Nūdienos Lietuva Maironį labai nuliūdintų

- Žavėjausi skaitydamas jūsų romaną apie Maironį, dabar nė kiek ne mažiau esu pakerėtas romano apie Žemaitę... Džiaugiuosi jais ne tik kaip stipriais, gerai parašytais literatūros kūriniais, bet ir tuo, kad žvilgsnis juose atgręžiamas būtent į kertines nacionalinės lietuvių kultūros asmenybes, akcentuojami jų kurti ir puoselėti kontekstai, kurie ilgainiui jau yra virtę visos mūsų tautos dvasiniu paveldu. Be abejo, to siekėte sąmoningai, turėdama ir viršliteratūrinių tikslų?

- Maironis, Žemaitė - jau gana tolima klasika, daug kam atrodo - ką gi naujo čia galima parašyti, atrasti, ką čia beskaityti... Tai ir būna įdomiausia, kai skaitytojai man rašo, skambina (kuo labai džiaugiuosi...), kad perskaitė knygas „Šešėlis JMM“, „Žemaitės paslaptis“, manė, kad viską apie šiuos klasikus žino, išties pasirodo, kad daug ko nežinojo, tuomet dėkoja, kad naujai juos atrado, vertina, diskutuoja, rekomenduoja draugams, dovanoja.

Prisipažinsiu, kad apie šiuos autorius rašyti reikėjo susikaupimo, drąsos, pasirengimo, jog galiu būti kritikuojama ar nušvilpta, nes juk kiekvienas Lietuvos pilietis vidurinėje mokykloje su jais susipažįsta, galvose informacijos lieka. Be to, tiek apie Maironį, tiek apie Žemaitę prirašyta monografijų, studijų, straipsnių. Tad reikėjo atrasti savo ašį, savo raktą. Nuoširdžiai prisipažįstu, kad mano išankstiniuose kūrybiniuose planuose nebuvo numatyta knygų apie žymiuosius klasikus. Abiem šioms knygoms impulsą davė... meilė.

Tai, matyt, moteriška mano logika ir įkvėpimas. Vieną vasarą užklydo į muziejų vidutinio amžiaus emigrantų iš JAV pora, jie man paliko Maironio keturių atvirlaiškių kopijas. Jokie tyrinėtojai nežinojo apie šį epistolinį palikimą. Tai poeto laiškai jaunai moteriai, jų nemažas pluoštelis saugomas (o gal jau išmetė...) Amerikoje. Atvežė tos moters giminės, parodė man kaip katei lašinius kelias kopijas, išgavo iš manęs informaciją, kurios jiems reikėjo, ir vėl pradingo pasaulio platybėse.

Neišprašiau tų laiškų. Bet kai pradėjau rašyti apie Maironį, supratau, kad negaliu sukurti kažkokio banalaus meilės romanėlio, neturiu nei tokios teisės, nei užmačių. Prie Maironio esu „prisirišusi“, tiek metų dirbu jo namuose, pažįstu visą didelį poeto archyvą, tačiau, kaip jūs įvardijate, kad pasiekčiau tų viršliteratūrinių tikslų, kad tarsi sugrąžinčiau į žmonių sąmonę, priartinčiau prie mūsų laiko Maironį, ištyrinėjau viską, ką galėjau: visus archyvus Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, iš naujo apvažiavau vietas nuo gimtinės Bernotuose (Raseinių r.) iki Peterburgo, Šveicarijos, visur pavaikščiojau, pakvėpavau. Nuvažiuodavau į Palangą ir vis eidavau ant jūros tilto nuleisti saulės kaip Maironio laikais, kai prie poeto prisijungdavo atostogaujantys inteligentai, jaunimas, dainuodavo, juokaudavo...

Norėjau apie Maironį parašyti sodriai, aprėpti jo gyvenimą, kūrybą, pomėgius, draugus, įpročius, meiles, vienatvę, kančią, pyktį, galop įsilieti į tą laikotarpį, jo realijas. Stebėdama kiekvieną dieną monumentalią, puikią G.Jokūbonio granitinę skulptūrą priešais Maironio rūmus, siekiau sukurti žemišką žmogų su kasdieniu, kaip mūsų visų, gyvenimu. Radau archyvinės medžiagos, dar neaptartos, nepublikuotos, ji, žinoma, su kūryba nesusijusi, bet gyvenimo detalių radosi įdomių.

Smagu buvo, kai, perskaitę knygą, žmonės net iš kitų miestų atvažiuodavo ir pereidavo Kaune visas vietas, susijusias su Maironiu, aplankę Poeto rūmus, užsukdavo ir su manimi pasilabinti, dar ko nors paklausti.

Apie Žemaitę rašyti vėlgi pradėjau sudominta jos meilės laiškų. Bene prieš porą dešimtmečių parengiau paskaitą „Žemaitės ir Povilo Višinskio kūrybiniai bei gyvenimiškieji ryšiai“.

Ruošdamasi šiai paskaitai, perskaičiau Žemaitės ir Višinskio laiškus, o šalia radau ir Julijos laiškus paslaptingajam vyriškiui Konstantinui Petrauskui. Tuomet ranka į bloknotėlį persirašiau šių laiškų citatų ir vis galvojau, kaipgi 65-erių moteris taip šviesiai mylėjo 32-ejų Konstantiną, kokius gražius jam rašė žodžius...

Žinoma, meilė, bet rūpėjo plačiau atskleisti jos spalvingą, įdomų penkerių metų gyvenimą (1916-1921) Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nes ką gi mes randame vadovėliuose - rašytoja išvažiavo su Bulotomis rinkti karo pabėgėliams aukų, ir tiek.

Aukas terinko vienus metus, o ir kitus metus jos veikla buvo gana įvairi, aktyvi. Rašydama šią knygą, tikrai turėjau viršliteratūrinį tikslą - norėjau įrodyti, kokia gyvybinga, narsi buvo Žemaitė, kaip ji buvo pralenkusi savo laiką, kaip kovojo už moterų teises, buvo oratorė, kaip mylėjo Lietuvą, kokią turėjo didelę širdį, aukojosi dėl kitų. Be galo norėjau jai įpūsti gyvybės, kiek įmanoma ištirpinti tą šimtmetį, kuris mus ir ją skiria.

Iš rašytojos tikrai yra ko pasimokyti. Jau vien jos laiško frazė: „Kentėk, tikėk, mylėk ir viltį turėk. Visos kartybės pavirs į saldybes“ kiekvienam teikia optimizmo. Julija tokia ir buvo.

- Pats neretai jaučiuosi, lyg stovėčiau už užšautų durų tos Lietuvos, kuri gyva Maironio posmuose, sodrioje, žemėtoje Žemaitės prozoje, lietuvių liaudies dainose... Todėl noriu paklausti, gal ir jūs juntate, kad šiandien gyvename tarsi po vieną, tarsi atskirti nuo kontekstų, suvokimo, kad esame tautoje, kad esame viens kitam broliai - ne tik potencialūs pirkėjai ir pardavėjai, valdantieji ir pavaldiniai?.. Gal kaip tik dėl to ir siekiate vėl priminti Lietuvai jos prigimtį, jos „cheminę formulę“, svarbiausiąją ašį, aplink kurią ji sukasi?

- O, dabar mūsų „cheminė formulė“ visai kitokia, nei buvo Žemaitės, Maironio laikais, - tuomet kūrėsi valstybė (bet ir mes kuriame...), formavosi literatūra, rašytojams labiau rūpėjo Lietuva, Tėvynė, jos padėtis ir ateitis, jie būrėsi, palaikė vieni kitus, nors, žinoma, rojaus ir tada nebuvo, Maironį jaunimas, oho, kaip kritikavo, net nurašė, net atvirai šaukė - nuseno Maironis!

Bet šie šūksniai buvo jau trečiajame dešimtmetyje, o ant XX a. slenksčio tautiečių bendrystė buvo gana tvirta. Aš asmeniškai labiau jaučiu Žemaitės likimą, nes pati užaugau kaime, mano mama mokėjo tuos pačius darbus, tėvai irgi brido kaimo purvą, tik ne tokį varganą. Bet mano vaikystės laikais buvo tvirta kaimynų bendruomenė, gyvos tradicijos, pagalba vienų kitiems, dar stipriai kaimas tada buvo susiveržęs, vaikščiojo kažkoks ubagėlis, keletas pijokėlių. O dabar staiga viskas susvetimėjo, kaimai ištuštėjo, man rodos, ir pavydo, ir pykčio daug daugiau, ir Tėvynės jausmas devalvuojasi.

Kas čia ta Lietuva, ką ji man duoda - girdime dažnai iš savo piliečių. Maironis labai išsigąstų tokių žodžių, jo nuostata buvo atvirkštinė - ką aš Tėvynei duodu, ką tu? O Žemaitei būtų įdomūs mūsų emigrantų reikalai, ji skatintų visus grįžti. XIX a. pab. - XX a. pr. labai daug tėvynainių emigravo į JAV - kas bėgo nuo rekrutų, kas nuo vargo, skurdo, beveik iš kiekvienos šeimos traukė į Ameriką, Žymantienės irgi du sūnūs buvo emigravę. Tuomet nemažai emigrantų užsidirbę grįžo, kūrėsi Lietuvoje.

Aš nesu iš tų žmonių, kurie nusivylę viską juodai piešia. (Kaip toje reklamoje, kuri skamba per radiją, televiziją, - „koks baisus gyvenimas Lietuvoje, kaip žudo, kas trečias vaikas, moteris patiria šeimoje smurtą ir t.t.“, žiūriu į bendradarbes, drauges, klausiu - patiriate, jos kraipo galvas dėl tokios statistikos... Gal jau gana to reklaminio klipo, jau išsiaiškinome, kokia siaubinga Lietuva, kas į tokią benorės grįžti...) Aš jaučiu sąsajas su praeitimi, nes dirbu muziejuje, skaitau įvairių kartų rašytojų kūrybą, laiškus, dienoraščius, čiupinėju dokumentus, matau jų vargą, siekius, užsispyrimą, tai suprantu, kad šiaip mūsų laikas nėra sunkus. Ačiū Dievui, nei baudžiavos, nei karo, nei bado, dabar nė sovietų priespaudos...

Taip, turime savo valstybėje šimtą problemų. Tačiau tebėra Lietuvos šerdis, tik kartais kapanojamės ja aukštyn, nepasidomėdami, kas ten žemiau, jau iki mūsų padaryta, sukurta, ko nereiktų atsisakyti ar tuo labiau niekinti. Negalime nei apie Lietuvą, nei apie jos žmones neviltingai kalbėti, nes neatlaikysime, pasiduosime, prapulsime, geriau tikėkime vieni kitais, gerbkime...

- Kaip jums atrodo, ką manytų Maironis ir ką pati manote apie ES darinį? Kaip reaguojate į naująją iniciatyvą mokyti mūsų vaikus į klausimą „kas esi?“ atsakyti ne „lietuvis“, o „europietis“, politikus - aklo paklusnumo, ūkininkus - nedirbti, kultūros žmones - kurti ne nacionalinę kultūrą, o projektus?

- Kaip čia gali žiūrėti - blogai žiūriu. Yra ta šviesioji pusė - laisvė keliauti po Europą, mokytis, padirbėti, tačiau mes puolėme iš sovietų glėbio lyg išplikintom akim į kitą kraštutinumą. Mes arba Europai įdomūs kaip savarankiška, savo orumą išlaikanti, savo kultūrą ir gamtą išsaugojusi valstybė, arba būsime turtingų šalių pagalbinė darbo jėga.

Prisiminkime Mikalojų Daukšą, kuris dar 1599 m. įvardijo, kas tautai svarbiausia: „tėvų žemė, papročiai ir kalba“. Mes tapome nekantrūs, praturtėti norime labai greitai, kartais net gėda Lietuvoje gyventi, - tu ką, dar neemigruoji, ką veiki šitoje suš... Lietuvoje - sako troleibuse emigrantė savo draugei...

Daugybė problemų mūsų Tėvynėje, tačiau mes dažnai jau neįvertiname pagrindinio, svarbiausio dalyko - kad esame nepriklausoma, savarankiška valstybė. Ar seniai buvome sovietų okupuoti?.. Aš jau turiu pakankamai metų, muziejuje dirbau „prie sovietų“, tuomet cenzūra mums sakydavo, kad Bern. Brazdžionio, J.Aisčio, A.Vaičiulaičio ir kitų pasitraukusiųjų į Vakarus eksponuoti negalima, neleidžia Maskva.

Žinot, man net juokinga būdavo, kad „ta Maskva“ kokio nors komunistėlio pavidalu drebindavo kinkas Kauno partijos komitete...

Dabar jau tokių - „neleidžiam“, nes draudžia ES - lyg ir nėra, bet visokių direktyvų - kiek nori, jų vis daugėja. Štai ūkininkai privaloma tvarka turi auginti pupas... O dėl projektų - tiesiog siaubas! Visa kultūra „stovi ant projektų“, kultūros žmonės konkuruoja tarpusavyje, įsitempę laukia - bus tas jų projektas finansuotas ar ne... Baisus apmaudas, tarsi savo trobelei prašytum. Net kalbėti apie tai jau nesinori.

O Maironis labai sielotųsi, jeigu vietoj „lietuvis“ išgirstų „europietis“, jis daug jėgų ir gyvenimo paaukojo, kad šį mūsų tautybės vardą būtų galima garsiai tarti. Nors šiaip jis buvo tikras europietis - mokėjo septynias kalbas, atostogaudavo Šveicarijoje, gydėsi Vokietijoje.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Gyvenimas"