Ambraziejus Jakavonis - lenkų okupacijos auka

Sakoma, kad nužudytieji nekaltina. Žemėn atgulę, jie nurimsta, vienas su kitu ir su visu pasauliu susitaikydami. Piktą darbą priminti gali tik iškilę gėlėm apsodinti ar žole apaugę ir visai sunykę žemės kauburėliai - vis kiti gyvenimai, neužrašytos istorijos. Istorijos kartų arba net ir atskirų tautų.

Atskiri lietuvių tautos istorijos vingiai paženklinti skaudžiomis, iš istorijos neišdildomomis tragedijomis, kurių kaltininkai dažnai - artimiausi lietuvių kaimynai. Išties, įvairios okupacijos mūsų žemėje paliko daug kraujuojančių žaizdų. Ypač daug skriaudų ir persekiojimų patyrė lietuviai, gyvenantys Lietuvos pakraščiuose. Vienas žaizdas kasmet prisimename, o kitos, nors ir nelabai senos, pamažu grimzta užmarštin.

Vienas iš didžiausių žaizdų mūsų tautos istorijoje paliko lenkų okupacijos (1920-1939 m.) laikotarpis. Per šį laikotarpį lietuvių kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo, iš valstybinių įstaigų ir bažnyčių. Veiklesni lietuvių kalbos puoselėtojai buvo persekiojami, ne su vienu jų buvo susidorota. Šios beveik dvidešimties metų trukusios okupacijos pasekmės jaučiamos ir šiandien.

Vienas iš tokių lietuvių tautos žadintojų, sulaukęs okupantų bausmės, buvo iškili asmenybė kunigas Ambraziejus Jakavonis. Jo nuopelnas lietuvių tautai yra tas, kad jis bebaigiančios išnykti lietuviškos Gervėčių salos gyventojams įkvėpė naujos gyvybės, žadino jų tautinę sąmonę, pakėlė į garbingą kovą už savo kalbos teises, už savo kultūros ir papročių išsaugojimą. Jo veikla religinėje, tautinėje ir kultūrinėje srityse yra labai reikšminga. Dėl lietuvybės jis buvo persekiojamas, uždarytas kalėjime, ištremtas iš Gervėčių parapijos, suimtas ir vėliau nežinomomis aplinkybėmis žiauriai nužudytas. Niekas nežino, kur kunigas yra palaidotas.

A.Jakavonis gimė 1886 m. vasario 5 d. Dzūkijoje, Merkinės parapijoje, Randamonių kaime, paprastų kaimo žmonių Karolio Jakavonio ir Reginos Valevičiūtės penkių vaikų šeimoje.

A.Jakavoniui besimokant Vilniaus kunigų seminarijoje, 1904 m. buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas, 1905 m. įvyko garsusis Vilniaus Seimas. Šie du dideli įvykiai turėjo pažadinti būsimo kunigo lietuvišką sąmonę.

Tačiau A.Jakavonio lietuviškumo šaknys - ten, gimtinėje, kur prasidėjus tautiniam lietuvių atgimimui, Randamonių kaimo gyventojai nebuvo pasyvūs, jie užsiėmė lietuviška veikla. 1927 m. Randamonyse įsteigtas Šv.Kazimiero draugijos skyrius.

Seminarijos vadovybę sudarė lenkai arba lenkiškos orientacijos žmonės. Į lietuvius klierikus buvo žiūrima kreivai, draudžiama jiems lietuviškai kalbėtis.

Po spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo 1904 m. pradėjo reikštis stiprus tautinis lietuvių judėjimas, apie kurį negalėjo nežinoti seminarijos auklėtiniai. Į lietuvių klierikų rankas pakliūdavo leidžiama lietuviška spauda, laikraščiai, knygos. Lietuvių kalba, A.Jakavoniui lankant kunigų seminariją, buvo neprivaloma, dėstoma popietinėmis valandomis. Ji tapo privaloma tik vėliau.

Prie tautinio A.Jakavonio susipratimo, be kitų veiksnių, be abejonės, prisidėjo ir jo asmeninė pažintis su Vincu Krėve-Mickevičiumi. Nors A.Jakavonis kunigų seminarijoje mokėsi žymiai vėliau (1907-1911), apie V.Krėvę-Mickevičių seminarijos auklėtiniai žinojo ir kalbėjo. Be to, jie abu buvo kilę iš tos pačios Merkinės parapijos. Būdamas studentu, V.Krėvė-Mickevičius parvažiuodavo atostogų į kaimą, būdavo Merkinėje ir bendraudavo su vyresniais mokiniais, tarp jų ir su A.Jakavoniu. Pažintis su V.Krėve-Mickevičiumi kunigui padarė didelį įspūdį ir prisidėjo prie jo tautinio susipratimo.

1911 m.  A.Jakavonis baigė seminariją ir tais pačiais metais buvo paskirtas į Gervėčius vikaru. Tuo metu jis jau buvo susipratęs lietuvis. Prieš kunigui atvykstant į Gervėčius, čia nieko lietuviško nebuvo. Prieš tai klebonavęs kunigas Antanas Dalinkevičius, nors buvo lietuvis, bet vadinosi lenku. Bažnyčioje visos pamaldos vyko tik lenkų kalba. 1911 m. šis klebonas nutraukė Gervėčių bažnyčioje lietuviškų poterių skaitymą, nors tuo metu parapijoje gyveno apie 2000 lietuvių. Paskirtas į Gervėčius vikaru, A.Jakavonis įvedė lietuviškas pamaldas.

Kad Gervėčių lietuviška sala išliko, nuopelnas lietuvių veikėjų, kurių vienas žymiausių lietuvybės žadintojų ir buvo kunigas A.Jakavonis.

Lankydamas parapijiečius, kalėdodamas, kunigas ragino juos mylėti savo gimtąją kalbą, gerbti savo senuosius papročius, dainuoti lietuviškas dainas, neužmiršti lietuviškų šokių. Ragino parapijiečius mokytis lietuviškai skaityti ir rašyti, platino lietuvišką spaudą. Dar didesnės galimybės A.Jakavonio lietuviškai veiklai atsirado, kai vyskupas Jurgis Matulaitis jį paskyrė Gervėčių klebonu. Kunigas daug prisidėjo prie lietuviškos inteligentijos paruošimo. Jis atrinkdavo mokinius, juos paruošdavo ir siųsdavo į lietuvių gimnaziją Vilniuje. Kunigas pats mokė vaikus lietuvių kalbos.

1913 m. įsteigus lietuvių „Ryto“ draugiją, jis ėmėsi Gervėčių parapijoje organizuoti jos skyrius. Greitai pasirodė jo veiklos rezultatai. To laikotarpio „Aušra“ rašė, kad Gervėčių parapijoje kyla tautinis susipratimas.

Dėl lietuviškos veiklos lenkų okupacijos metais A.Jakavonis buvo persekiojamas, kalintas, galų gale iš Gervėčių pašalintas. 1921-04-21 jis buvo suimtas ir išlaikytas keturias savaites Vilniaus Lukiškių kalėjime. Parapijiečiai labai gailėjo savo klebono ir dėjo daug pastangų, kad jis būtų paleistas. 1924-10-05 jis vėl buvo suimtas ir vėl išvežtas į Lukiškių kalėjimą. 1927 m. lapkritį parapijiečiai Varšuvoje įteikė popiežiaus nuncijui prašymą su keliais šimtais parašų grąžinti iš kalėjimo kleboną A.Jakavonį.

1927 m. gruodžio 20 d. kunigas iš kalėjimo buvo paleistas ir nuvestas pas tuometį arkivyskupą Jalbžykovskį. Šis neleido kunigui grįžti į Gervėčius ir perkėlė jį į Kliuščionių parapiją.

Tačiau kunigą A.Jakavonį iškėlus iš Gervėčių parapijos, lietuviška veikla čia jau nenutrūko, buvo tęsiama. Be abejo, tam didelį įdirbį buvo padaręs šis kunigas. Lietuviška veikla apėmė daugelį lietuviškų kaimų, tad buvo išjudintas ir į veiklą įtrauktas vietos jaunimas. To meto Gervėčių parapijos jaunimui buvo būdingas patriotizmas, jaučiams ryšys su nepriklausoma Lietuva.

Suprantama, kad nacionalistinė Lenkijos valdžia viso šito negalėjo pakęsti ir nuo 1935 m. prasidėjo lietuviškos veiklos likvidavimas. 1938-1939 m. visa lietuviška veikla jau buvo užgniaužta.

Kliuščionyse A.Jakavonis klebonavo maždaug vienerius metus. Vėliau buvo iškeltas į Švenčionėlius. Manoma, kad tuometė bažnyčios vadovybė bijojo, kad jis nesulietuvintų nutautėjusios parapijos.

Atkeltas į Švenčionėlius, A.Jakavonis 1929 m. pradėjo statyti didelę mūrinę bažnyčią. Bažnyčios pamatams kaimo žmonės atveždavo akmenų, o kunigas jiems už akmenis užsakydavo lietuviškos spaudos. Tuo metu, kai A.Jakavonis klebonavo Švenčionėliuose, iš šios parapijos kilęs kunigas Pukėnas čia praleisdavo atostogas. Abu šie kunigai suorganizavo Liaudies namų statybą, ieškojo piniginės paramos nepriklausomoje Lietuvoje. Prie statybos išlaidų padengimo šiek tiek prisidėjo Šv. Kazimiero draugija. 1934 m. Liaudies namai buvo pastatyti. Dar nebaigus jų statybos, A.Jakavonis buvo iškeltas į Eitminiškes. Jo iškėlimo iš Švenčionėlių priežastis ir buvo tie baigiami statyti Liaudies namai. Tai buvo lenkų ir jų dvasinio vadovo arkivyskupo Jalbžykovskio „atpildas“ kunigui A.Jakavoniui už lietuvybės puoselėjimą.

Atkeltas į Eitminiškių parapiją, A.Jakavonis lietuviškų pamaldų čia neįvedė, nes nebuvo kam jų lankyti, dauguma parapijiečių buvo sulenkėję. Eitminiškės A.Jakavoniui buvo ištrėmimo ir bausmės vieta. Čia jo lietuviškai veiklai dirvos nebebuvo. Tačiau jis nenusiminė ir sąžiningai ėjo kunigo pareigas, rasdamas progų parapijiečiams priminti jų lietuvišką kilmę.

1943 m. balandžio 24 d., Velykų išvakarėse, pas kunigą atėjo parapijietė ir pasiskundė, kad lenkų „baltieji“ paėmė iš jos gyvulius. Ji pasakė, kokie asmenys tai padarė. Kunigas užrašė pavardes ant lapelio ir padėjo po staltiese. Pirmąją Velykų dieną, po pamaldų, į Eitminiškes atvyko Armijos Krajovos būrys, užėmė kleboniją. Rado po staltiese paslėptą kortelę ir liepė kunigui eiti su jais. Kunigas buvo nuvarytas į Armijos Krajovos štabą ir ten žiauriai nužudytas. Nėra išlikusių žinių, kaip kunigas buvo tardomas ir kankinamas, kada tiksliai nužudytas, kur paslėpti jo palaikai. Yra žinoma tik tai, kad jis neabejotinai mirė žiauriai nukankintas.

Sklido kalbų, kad Eitminiškių parapijos gyventojai žinojo, kur žudikai paslėpė kunigo palaikus, bet bijojo sakyti. Esą, jis buvo taip sudarkytas, kad jo niekas ir radęs nepažintų.

Kunigo A.Jakavonio nužudymas nėra išimtinis atsitikimas. 1942-1944 m. ir 1945-1947 m., jau pasibaigus karui, lenkų „baltieji“ nužudė dar ne vieną lietuvį.

Kunigą A.Jakavonį pažinoję prisimena, kad jis buvęs veiklus, labai judrus, mėgdavo bendrauti, ypač su jaunimu. Mėgdavo svečiuotis ir pats buvo labai svetingas, gyveno kukliai, buvo geros širdies, padėjo visiems, kas siekė mokslo. Turtas ir prabanga jam buvo svetimi dalykai. Kunigas už savo pinigus užsakinėdavo lietuvišką spaudą.

Kunigas A.Jakavonis buvo lietuvis patriotas. Kai 1939 m. lietuviai žygiavo į Vilnių, jis ėjo jų pasitikti prie demarkacinės sienos ir kartu su visais žygiavo į Vilnių. Vienas iš su kunigu A.Jakavoniu bendravusių kunigų Pukėnas prisiminė, kad A.Jakavonis mylėjo Lietuvą ir lietuvius, tačiau neapykantos lenkams nejautė, jų neskriaudė, bet ir lietuvių skriausti neleido. Kitas kunigas Konstantinas Gajauskas savo atsiminimuose rašė, kad „kunigas Ambraziejus buvo demokratiškas, paprastas, visiems prieinamas - tiek inteligentams, tiek paprastiems kaimo žmonėms. Didelis Vilniaus krašto mylėtojas, lietuvis patriotas. Visa siela atsidavęs bažnyčiai ir tautai. Tačiau buvo tolerantiškas, teisingas kitų tautybių atžvilgiu, tiek lenkams, tiek žydams. Vienodai visus mylėjo, nė vieno nenuskriaudė. Lankėsi pas jį ir lietuviai, ir lenkai. Rūpėjo jam lietuvių tautos reikalai. Ypač Vilniaus krašto lietuvių. Rūpinosi Šv.Kazimiero draugija, lietuviškomis mokyklomis, šelpė neturtingus mokinius“.

Nors kunigo A.Jakavonio kapas nėra žinomas, kunigas prisimenamas, pagerbiamas Gervėčiuose, kur šventoriuje palaidota jo motina ir kur šis lietuvių tautos žadintojas kunigavo šešiolika metų.

Tačiau už lietuvių tautos dvasios išsaugojimą kovojusio ir už tai nužudyto kunigo A.Jakavonio atminimas turi būti didesnis. Surinkus visą dar galimą surinkti informaciją ir išleidus knygą apie šią iškilią asmenybę, ateities kartoms būtų dar vienas liudijimas, kokia brangi mūsų protėvių ir tėvų krauju paženklinta Lietuvos nepriklausomybės kaina.