Taip sako išskirtiniu nacionalinės kultūros simboliu visuotinai vadinama žymiausia lietuvių liaudies dainininkė Veronika POVILIONIENĖ, rodanti mūsų širdims vis labiau užželiantį taką į tą Lietuvą, kurioje motinystė yra šventa, protėvių mums išsaugota žemė yra šventa, nuoširdžiu darbo prakaitu pelnoma duona yra šventa.
- Miela Veronika, jūsų dainos, jūs pati esate simbolis tokios Lietuvos, kurioje norėčiau gyventi. Toks pats simbolis, kaip ir Justino Marcinkevičiaus poezija, spinduliuojantis profesorės Viktorijos Daujotytės humanizmas... Todėl ir prašau parodyti dureles į tą taurią, švytinčią, mylinčią Lietuvą mums, apsnūdusiems, ES kosmopolitizmo suglumintiems ir sutrikusiems Lietuvos piliečiams, įkalintiems vien tarp ekonomikos, vartojimo ir politikos temų.
- Tai nėra taip paprasta ir taip greitai padaroma, kaip jums atrodo. Mirus J.Marcinkevičiui su siaubu pagalvojau, kad drauge su šiuo didžiu žmogumi užsiverčia kaži kokia Lietuvos valstybės ir tautos epocha, kurios ateity skaudžiai ilgėsimės. Kažko subtilaus, sunkiai įvardijamo, bet labai gražaus ir įkvepiančio mes jau netekome. Ir bus labai sunku vėl prie to grįžti.
Bet juk valstybės, tautos - jos evoliucionuoja, teka, kinta. Todėl mirus J.Marcinkevičiui Lietuva juk nesibaigia. Pati labai didžiuojuosi savo tauta, labai džiaugiuosi, kad gimiau čia - šventoje, žalioje miškų žemėje, kad esu lietuvė. Labai myliu, gerbiu ir didžiuojuosi savo tėvais bei seneliais, nors jie buvo patys paprasčiausi žmonės.
Reikia skaityti lietuvių liaudies pasakas, dainuoti lietuvių liaudies dainas ir skaitant įsiklausyti į jų skelbiamą išmintį, moralę. Ten sudėti visi lobiai, visi moraliniai atspirties taškai, neleidžiantys apsnūsti, neleidžiantys gyventi dvasiniame skurde, tuštumoje...
Štai jums liaudies posakis: „Anyta - velnio pramanyta“. Tuoj pat galvoju: Viešpatie, išties gi - kaip iš tokių žavių, gerų, kupinų puikių savybių marčių ilgainiui atsiranda žiežulos anytos?
Supraskit, kalbu ne apie šeimyninius reikalus - apie Lietuvą. Kalbu apie politikus, verslininkus, didesnę mūsų visuomenės dalį... Pastebite, kiek gerų žmonių Lietuvoje yra virtę „anytomis“? Kas gi juos pavertė? Atsakau: jie patys. Visas žmonių blogis ateina ne iš šalies - iš mūsų pačių vidaus. Žmogus yra nuodėmingas, silpnas. Jis yra visoks. Todėl labai svarbu, kurį registrą jis pasirinks, kaip gyvens. Todėl labai svarbu nebūti vienam, nebūti atskilusiam nuo savo tautos, savo šaknų, savo papročių, mentaliteto, moralės. Būdami drauge su savo protėvių išmintimi, su savo istorija, su sava kultūra esame kur kas stipresni ir gilesni.
O atitrūkimo akimirka - labai ryški ir pastebima. Žvilgtelėkime į lietuvių liaudies ir į dabartines lietuviškas radijo eterio dainas, palyginkime. Liaudies dainos išliko, pasiekė mus per šimtmečius. Nes buvo vertos išlikti. Nes turėjo prasmę, turinį, turėjo ir tebeturi mums ką pasakyti. O apie ką gi dabartinės dainos? Apie nieką. „Mes mylimės. Mums labai gera. Apsiverčiam ant kito šono. Pamiegam. Ir vėl mylimės. Mūsų nuotaika - gera“... Kokia tokio turinio išliekamoji vertė? Ką svarbesnio tokia daina mums nori pasakyti? Arba: „Duok, duok, duok į snukį, duok“...
Lietuvių tautosakoje Motinai pavadinti randame aštuoniasdešimt du skirtingus žodžius. Pasakykit man, kiek iš jų vartojama šiandienos dainose? O ir apskritai ar populiaru dainuoti apie mamas?
Pasaulis juk kur kas sudėtingesnis, gražesnis, įdomesnis, nei tokie „meno kūriniai“ mums mėgina pasakyti.
Dar vienas aspektas - darbas. Aš klausiau senųjų liaudies dainininkių apie gyvenimo prioritetus, ir jos man atsakė: „Darbas mums yra kaip malda, o daina - kaip gyvenimas“. Jos akcentuoja darbą, kaip dvasinį judesį, neleidžiantį mūsų esybėms aptingti, subliūkšti, padedantį ir raginantį kopti aukštyn. O ką šiuolaikinis žmogus mano apie darbą? Svajonių profesija: kad dirbt nieko nereikėtų, būtų daug atostogų ir svaiginantys atlyginimai. Kažko čia esama ydingo, amoralaus.
Suprantate, mūsų gyvenimo ritmika, vertybės nepasikeitė - pasikeitė tik mūsų santykis su jais. Juk kaip buvo duona mūsų skaniausias maistas, taip liko. Moterys kaip gimdė vaikus, taip tebegimdo. Jaunimas kaip mylėjosi, taip tebesimyli. Tik sakralumo, taurumo visame tame anksčiau būta daugiau. Duona buvo šventa. Meilė buvo šventa. Motinystė buvo šventa. Dabar gi duona - produkcija, meilė - instinktas, gimimas - socialinis procesas. Todėl žmonės nustoja suprasti ir kas yra Tėvynė. Pastebėjote, kad tautiečiai linkę ją painioti su Seimu, politikams skirtus priekaištus adresuoti Lietuvai. Burnojimo prieš savo Tėvynę nė vienam niekada neatleisiu...
- Kaip elgtis, kaip gyventi, kad ateinančios kartos gyventų visavertį dvasinį gyvenimą?
- Viskas prasideda nuo šeimos. Žmonės nuvertina šeimyninį gyvenimą, neturi jam laiko, neteikia pakankamos svarbos. Visus gena darbas, noras užsidirbti, pasirūpinti materialine šeimos gerove, o tempai ir krūviai tokie, kad iš tikrųjų būti kartu, gyventi tikrą šeimyninį gyvenimą, perduoti vertybes žmonėms nelieka laiko. Žinoma, aprūpinti savo vaikus duona yra kiekvieno tėvo pareiga. Bet kai pasižvalgau į jų nesibaigiantį turtų kaupimo ratą, nuolat savęs klausiu, ar tikrai tiek daiktų, tiek turto žmogui reikia? Ar jo perteklius neatsigręžia prieš mūsų emocinę būseną, prieš mūsų gyvenimo kokybę? Žinoma, dalį užimtų tėvų rūpesčių galėtų perimti mokykla (nors ji šiandien vaikų gyvenimui apskritai neruošia - tik egzaminams), tačiau tėvų meilės, jų skiepijamų tiesų, moralės niekas neatstos.
O vadinamieji vaikų teisių gynimo entuziastai išties daro dar didesnę meškos paslaugą. Neseniai lankiausi vaikų namuose ir nustebau, kad vaikučiai ten nemokomi nei grindų plauti, nei batukų nusivalyti, nei indų susimazgoti. Darbuotojai man sako: „Negalima. Tai būtų vaikų išnaudojimas“. Išnaudojimas?! O gal ruošimas gyvenimui? Ar paleisti į savarankišką gyvenimą vaiką, nemokantį pasirūpinti nei savimi, nei kitais, nėra skriauda jam pačiam? Skriauda visam jo gyvenimui.
Žinoma, daugelis mūsų minėtų bėdų bujoja ne tik mūsų Tėvynėje - tai visos epochos, viso pasaulio bėdos, tačiau užuot dairęsi svetur ir mokęsi, kaip juos ištikusių bėdų išvengti, entuziastingai sekame jų pėdomis ir jų ydų bei problemų siekiame kaip vertybių. Antai einu Vilniaus senamiesčiu ir skaitau plakatą: „Būkime labiau europiečiai“. Kas čia per nesąmonė? Tarsi mes neseniai būtumėme čia atvykę iš Afrikos ir dabar turėtumėme skubiai keistis, daug ko išmokti... Bet juk mes europiečiai jau tūkstančius metų. Tad kam taip kvailai save menkinti, varyti visuomenei nevisavertiškumo kompleksą? Aš asmeniškai manau, kad didžiosios ir turtingosios Europos šalys daug ko turi mums pavydėti. Jie taip pat dabar stengiasi atsigręžti į autentiškas, tradicines savo tautų vertybes, tačiau - per vėlu. Daugelį dalykų, kuriuos mes dar turime, jie jau yra praradę. Esame dvasiškai turtingesni. Tad tausokime tai, ką turime, mokykimės iš kitų praradimų. Rusas, savo sūnų išleisdamas į mokslus, sako: „Nesileisk skriaudžiamas“. Lenkas sako: „Sūnau, būk orus“. O lietuvis sako: „Vaikeli, būk geras“. Man tai nepaprastai gražu, didžiuojuosi šiuo mūsų išskirtinumu. Nors klastos stoka Lietuvai, kaip valstybei, visuomet labai kenkė.
- O neįtariate, kad tas „būkime labiau europiečiais“, tos, mūsų moralę ir orumą žeidžiančios „tolerancijos“ skiepijimas yra sąmoningas didžiųjų Europos valstybių, ES valdovių mėginimas mus sunaikinti kaip tautą, kaip valstybę?
- Ne tiek labai gilinuosi į politinius procesus, kad galėčiau ką nors kaltinti piktavališkumu, tačiau apie tokius darinius kaip ES viena žinau tiksliai - iš pjuvenų supresuota plokštė niekada neatstos tikros medžio lentos. Bet žmogus tik iš dalies geba pasimokyti iš savo patirties. Žmogus labai greitai prisitaiko prie esamos aplinkos ir užmiršta, kad buvo kitaip. Kad ir jis pats buvo kitoks.
Todėl ir sakau, kad turime gyventi su šeima, su tautosaka, kurioje slypi protėvių išmintis, ir būtinai turime žinoti savo istoriją. O dabar ja nemadinga domėtis. Net Žalgirio mūšio sukaktis šiemet nepasirodė pakankamai svarbi nė vienam Lietuvos dienraščiui, televizijai... Užtat karalaičio Vilimo (kaip dabar sakoma - princo Viljamo) vestuvės Lietuvoje buvo kone valstybinės svarbos įvykis. Kas man gali paaiškinti kodėl? Ar tikrai karalaitis, kurio nei matysime, nei kalbėsimės, yra mums svarbesnis, nei mūsų tautos reikalai, mūsų šventės ir godos, mes patys?
O ir lietuviškų realijų prioritetai absurdiškai supainioti. Labai atsiprašau Mijos, bet man nerūpi nulūžęs jos nagas. Labai atsiprašau Natalijos, bet man jos nėštumas nė kiek ne svarbesnis, nei bet kurios kitos Lietuvos moters nėštumas. Ir „elito“ naujienos neįdomios. Kodėl jos mūsų viešojoje erdvėje užgožia istorines datas, didžius Lietuvos įvykius, gerbtinas asmenybes? Kodėl Česlovo Milošo sukaktis užgožia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sukaktį? Ir kodėl jis ne Milašius, o Milošas? Kaži keistai pradėjome suvokti etiką, bendraudami su kitomis tautomis, valstybėmis. Man tai panašiau į savivertės bei orumo stoką ir šunuodegiavimą, išduodant save.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
