1 nuotr.Besibaigiančio Maironio eilėse gimusios Lietuvos šimtmečio, besibaigiančių metų ir artėjančių Kalėdų išvakarėse apie šiuos virsmus lydinčią viltį ir nerimą kalbamės su kaip tik per Kalėdas septynių dešimčių metų sukaktį pasitiksiančia didžia lietuvių literatūros mokslininke ir kūrėja profesore Viktorija DAUJOTYTE.
- Maironio Lietuva - Tautos Dainiaus eilių įpūsta, o Jono Basanavičiaus įgyvendinta valstybė artėja prie savojo šimtmečio sukakties. Kaip manote, ar sudygo, ar veši, ar dar tebegyva šiandien toji Maironio Lietuva?
- Yra, tebėra kelias, kuriuo einame. O juk nebūna kelių, kuriuose nesutiktume kliūčių, vingių, duobių...
Štai neseniai pasibaigusiais Maironio metais dar kartą nuosekliai perskaičiau jo kūrybinį palikimą ir pirmą sykį taip aiškiai supratau, kad Maironis yra sukūręs dvasią dar neegzistuojančiai valstybei. Tarsi suprojektuodamas, į kurias vertybes, į kokius kontekstus būsimoji valstybė turės remtis: protėviai, jų dvasios stiprybė, moralė, lietuvių kalba, gamta, istorija, kraštovaizdis... Ko gero, daugiau niekur niekada to nėra buvę, kad iš poezijos susikurtų toks stiprus ir aiškus viso, kas dar tik turi įvykti, jutimas. 1918-ųjų Lietuvai po Maironio atlikto darbo, tiesą sakant, nedaug ką teliko ir nuveikti - tik tą jau sukurtą dvasinę programą apvilkti kūnu.
Visa tai, kas įvyko vėliau, sutrikdė to dvasinio įsikūnijimo raidą: okupacija, priespauda, represijos... Tačiau, nepaisant šios gilios ir sunkios mūsų valstybei padarytos žaizdos, esu tvirtai įsitikinusi, kad esame ne kita - ta pati maironiška respublika, tik sutrikdyta, bet nesunaikinta.
O dvasia... Dvasia nėra ir turbūt negali būti nuolatos ir kiekviename žmoguje juntama - ji, kaip suprantu, yra pliūpsniai, tvinksniai, pulsas... Ir savyje kartais tą dvasią jaučiu labai aiškiai. Kartais - kaip norą padaryti žmogui, padaryti ateinančiųjų kartoms kažką gero. Juk jei kažką gero padarai žmogui - padarai Lietuvai. Ypač smarkiai tą dvasią juntu vaikštinėdama gimtosiomis vietomis, žvalgydamasi nuo savo Šatrijos kalno, nuo kalvų, nuo kurių ir Maironis kitados yra dairęsis... Jusdama tą dvasią savy privalau tikėti, jog lygiai taip ji pulsuoja ir kituose. Niekaip kitaip šito juk ir neįmanoma patikrinti. Juk tik patys sąžiningai dirbdami, tik patys nuoširdžiai tikėdami aukštesniąja savo pastangų prasme, tik patys besilaikydami moralės kodekso įstengiame patikėti, kad ir kiti tai daro.
Žinoma, neretai tas pulsas prityla, kažkas mumyse aptemsta... Tiksliau - patys ir sutemstame, prarandame pasitikėjimą ir savo jėgomis, ir savų darbų prasme... Tada neįstengiame tikėti ir kitais... Neslėpsiu, kartais, nevilties akimirkomis, ir aš pagalvoju, kad nieko tauraus savyje jau nesame išsaugoję...
Tačiau taip nėra - nėra išnykusi ta Maironio dvasia ir, esu įsitikinusi, negali išnykti. Sutvinksi smarkiau - prityla, skaisčiai sušvyti - pritemsta, suklumpame ir vėl atsikeliame, įkvepiame ir iškvepiame... O ta dvasia reikiamomis akimirkomis pati pasišaukia žmones, per kuriuos ketina reikštis.
- Į pabaigą artėja metai, kurie kiekvieno mūsų atmintyje neišvengiamai išliks ženklinti nacionalinės valiutos netektimi. Suprantu, nesam tie žmonės, kurie galėtų kalbėti apie ekonomines, politines, valstybines šio įvykio pasekmes, tačiau ant mūsų litų juk buvo Maironio ir kitų iškiliausių Lietuvos rašytojų veidai... Todėl noriu paklausti jūsų, ar Lietuvos kultūrai pinigų pasikeitimas - netektis?
- Jeigu tie mainai ekvivalentiški, neturėtų dėl šio įvykio kultūra nukentėti tiesiogiai. Nemanau, kad, įsigalėjus eurui, bus mažesnės dotacijos kultūrai ar mažiau remiama knygų leidyba, tačiau... Kurgi vyksta kultūra, kur yra pagrindinio kultūros veiksmo erdvė? Argi ne kultūrą kuriančių žmonių sąmonėse bei sielose? Štai ten pasekmių ir reikėtų ieškoti.
Galiu paliudyti, kad niekada tiek ilgai nelaikiau rankoje lietuviškų centų, niekada jų taip įdėmiai neapžiūrinėjau kaip šiemet. Tik šiemet išties ir supratau, kad mūsų pinigai buvo labai gražūs ir mieli, kad turėjo itin gražų ir lietuvio širdžiai brangų pavadinimą.
Taip, išties jaučiu gilų gailestį dėl to nueinančio, dingstančio ženklų pasaulio, su kuriuo tiek metų jaukiai gyvenom. Pamačiusi gatvėje gulintį vieną centą visada pasilenkiu jo pakelti. Visada. Man nerūpi jo nominalas, bet jame yra Vytis, jame yra įrėžta daugelio kartų gyvenimo patirtis, istorijos virsmų pėdsakai, todėl pakeliu jį kaip gerbtiną daiktą, kuriam nevalia mėtytis.
Neabejoju, kad jautresnes sąmones, menininkų širdis lygiai taip pat nusmelks skausmingas netekties liūdesys. Manau, kad neturėtume to liūdesio gėdytis, slapstyti po bravūriškais juokeliais, apsimesti, kad svajote svajojome netekti savosios valiutos, kuri - juk kiekvienam akivaizdu - yra ir vienas iš tautos laisvės bei valstybės savarankiškumo stulpų.
Žingsnis žengtas - neketinu prieš tai protestuoti, mėginti kažką pakeisti... Tačiau niekas negali man užginti liūdėti atsisveikinant su litu. Palikime tą liūdesį gyvą. Kultūrai, o ir kiekvienam lietuviui liūdesys yra svarbus - auginantis ir brandinantis. Atsisveikinti juk galima ir nenuvainikuojant.
Prisipažinsiu, kokių penketą vieno lito kupiūrų su Žemaitės atvaizdu esu kaip skirtukus sukamšiojusi į Žemaitės raštus. Nes pamaniau, jei šių veidų aš nematysiu kasdienybėje, nesinešiosiu su savimi kišenėje - juk neprivalau jų išmesti, turiu surasti savo sąmonėje ir savo aplinkoje jiems pritinkamą vietą. Dar nežinau kur, bet ta vieta neišvengiamai atsiras.
- Kaip paguodą ir viltį čia galėtume paminėti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos leidžiamą lietuvių literatūros kanoną formuojančią knygų seriją „Lietuvių literatūros aukso fondas“, kuri po 32 knygų jau priartėjo prie Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio...
- Taip, nemažai pavyko atkurti bei užgydyti to, kas buvo lietuvių literatūroje iškarpyta, sužalota, nutylėta... Tačiau šis darbas - be galo, be krašto, vienos žaizdos gyja, kitos - veriasi... Juk toje serijoje turėtų atsirasti ir Henriko Nagio, ir Kazio Bradūno tomai. Kol kas jie - nenumatyti. Labai nelengvai, su dideliais debatais ir nesutarimais išleidome Paulių Širvį... Labai norėtųsi į šią seriją priimti ir Vladą Šimkų... Vertųjų yra gan tiršta, planuojamų tomų - mažoka, todėl dirbant šį darbą, matant jo spragas, širdies skausmo tik daugėja... Pavyzdžiui, dėl atstumty ir vienatvėj numirusios poetės Danutės Paulauskaitės kūrybos likimo, dėl poetės Gražinos Cieškaitės, apie kurią būtina, bet nėra lengva kalbėti - daug jos istorijoje ir visuomenę gąsdinančios tamsos ir skausmo...
Kokius kontekstus visuomenei įsvarbinsi, tais jie ir domėsis, kokias knygas paduosi, tas ir skaitys. Todėl kultūros žmonių sąžinė visada turi būti budri ir šiek tiek nerami - juk jie prisiima atsakomybę už tai, kas visuomenei paduodama bei įsvarbinama. Bet iš savo patirties žinau - niekas kitas taip neaugina žmogaus, kaip atsakomybė - tik ji suteikia žmogui valios ir ryžto spręsti pačiam. Po teisybei, juk žmogus negali atsakyti kitiems į nė vieną klausimą, jei to klausimo dar nėra atsakęs sau. O atsakymas turi būti kategoriškas ir neatšaukiamas, nes niekas taip nežlugdo kultūros, kaip aptakus požiūris: „Viena vertus - taip, bet kita vertus - taip.“ Kitaip tariant: „Bus taip, kaip, ponuli, pageidaujate.“ Čia ne požiūris - čia bestuburiškumas.
- Kai „Lietuvių literatūros aukso fondo“ serijoje sulaukėme Jurgio Baltrušaičio, su džiaugsmu pamaniau, kad gal tai reiškia mūsų ambiciją susigrąžinti kitados lengva ranka atstumtus, ne lietuvių kalba rašiusius kūrėjus, kaip Adomas Mickevičius, Juzefas Ignacas Kraševskis, Česlovas Milošas?..
- Taip, tuojau šioje serijoje sulauksime ir A.Mickevičiaus, ir J.I.Kraševskio tomų.
Jeigu anuomet, kai net Kaunas nemokėjo kalbėti lietuviškai, Maironis Lietuvos kūrėjų nebūtų įtikinęs, kad tik iš lietuvybės, tik iš lietuvių kalbos ir etninės kultūros gali imti formuotis Lietuvos respublikos kūnas, Lietuva nebūtų per tokį trumpą laiką pajėgusi susikurti, nebūtų buvę ir tokios knygų leidybos, tokio teatro...
O šiandien tas Lietuvos kūnas yra nepalyginti stipresnis, atsparesnis pasauliui, todėl, manau, metas savuosius autorius susigrąžinti. Ypač svarbu neatstumti tų paskutinių LDK piliečių, kurie kalbėjo lenkiškai, bet visa širdimi, akcentuoju - visa širdimi, - buvo lietuviai, arba kaip jie patys save vadino, senlietuviai... Labai reikia naujų Didžiojo Adomo (A.Mickevičiaus) tyrinėjimų. Tokių, kad per širdį eitų jo posmai, jo likimas, jo Lietuva... Č.Milošą lyg ir esame visą išsileidę, susikomplektavę, tačiau vos nustosime juo domėtis, jį tirti, jis ir vėl ims tolti. Reikia tokių žmonių, tokių pasišventėlių, kuriems Č.Milošas ar A.Mickevičius būtų tiek svarbūs, kad tą svarbą, tą savo aistrą įstengtų perduoti ir kitiems.
Ir tai turėtų būti ne straipsnių rinkiniai, kurių kuo toliau, tuo labiau nekenčiu. Nekenčiu bedvasio, beveik beasmenio kalbėjimo, kuriame nėra nei aistros, nei klaidos, nei nuodėmės. Tebūnie klaida, bet tokia, kad širdies krauju būtų pažymėta, likiminiu apsisprendimu.
- Kadangi kalbamės stebuklingos šventės - Kalėdų (taip pat - ir neoficialaus, bet paties tikrojo jūsų septyniasdešimtmečio jubiliejaus) išvakarėse, prašau palinkėti Lietuvai ko nors išties svarbaus.
- Labiausiai šiandien pati trokštu ir Lietuvai linkiu vienetinių žmonių. Ne projektinių, o vienetinių, aiškiai žinančių, kas jiems patiems svarbu. Tokių, kurių į projektų narvus neįmanoma uždaryti.
Ir dar - norėčiau pakartoti žodžius, poeto Justino Marcinkevičiaus ištartus prie kapo per monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laidotuves: „Dvasia nugali, monsinjore, dvasia nugali.“
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
