykloje“, mes dar turėjome Žebriūną, Žalakevičių, Šaltenį, Dalią Tamulevičiūtę - turėjome žmones, kurie buvo ne tik labai stiprūs intelektualiai, bet turėjo ir labai aiškią vertybių skalę bei neleido nusiristi nuo neišmatuojamos siekiamybės kalno. Deja, 1990-aisiais išplaukę į Nepriklausomybę, užplaukėme ant seklumos tikrąja žodžio prasme ir dabar nuo tos seklumos, iš to laivo, kuriame esame, visi masiškai bėga. Štai jums ir paaiškinimas, kas yra nutikę Lietuvai. Ji įklimpusi seklumoje.

- Galbūt tai pastebi ne visi. Juk ir jūsų filmų, kurių fabula išrėžta iš Lietuvos istorijos, meninė tiesa nebuvo kritikų deramai įvertinta ir aptarta...

- Viena vertus, jei filmas „teisingas“, jis randa savo žiūrovą, vadinkim, auditoriją, kita vertus, kinas visą laiką buvo kritikų, Lietuvos kritikų, įkaitas. Kiek atsimenu, tai greičiau kritika dėl kritikos. Jų uždavinys - buldozeriu pervažiuot visus, net jei lietuviškas filmas, sakykim, „Vilniaus getas“, kurį nupirko daugiau kaip pusšimtis valstybių, kuris Vokietijoje buvo rodomas „krištolinę naktį“ ir pristatomas kaip Holokausto filmų filmas. Kritikai nedirba su mūsų žiūrovais, greičiau, jie dirba prieš žiūrovą, nes jų siauri vertinimai dažnai asmeninės simpatijos ir antipatijos: aš myliu jį, sakykim, autorių, dėl to, kad myliu, aš jo nemyliu dėl to, kad tiesiog nemyliu... Ir taip važiuojama per visą kūrybą. Gaila...

- Bet netgi kritikams nepavyko įvardyti nė vieno jūsų darbo kaip nesėkmės.

- Nesėkmė man yra tada, kai negali tęsti kūrybinio proceso, kai finansavimo šaltiniai, kurie yra šioje šalyje, tampa tau neprieinami. Sakykim, tavo kūrybinės laisvės niekas nevaržo, bet Kino centro skiriami valstybiniai finansai dažniausiai patenka tik į tam tikras studijas, o tos studijos minta tik siaurais savo interesais (neretai mažų žmonių ar mažais interesais), ir dažnai tie interesai būna ne lietuviško kino, ne lietuviškos kultūros naudai. Kaip ir daugelis nuolat jaučiuosi įstrigęs nesibaigiančioje totalinėje seklumoje.

- Filmus kuriate galvodami apie žiūrovą?

- Žinoma, galvoju, kad filmas turėtų bendražmogišką potencialą, kad žiūrovas į jį eitų, ir ne kartą, ir nesispjaudytų jį pažiūrėjęs, nes kam tada kurti kiną, kuris yra nežmoniškai brangus, nežinant, dėl ko tai darai. Manau, didžiausia problema, kad dauguma autorių čia kiną kuria arba tik sau, arba dar blogiau - niekam. Jie visiškai nepaiso žiūrovų, su kuriais turėtų bendrauti ir kalbėti. Lietuviškam kine tas nesusikalbėjimas yra įsišaknijęs.

- Bet „kalbėdamas“ turi bent jausti, kad žmogui tai rūpi išgirsti, ar ne?

- Taip, taip.

- Tik jūsų temos neatrodo komercinės ir populiarios...

- Vadinkim daiktus tikrais vardais: šimtmečio programa yra labai madinga, ir valstybės investicija į kitų metų minėjimą yra pakankamai didelė. Kino centras skelbė atskirus konkursus patriotiniams arba istoriniams filmams kurti, ir šis filmas „Pelėdų kalnas“, panašu, kad įsipaišo į bendrą šimtmečio minėjimų programą, kaip filmas apie pokario Lietuvą, kai ir buvo sprendžiamas jos likimas. Filmas kelia metafizinį ir moralinį klausimą, ar mes pasielgėm teisingai nieko nedarydami, ar mes nepralaimėjom, kažką darydami. Jis neturi atsakymo: nepralaimėjome, kad išėjome į miškus, bet mes pralaimėjome ginkluoto pasipriešinimo kovą. Svarbu ar ne, kaip tai įvyko: klūpant ar stovint? Jei žinai, kad mirsi, ar yra skirtumas kaip? Man ir filmui, manau ir žiūrovui, be galo svarbu pasirinkti.

- Peršate mintį, kad Lietuva įstrigusi seklumoje, nes žmonės gyvena klūpomis?

- Ne, ne todėl. Mes plaukėme į Vakarus baimės genami, neturėdami jokio plano, be kompaso ir žemėlapio, todėl ir užplaukėme ant seklumos. Mūsų laivą nutempti nuo jos nebeturime nei valios, nei jėgų visomis prasmėmis - politine, kultūrine, ypač kultūrine, dvasine - pagrindinis mūsų devizas yra kur užkalti pinigus ir kaip greičiau juos išleisti. Neturi žmonės daugiau jokių rimtesnių rūpesčių, jokių idealų. Bijo tik neužkalt... Totali baimė ir priklausomybė. Gal šis filmas taps pretekstu pagalvoti, ar viskas taip paprasta tavo gyvenime, ar dabar laisvas jautiesi gerai.

- Manote, dilema prisitaikyti ar neprisitaikyti aktuali ir šiandien?

- Visiškai.

- Filmo anonse rusų kariškis, kurį vaidina Darius Meškauskas, sako: lietuvių bėda, kad jie niekada rimtai nekariavo. Tame yra tiesos?

- Vakar važiavau per miestą ir stebėjausi, kokie agresyvūs Vilniaus žmonės gatvėse, atrodo, nori bet kokia kaina kariaut, su automobiliais vienas kitam kojas pervažiuot, nepraleist, nustumt, bet šis karingumas neturi nieko bendra su pasiryžimu kovoti už save, savo idealus ar kažką, jeigu prireiks. Tai smulki išorinė arogancija, buitinis chuliganizmas, chamizmas ir kai pasižiūriu į mūsų elitą, galvoju: jeigu kas, jie vėl įsakymo neduos gintis reikiamu metu, vėl svetimi tankais pervažiuos skersai ir visi gūžčios pečiais tremiami pas baltas meškas.

- Teisus buvo žydas (akt. Alvydas Šlepikas) „Vilniaus gete“ taręs, kad tikroji žmogaus tėvynė yra kultūra ir kuo mažiau valdžia į ją kišasi, tuo kultūrai geriau?

- Elitiniai protai, kurie tyrė žmogų po savo mikroskopu, supranta, kad tik kultūra šį primatą daro žmogumi. Valdžia, kaip ir bet kuri diktatūra, linkusi iškreipti žmogišką prigimtį. Paversti žmogų daiktu, kad jis tarnautų, kad ji juo manipuliuotų, jį pirktų, parduotų.

- „Ekskursantės” filmavimas dėl prasto finansavimo užtruko net septynerius metus. Gal „Pelėdų kalnas“ gimsta lengviau?

- Istorinis filmas yra brangus ir kaip viskas, ką darai sąžiningai, atima daug laiko. Šis filmas irgi sunkiai stojasi ant kojų, žiauriai sunkiai. Lėšų deficitas didžiulis ir tai, kad sugebėjom nufilmuoti, yra stebuklas ir daugelio šio filmo komandos narių nuopelnas. Jei ne užsispyrėlė prodiuserė Justina Ragauskaitė, gal visi seniai būtų išsivaikščioję. Tiesa, tikėjimo aš neprarandu niekad, galbūt filmo operatorius, ir dailininkai, ir aktoriai, jauni, žali, be proto talentingi, galbūt ir dėl jų norėjosi tą filmą nufilmuot, nes jie - naujoji auksinė karta, kokia buvo Adomaičio, Budraičio, Banionio, Masiulio, pamatysit, - tuo tikėjimu ir išlošėme. Kaip su ta mūsų nepriklausomybe: šimtas tikėjo, du šimtai netikėjo, bet tikintys padarė viską, kad likę šimtai nueitų paskui juos.

- Yra kas būtų lengva jūsų profesijoj?

- Būtų lengva, jei prarastum tą, vadinkime, norą vis dar neleisti sau daryti chaltūros. Gal ir būtų laikas leisti sau tą pramogą, tačiau viduje užsukti varžtai nuo Žebriūno, Žalakevičiaus, Tamulevičiūtės laikų nebeatsisuka, - jie tiesiog užrūdijo. Kitaip nepaaiškinčiau.

- Ir pats esat išsitaręs: nors stengiatės gyventi ir daryti, kas turi prasmę, tačiau abejojate, ar elgiatės teisingai...

- Metams bėgant abejonių nesumažėja, bet galimybių pakeisti savo gyvenimo vektorių vis mažiau, nebent pabandytum susikrauti la-gaminus ir pasuktum visai kitur. Vėlgi, jaučiu, kad tas laimės ieškojimas turi baigtis iki 35-40 metų, po to tu turi gyventi dėl artimo arba dėl savo idėjų, ar dar dėl kažko, ką nori įgyvendinti šitam trumpam gyvenime. Metams bėgant tu įgyji ne tik patirtį. Tu įgyji ir tam tikrą atsakomybę, naštą ir negali jos be niekur nieko kitiems numest, nebent kiltų branduolinis karas. Po jo niekas nebesvarbu.

- Na, jeigu vis dėlto nekils trečiasis pasaulinis, vilties, kad dar kursite kokį filmą, yra?

- (Juokiasi). Galvoju apie Sigitą Parulskį. Laukiu, kada jis pasakys, kad scenarijus baigtas. Šešiasdešimt puslapių superinio scenarijaus jau parašyta, trūksta dar trisdešimties, bet kadangi sėdžiu montažinėje, nerandu laiko paskambinti ir pasakyti, Sigitai, čia aš, laba diena.

- Tema istorinė?

- 1941 m. birželis, pats įkarštis.., po jo aš daugiau nebenorėčiau kurti istorinių filmų išties... Na, nebent apie Barborą iš Radvilų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“