Savo 70-metį Algimantas Bučys pasitiko įspūdingai: po 20 metų tylos - du svarūs (960 psl.!) istorijos ir literatūros tyrinėjimų tomai. Pernai - “Barbarai vice versa klasikai” (Barbarai, arba kitaip - klasikai)”, o šiemet, baigiantis metams, - “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha”.
Į XIII šimtmečio lietuvių kultūros terra incognita jis leidžiasi su tyrinėtojo detektyvo azartu ir šimteriopai atlyginamas: randa Mindaugo sūnaus Vaišvilko biografiją, pirmąjį literatūrinį tekstą, nukeliantį lietuvių literatūros pradžią visu šimtmečiu atgal - nuo XIV a. rašytų Gedimino laiškų į XIII a. (apie tai “Respublika” rašė š.m. kovo 16 d.). Antrojoje knygoje - ne mažiau sensacingas atradimas: autorius į mūsų šventųjų katalogą įrašo pirmąjį moterišką vardą - Charitinos Lietuvaitės.
Rašytojas sutiko pasidalyti savo nuotykingos kelionės į viduramžius įspūdžiais, juolab kad šiais laikais storas knygas mažai kas skaito, o statistinis lietuvis nesugeba pasakyti, kokie rašytojai pavaizduoti ant lietuviškų banknotų...
Pabėgėlė iš Lietuvos
- Kas užvedė ant šventosios lietuvaitės pėdsako?
- Reikėtų pradėti nuo karaliaus Mindaugo ir dviejų jo mažamečių sūnų nužudymo. Lietuvos aristokratija, bijodama vyriausiojo Mindaugo sūnaus, pirmojo lietuvių vienuolio Vaišvilko, pakilusio į kovą prieš sąmokslo dalyvius, ėmė bėgti iš Lietuvos. Bėgo į šiaurės Rusios miestus - Pskovą ir Naugardą. Tai buvo pirmoji mums žinoma politinė lietuvių emigracija. Pakankamai skaitlinga tiems laikams, jei prisiminsime, kad sąmokslo dalyvis kunigaikštis Daumantas pasitraukė į Pskovą su 300 lietuvių kariūnų, tarnų ir šeimų narių. Faktas žinomas, bet pasekmės mūsų kultūrai netikėtos.
- Kaip pavyko rasti žinių apie pirmosios šventosios lietuvaitės likimą?
- Į Naugardą bėgo jau kita emigrantų grupė iš lietuvių valdomo Polocko. Senoviniai įrašai liudija, kad viena pabėgėlė prieglobstį rado Naugardo moterų vienuolyne. Po kelerių metų, kaip teigia liturginės knygos, “dėl dorybingo ir skaistaus gyvenimo, pelniusio jai visų seserų, lietuvių ir rusių, meilę bei pagarbą”, paslaptingoji lietuvaitė išrenkama vienuolyno viršininke, o po mirties (1281 m.) paskelbiama šventąja Charitina Lietuvaite. Jos diena iki šiol minima spalio 5-ąją daugelyje pasaulio graikiškų apeigų ortodoksų cerkvėse ir bažnyčiose. Knygoje pateikiau jai skirtų giesmių vertimus į lietuvių kalbą, taip pat pasaulyje jos atminimui giedamas giesmes angliškai ir prancūziškai.
- Ką pavyko aptikti apie jos kilmę, tikrąjį vardą?
- Tik tiek, kad kilusi iš kilmingos giminės, vadinama “lietuvaite princese”. Vienuoliškasis vardas Charitina graikiškai reiškia Meilingoji, dalijanti malonę. Tikrasis nežinomas. Legenda skelbia, kad ji buvusi sužadėta su jaunesniuoju Aleksandro Neviškio broliu, tačiau tas anksti miręs. Taigi sužadėtinei likęs vienintelis kelias - į vienuolyną. Pasiknaisiojęs po istorinius šaltinius, susidariau įspūdį, kad čia susipynė kelios legendos. Jaunas miręs Aleksandro Neviškio brolis tikrai paliko sužadėtinę, bet ji buvo rusaitė kunigaikštytė. Charitina galėjo būti kunigaikštytė Tautvilaitė, anuomet Polocką valdžiusio Tautvilo duktė. Kita hipotezė - kilmingoji lietuvaitė galėjo būti Tautvilo sūnaus sužadėtinė, galbūt metraščiuose minimo Aigusto.
- Ar išlikęs jos atvaizdas?
- Tik ikoninio portreto aprašai vadinamuosiuose ikonų sąvaduose. Šventoji vaizduota vienplaukė, vienuolės drabužiais be mantijos. 1910 m. išleistame Laskovskio vadove po Naugardą nurodoma, kad Charitinos Lietuvaitės palaikai ilsisi buvusio šv.Petro ir Povilo moterų vienuolyno slaptavietėje, o dabar - senųjų miesto kapinių cerkvėje.
Faktai ir legendos
- Ar išlikusi hagiografija (šventoji biografija), kaip, sakysim, vienuolyno įkūrėjo Vaišvilko?
- Autentiškų hagiografijos nuorašų neišlikę. Gal jos ir nebuvo. Gal po mirties parašyta tik trumpa gyvenimo apžvalgėlė liturginėms apeigoms. Tačiau išliko kitų žanrų tekstai: trumpas liturginis himnas, trumpa giesmė ir malda į šv.Charitiną Lietuvaitę. Maldoje prašoma sujungti “išsibarsčiusius po pasaulį Dievo vaikus savąja meile”. Šioje netradicinėje frazėje - kartus lietuvių išeivijos likimo atgarsis.
- Vadinasi, rašytinių biografinių duomenų stoka nėra lemtinga? Legendinis paveldas ne mažiau svarbus?
- Be abejo. Ypač kai kalbame apie “šventuosius žmones”. Jų vardus retai aptinkame viduramžių metraščiuose. Tik bažnytinių apeigų rinkiniuose. Savo knygoje ir pateikiau iš bažnytinės slavų kalbos išverstus pirmuosius lietuvių sakralinius kūrinius, skirtus šv.Daumantui ir šv.Charitinai Lietuvaitei... Manau, kad tie tekstai turėjo būti sukurti netrukus po Charitinos Lietuvaitės mirties 1281 m. Naugardo vienuolyne. Sukurti juos galėjo tik jos likimo lietuvaitės, drauge su ja bėgusios iš Mindaugo Lietuvos.
- Taigi turime pirmąją lietuvių krikščionių šventąją. Kada ir kaip ją pagerbsime?
- Yra tik viena, bet kol kas, manyčiau, neįveikiama, nors formali, kliūtis: beveik tūkstantmetį (nuo 1054 m.) egzistuojantis krikščionybės skilimas į Romos katalikus ir Rytų ortodoksus. Po skilimo abi krikščionijos dalys atskirai skelbė savo šventuosius ir iki šiol nepripažįsta ir nemini viena kitos paskelbtų palaimintųjų ir šventųjų. Dėl to Lietuvoje niekas, atrodo, nėra girdėjęs apie šv.Charitiną Lietuvaitę. Dėl to dažna reakcija į mano knygą - savotiškas šokas: negali būti! Kodėl nieko anksčiau apie tai nežinojau?
Ortodoksų ar katalikų šventoji?
- Negi mūsų katalikiškoji Bažnyčia ir visa Lietuva turi nusigręžti nuo vienintelės lietuvių kilmės šventosios vien todėl, kad ji gyveno kitos šalies krikščionių vienuolyne, kitokiomis apeigomis garbino Jėzų Kristų ir kitur tapo krikščionių šventąja?
- Visa viltis - plintančios eukumeninės idėjos, kurias ėmėsi skelbti praėjusiame šimtmetyje Vatikano II suvažiavimas ir popiežius Jonas Paulius II. Visa literatūra, parašyta senąja bažnytine slavų kalba, dabar įtraukta į bendrąjį Europos paveldą. Ortodoksų šventieji broliai Kirilas ir Metodijus, slavų raštijos pradininkai (IX a.), ne taip seniai (1980 m.) paskelbti visos Europos globėjais. Ženkim ir mes pirmą žingsnį ilgai nelaukdami, kol susikalbės nesusikalbantieji ir krikščionija vėl susivienys. Priimkim atvira širdimi, be etninių ir religinių fobijų, savo seniausią rašytinę kultūrą, pažinkim ir išmokim gerbti viduramžių lietuvių dievoieškos kelius ir šviesuolius. Tikiu, atsiras ir Lietuvoje krikščionių, kurie ras laiko ir panorės uždegti žvakelę bet kurioje Lietuvos cerkvėje ar bažnyčioje mūsų šventosios Charitinos Lietuvaitės paminėjimo dieną.
- Ar galime daryti prielaidą, kad Algimanto Bučio kompiuteryje tūno ir dienos šviesos laukia dar viena sensacija?
- Gal ir ne sensacija, bet knyga - taip. Noriu parašyti populiarią, lengvai skaitomą seniausios lietuvių literatūros istoriją mokykloms.
- Vadovėlį.
- Ne. Į mokyklinio švietimo teritoriją manęs tikrai niekas neįsileis, ten, girdėjau, klesti savų autorių monopolis. Tiesiog noriu pateikti lengvai skaitomą seniausios lietuvių literatūros istoriją, o prie jos pridėti toje pačioje knygoje visus minėtus viduramžių tekstus, kurie iki šiolei buvo nežinomi arba neįtraukti į mūsų literatūros istoriją. Noriu, kad lietuviai, pirmiausia - jaunimas, savo akimis pamatytų atrastus tekstus ir žinotų, kad lietuviai jau XIII šimtmetyje statė krikščionių vienuolynus, rašė vienuolių šventas biografijas, turėjo lietuvių kilmės šventuosius krikščionis ir kūrė jiems maldas ir giesmes. Nematau priežasčių, kodėl Lietuva turėtų atsisakyti savo seniausios rašytinės kultūros paveldo. Štai ir viskas, ko siekiu.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
