Žmonės išalkę kultūros. Tai duokite kultūros

Įgyvendinti savo idėją L.M.Zaikauskas ėmėsi paskelbęs projektą „Panevėžys vienija ir taškas“, kurio ašimi tapo J.Miltinio dramos teatras. Į jį pavyko pasikviesti keletą garsenybių, spektaklį pastatė net Kšyštofas Zanusis. Tačiau tenka pripažinti, kad žiūrovai iš svetur į spektaklius Panevėžyje strimgalviais nepuolė. Taigi projektas baigėsi, skeptikai klausia - o kas toliau?

- Prieš pusantrų metų grįžote į gimtąjį miestą su skambia misija. Ateidamas vadovauti J.Miltinio dramos teatrui, turėjote užmojį Panevėžį padaryti plačiai skambančiu kultūros centru, apie kurį kalbėtų visa Lietuva. Kaip pačiam atrodo, ar tai pavyko? Ar nebuvote sau per aukštai išsikėlęs kartelę? - „Respublika“ paklausė Lino Marijaus ZAIKAUSKO.

- Vienas meras yra pasakęs, kad pirmus dvejus metus meras turi susiorientuoti, kas iš viso jis yra ir su kuo ta merystė valgoma. Aš manau, kad mes susiorientavome daug anksčiau. Tuo didžiuoju centru gal ir netapome, bet po truputį viskas vyksta. Manau, kad per tą laiką mums pavyko labai daug. Daugiau tikriausiai negu bet kuriam kitam Lietuvos teatrui. Nes mes ne tik statėme spektaklius, bet pagal tas finansines galimybes, kokias turime, vis tiek leidome sau turėti režisierius, kurių honorarai šiaip yra didesni už mūsų finansines galimybes. Spektaklius statė ne tik K.Zanusis, bet ir Ukrainos pagrindinio teatro vadovas Stanislavas Moisiejevas, Gruzijos Batumio teatro vadovas Andro Enukidzė, dabar dirba Karelijos nacionalinio teatro vyriausiasis režisierius Andrejus Dežonovas. Manau, jie sukūrė visai neblogus spektaklius, kuriuos neturėtų būti gėda turėti savo repertuare nė vienam Lietuvos teatrui. Deramės su kitais režisieriais. Kitas dalykas, kad mes dar nelabai važinėjame į Vilnių gastrolių, todėl nelabai mus matė Lietuvos kritika.

- Kodėl kritikai neatvažiuoja spektaklių žiūrėti į Panevėžį?

- Labai paprastas dalykas - palyginti su kitais Lietuvos miestais, Vilniuje vyksta pakankamai daug renginių ir fiziškai vienam žmogui jų užtenka. Norėdamas kur nors nueiti Vilniuje, tu tai gali padaryti kiekvieną dieną. Na, galbūt ne į teatrą. Bet būkime atviri - net specialistai į teatrą nevaikšto kiekvieną dieną. Kritikus iš sostinės atsivežti yra gana sunku. Jie sako, atvežkite, tada ateisime pasižiūrėti. Toks, žinote, snobizmas. Suprasti tuos žmones galima, o norėti irgi galima (juokiasi). Gal aš irgi taip elgčiausi.

- Taigi, kokios patirties spėjote įgyti per tą laiką Panevėžyje, ką pamatėte?

- Buvau Lietuvoje negyvenęs 17 metų, todėl grįžęs susidūriau su sau nauja nelabai malonia patirtimi. Tie metai parodė, kad Lietuvoje yra demografinė krizė, iš čia išvažiavo labai daug žmonių, apie 800 tūkstančių. Ir išvažiavo visa ta amžiaus kategorija, kuri lankosi teatre, kuri yra pati aktyviausia darbe ir pati aktyviausia meno, kultūros vartotoja.

- Ar išties į norvegijas, anglijas ir airijas išvažiavę užsidirbti žmonės buvo tie didieji kultūros vartotojai? Aš manyčiau, kad jiems menas nebuvo prioritetas.

- Taip, iš Lietuvos didžioji dalis išvažiavusiųjų tokie. Bet iš Panevėžio išvažiavo ir pinigų medžiotojai, ir intelekto medžiotojai. Pastarieji jeigu ne į londonus, tai į Vilnių. Panevėžys yra dabar mokinukų ir pensininkų miestas. Žinoma, juk ne pensininkai aktyviausi meno ir kultūros vartotojai, o tie trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai. Pastebėjau vieną žiaurų dalyką - mūsų bilietai, kurie nėra brangūs, žmonėms yra per brangūs. Vasarį Trakų liaudies teatras buvo atvežęs „Pirosmanį“. Norėjo pardavinėti bilietus po 5 eurus - nebuvo žmonių. Galų gale nusprendė vaidinti už dyka. Per dvi dienas visi bilietai už dyka buvo išdalinti. Tai rodo, kad nesvarbu labai aukštas meninis lygis, žmonės ištroškę bet kokio meno, bet neturi pinigų. O juk šis Trakų teatras, su visa pagarba jam, yra mėgėjiškas, ne profesionalus. Vadinasi, jeigu žmonės užplūdo ir buvo anšlagas, jie nori to meno, bet negali įpirkti. Seneliui ir bobutei reikia auginti anūką, nes jo tėvai išvažiavę ir nežinia, kada pinigų atsiųs. Mes jau su keliais renginiais įsitikinome, kad už dyka net vidutinio meninio lygio renginiai iš karto surenka pilnas sales.

- Pradėjęs vadovauti teatrui, labai ryškiai pademonstravote politinę poziciją Maidano, kartu ir Krymo okupacijos atžvilgiu, o dabar režisuojate Rusijoje. Ar dėl to nekilo problemų, nesusipratimų?

- Oficialių - ne, privačių - taip. Su puse Rusijos draugų po 2014-ųjų Maidano įvykių ir Krymo teko nutraukti santykius. Pastačiau spektaklį Žemutiniame Naugarde, gavęs kultūros ministro leidimą, pasiėmęs nemokamų atostogų. Buvo labai senų susitarimų, kuriuos dėl įvairių priežasčių atidėliojau. Ne aš vienas toks. Jonas Vaitkus kasmet išvažiuoja, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas...

- Bet jie važiuoja ne į Rusiją.

- Suprantu politinę klausimo potekstę. Rusijoje dirba ir Rimas Tuminas, ir Mindaugas Karbauskis. Jeigu kalbėtume, ar reikia važiuoti menininkui į Rusiją, aš sau labai lengvai šią problemą išsprendžiu. Labai gerai atsimenu save tarybiniais metais, kai mes gyvenome sovietinėje propagandoje, nieko nematėme, kai iš viso nebuvo aišku, ar ta Amerika yra, ir kai buvau studentas, tiesiog buvo laimė pamatyti užsienio teatrus, išgirsti kolektyvus, muzikantus. Ir man asmeniškai tai labai daug duodavo. Aš mokiausi tuometiniame Leningrade, kartais atvažiuodavo Piteris Brukas, Morisas Bežaras, pianistai Vladimiras Horovicas, kiti - jie buvo tie laisvės oro gurkšniai. Rodydavo tai, ko nėra Rusijoje. Todėl esu įsitikinęs, kad į Rusiją, Kubą, Šiaurės Korėją, Kiniją Europa turėtų siųsti savo propagandą - meną. Menas kartais būna aštresnis ginklas prieš despotišką santvarką. Mano kontrpropaganda yra menas. Manau, ir R.Tumino, ir M.Karbauskio kontrpropaganda - taip pat.

- Vis dėlto, kai virš jūsų teatro durų kabojo didžiulis plakatas, klausiantis, ar viską padarėme, kad išgelbėtume Nadieždą Savčenko, ne vienas suabejojo, ar teatras turėtų būti politiškai angažuotas.

- Manau, kad kaip menininkas ir kaip lietuvis aš labai ryškiai išreiškiu poziciją, ir tai, man atrodo, gerai. Man keista, kad internete yra grynai proputiniškų puslapių. Lietuviškų. Kodėl, už kokius pinigus jie išlaikomi? Kur žiūri mūsų specialiosios tarnybos? Toje pačioje Rusijoje tai būtų neįmanoma, o pas mus - prašau. Derk ant tos Lietuvos, ir viskas gerai? Kaip tai gali būti? Kur jūsų, kolegų žurnalistų, pozicija?

- Kaip manote, ką apie tokią teatro poziciją pasakytų J.Miltinis?

- Ką jis mano, su juo nepasikalbėsi. O ką aš manau, tai būtų lyg čiulpimas iš piršto. Tai būtų bandymas sugalvoti ne ką Miltinis pasakytų, o ką pats sugalvotum, ką jis galėtų pasakyti. Sovietinės valdžios ant rankų nešiotas režisierius galbūt į visus kreipdamasis „draugai“ sakytų: „Blogai, garbink Putiną“, bet galbūt, statydamas Strindbergą, Ibseną, Šekspyrą, Gogolio „Revizorių“, jis kaip tik kovojo, o tie „draugai“ ir draugystės su valdžia tebuvo priedanga kurti meną ir nešti tyro oro Lietuvos žmonėms.

- Prisimenant J.Miltinio kūrybos principą - teatre ieškoti amžino - sunku susitaikyti su tuo, į ką dabar virsta teatras apskritai. Prieš keletą metų kilo didelis skandalas, kai scenoje italų atvežtame spektaklyje Jėzaus Kristaus atvaizdas buvo apmėtytas fekalijomis. Dabar nuo scenos srūvantys keiksmažodžiai nebestebina, o aktoriai nevengia išsirengti iki nuogumo. Beje, tokį aktorių, kokį mama pagimdė, galima buvo pamatyti ir jūsų teatre. Ar tokius dalykus lemia rinkodara?

- Stop. Jūsų klausimas pateikiamas iš tam tikros pozicijos. Aš nemačiau nė vieno meno kūrinio, kuris tarnautų blogiui. Kai keikiasi, turime suprasti, kokie personažai keikiasi. Kodėl iš viso autorius naudoja tiek keiksmažodžių. Gal mūsų visuomenė tokia yra, o autorius dar labiau nori užaštrinti ir parodyti, kokioje visuomenėje mes gyvename, ir kviečia kažką daryti, nes tą visuomenę būtina gydyti. Menas yra ne tik gyvenimo veidrodis, bet ir gyvenimo kūrėjas. Veidrodis parodo ne tik gražiąsias puses, nors aš ir noriu, kad jis rodytų mane gražų. Kad nerodytų storo pilvo, plikės, raukšlių, o rodytų jauną, linksmą, patrauklų, nors nebesi toks. Veidrodis rodo ir foną už tavo veido. Aš nemačiau to spektaklio su Kristumi. Bet aš galiu suprasti, kad idėja buvo vardan kažko. Apskritai 90 proc. bet kuris menas, net pats aštriausias, dirba vardan gėrio. Menas yra gėris. Negaliu pasakyti, kad kažkuris meno kūrinys tarnautų blogiui. Galutinė idėja vis tiek gėris. O gal mes esame neišprusę, negilūs, nematome galutinės idėjos? Sakome: „O, nuogas“, ir tas nuogumas užmuša viską.

- O gal tiesiog tą patį galima parodyti kitaip, giliau, negu išrengiant žmogų nuogai?

- Na, tai parodykit (juokiasi). Aš nesu už. Jūs matote mano spektaklius, matote mano poziciją kaip menininko ir kaip lietuvio. Ir nematote, kad mano spektakliuose keiktųsi. Bet aš nesakau, kad niekada nebus tokio spektaklio. Gal bus reikalingas toks, kad parodytume ir pasakytume: štai blogis, šitas, kuris keikiasi ar dar kažką daro scenoje, - tai yra blogis, nebūkite tokie. Kovokite su juo.

- Dabar pradedate naują projektą „Russia Today“. Ką juo norite pasakyti?

- „Russia Today“ yra Putino televizija pasauliui. Tą pavadinimą imu visam ciklui. Išsirenku šiandien Rusijoje gyvenančių autorių pjeses, atskleidžiančias tą tikrąją Rusiją, nepropaguojančias „Russia Today“, o rodančias tokią, kokia yra iš tikrųjų. Mes pamatysime ją gana žiaurią ir negailestingą. Bus keturi, o gal net penki spektakliai šia tema.

- Ar tuos spektaklius bandysite parodyti ir Rusijoje?

- Dar nežinau, nes apie tai paprasčiausiai negalvojau.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Gyvenimas"