Mečislavas Jaloveckis. Requiem Lietuvos dvarams

Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta Mečislavo Jaloveckio (1876-1962) akvarelių paroda „Vaikystės metų kraštas“. Tai 200 akvarele spalvintų dvarų piešinių, atliktų iš natūros. Taigi jų autorius, kuris mirė Londone vos prieš 50 metų, dar juos matė savo akimis. Matė visiškai kitokią gimtąją dvarų Lietuvą. 1960 m., atidarydamas piešinių parodą Londone, autorius pasakė ir tokius žodžius: „Gimtinė, ponai ir ponios, tai gimtoji žemė, vaikystės metų kraštas. Ši samprata nėra abstrakcija, ji susieta su tautos dvasia, klimatu, dirvožemiu, kraštovaizdžiu. Tai ilga grandinė pasąmonės veiksnių, mąstymo būdo, darbo pobūdžio, dvasios apraiškų. (...) O jeigu taip yra, jei gimtoji žemė yra didžiausias mūsų dvasios lobynas, dėl kurio verta gyventi ir numirti, tai ar nevertėtų, kad mes prie visų minčių, susietų su šia žeme, prieitume ne tik su meile, bet ir derama pagarba praeičiai“.

Kad ši paroda atsirastų Lietuvos nacionaliniame muziejuje, nemažas pastangas įdėjo Centrinis valstybės archyvas, o ypač - inžinierius restauratorius, kultūros paveldo ekspertas Petras Kanevičius.
Jį „Respublika“ ir pasitelkė į pagalbą - kad pasidalytų žiniomis apie išskirtinę parodos autoriaus asmenybę.

- Kodėl jums parūpo Mečislovas Jaloveckis?

- Viskas prasidėjo nuo Saldutiškio dvaro. O jo buvęs valdytojas - Jaloveckis. Sužinojau, kad Lenkijoje išleistos trys jo atsiminimų knygos: „Imperijos pakraštyje“, „Laisvas miestas“ ir „Requiem dvarininkams“. Įdėmiai visas perskaičiau.

- Taigi pats buvo dvarininkas.

- Ir labai aukštos kilmės. Grafas. Giminė kildino save iš Riurikovų. Tėvas Boleslavas Jaloveckis baigė Peterburgo karo akademiją. Ėmė domėtis geležinkeliais, kaip itin svarbiu strateginiu objektu, pelningu ir taikos metu. Boleslavo Jaloveckio dėka Lietuvoje atsirado pirmasis siaurukas, ėjęs per Saldutiškį. Jis suprojektavo ir elitinį caro traukinį. Netgi du - vieną 10 vagonų, kitą - 12. Abu prabangūs ir itin saugūs. 1888 m. įvyko traukinio katastrofa - jis nuvažiavo nuo bėgių. Tačiau keleiviai nenukentėjo, caro šeima atsipirko tik lengvais nubrozdinimais. Traukinio projektuotojas buvo apdovanotas ir įgijo teisę prisipirkti žemių aplink Saldutiškį.

- O sūnus? Kokia buvo jaunojo grafo vaikystė Saldutiškyje?

- Kaip ir visi dvarininkų vaikai, iki 9 metų mokėsi namuose. Vėliau - angliška mokykla Sankt Peterburge ir Carskoje Selo licėjus. Aukštieji mokslai - Rygos politechnikos universitete, Vokietijoje. Halėje įgijo žemės ūkio ekonomikos daktaro laipsnį. Be lenkų, rusų ir lietuvių, gerai mokėjo vokiečių, švedų, anglų, prancūzų kalbas.

- Ir po tokių studijų, toks eruditas - atgal į Lietuvą? Imperijos pakraštį?

- Grįžti į Saldutiškį jį pakviečia tėvas. Ir jis parvyksta. Perima iš tėvo Švenčionių apskrities maršalkos pareigas, sėkmingai tvarko dvaro valdas. Netrukus pakviečiamas į Vilniaus žemės banką dirbti dvarų įkainotoju. Reiktų paaiškinti, kad įkainojami būdavo nebūtinai bankrutuojantys dvarai. Stambūs dvarininkai dažnai vieną iš turimų dvarų užstatydavo bankui už paskolą ir ją investuodavo į likusius. Taigi Jaloveckis, keliaudamas po Vilniaus apylinkes, ir piešė tuos dvarus, parkus, aplinką...

- Parodoje - ne tik Vilniaus apylinkės. Žinoma, kad įamžino daugiau nei 1100 dvarų Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje...

- Didžioji piešinių dalis atsirado jau Londone, į kurį pasitraukė dar karo pradžioje, 1939 m. Ten beveik visą laiką skyrė atsiminimų rašymui ir piešimui. Daugiausia piešė iš atminties. Kartais pavykdavo gauti dvarų fotografijų. Tokio pat likimo dvarininkai, kaip ir jis, saugojo kelias turimas fotografijas atlasinėse dėžutėse - kaip brangiausias šeimos relikvijas.

- Iš kur jis taip mokėjo piešti? Inžinierius, agronomas, žemės ūkio ekonomikos daktaras?

- Rygos politechnikos universitete didžiulis dėmesys buvo skiriamas piešimui. Nes lengvų portatyvinių fotoaparatų tada dar nebuvo - tik sunkūs štatyviniai. Kita vertus, matyt, ir nemaži įgimti gabumai. Nors pats teigė: „Iš anksto įspėju, kad nesu nei menininkas, nei istorikas, bet simplex servus Dei (paprastas Dievo tarnas), kuris dėl nežinomų priežasčių, lyg kieno apvaizdos vedamas, contre coeur (ne savo valia) pradėjau šį nuobodų ir nedėkingą darbą“.

- Nepanašu, kad būtų piešęs „nuobodžiaudamas“. Į tuos piešinius įdėta tiek meilės, tiek nostalgijos anai dvarų Lietuvai, kurios jau niekada nebebus...

- Jaloveckis ne tik piešė. Jis daugybę laiko praleido Londono muziejuose, archyvuose, bibliotekose. Dvarų piešinius stengėsi papildyti jų vertybių aprašais, istorija. Minima apie 6000 su dvarais susijusių pavardžių, tarp jų ir dvarų statytojai bei architektai.

- Ir visi tie lobiai, viso Jaloveckio gyvenimo triūsas atsidūrė Kalifornijoje, Stanfordo universitete. Kaip?

- Jaloveckis turėjo du vaikus. Sūnus žuvo Varšuvos sukilimo metu, o dukra emigravo į JAV. Išsivežė ir visą tėvo archyvą.

- Ar lengvai pavyko gauti privataus archyvo valdytojų sutikimą eksponuoti dalį kolekcijos Vilniuje?

- Sunkiai. Iš pradžių gavom atsakymą: nebent tiriamajam moksliniam darbui. Tik didelėmis Centrinio valstybės archyvo, Kultūros ministerijos pastangomis po ilgų derybų galime šiandien parodyti vilniečiams 200 puikiai atliktų, skoningai įrėmintų akvarelių kopijų.

...Gaila, šioje parodoje nėra pačios paskutinės, jau visai prieš mirtį Jaloveckio pieštos akvarelės. Joje vaizduojamas nugyventas Saldutiškio dvaras, išpjauta senų medžių alėja, sugriauti kadaise puošnūs vartai... Sniego fone staugia vilkai. Ir stovi aukštas medinis kryžius. Requiem dvarų Lietuvai...

- Palaidotas, žinoma, Londone?

- Taip, kur ir mirė. O tėvai - Sankt Peterburge. Tėvas mirė 1917 m., susirgęs šiltine, mama - kiek anksčiau. Tačiau Saldutiškyje išliko giminės kapai, juos tvarko seniūnija. Į parodą seniūnijos lėšomis bus atvežta ir visa Saldutiškio vidurinė mokykla. Ypatinga proga patriotiniam vaikų auklėjimui.