Šiandien turime retą progą - į Lietuvą atvyko viešnia antropologė Jūratė de ROSALES, lietuvių kilmės Venesuelos žurnalistė, tolimosios baltų praeities tyrinėtoja, Vilniaus pedagoginio universiteto garbės daktarė. Dr. J.de Rosales, Venesueloje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ispanijoje ir Lietuvoje išleido studijas, kuriose kelia hipotezę, kad XIII a. Ispanijos kronikoje minimi godos arba godai (lietuviškai gudai, vokiškai gotai, lotyniškai getai), gyvenę nuo Vyslos iki Uralo ir rengę sėkmingus karo žygius į Romą, Indiją, kitus tolimus kraštus, buvo ne germanų, o baltų kultūros žmonės. Turbūt nereikia nė sakyti, kad šios teorijos, nepaisant daugybės jas pagrindžiančių faktų egzistavimo, kitų kolegų istorikų nebuvo sutiktos išskėstomis rankomis ir sukėlė nemažą sąmyšį. Visgi, prisimenant jau žiloje senovėje žinotą faktą, jog istorija yra visada rašoma nugalėtojų, argi reiktų tuo stebėtis? Neseniai pasirodė dr. J.de Rosales naujausia knyga „Europos šaknys ir mes, lietuviai“, kurioje ši, iki šiol pakankamo dėmesio tiek lietuviškoje, tiek Vakarų istoriografijoje nesusilaukusi, baltų bei pačių lietuvių kilimo tema yra nagrinėjama dar įdėmiau.
Apie tai ir pakalbėsime šios dienos ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja pati dr. Jūratė de ROSALES, profesorius, habil. daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys, tautotyrininkas Romualdas GRIGAS ir Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Eugenijus JOVAIŠA.
J.DE ROSALES: Visų pirma, norėčiau pakalbėti apie visus savo akademinio darbo atradimus tyrinėjant labai senus - ankstyvųjų viduramžių - dokumentus, parašytus daugiausia viduramžių lotynų kalba arba ankstyvąja ispanų kalba. Atradimus sieju su savo sąmoningai ar nesąmoningai taikytu kasdienio darbo metodu: kai nori ką nors aprašyti, pirmiausia pasiieškok tų, kurie buvo arčiausiai paties įvykio, paskui paklausinėk tų, kurie buvo toliau, vėliau tų, kurie sako „aš girdėjau“, „man pasakojo“, ir viską taip peržiūrėjus pastebima nesutapimų, kartais ir didelių, tuomet iškyla pirmas klausimas: o kodėl man taip pasakė, koks yra interesas man taip pameluoti? Pastaruoju metu labai madinga leisti žurnalistinio pobūdžio knygas. Tarkim, nusprendžiama aprašyti Merlin Monro (Marilyn Monroe) gyvenimą - apklausiami visi, kurie ją pažinojo, sudaroma knyga ir imama pardavinėti. Galiu pasakyti, kad mano pasirinktas metodas leido man padaryti du dalykus: apimti didelius plotus ir didelį laikotarpį, senus dokumentus, tiriant apklausinėjimo būdu, ir kartu pasižiūrėti, kur, kas, kada ir kodėl melavo. O to melo esu užtikusi tiek, kad kartais, atrodo, net nepatogu visa tai išpasakoti. Kalbant apie pačią seniausią baltų istoriją, melo atsirado XVIII amžiuje, ne anksčiau. Didžiausia dalis neteisingų parodymų, man atrodo, susikaupė XX amžiaus pirmoje pusėje. Kokie būtent buvo tie atrasti nesutapimai, kurie parodė, kad mums yra pateiktas visiškai klaidingas baltų praeities vaizdas? Iki XVIII amžiaus baltų praeities vaizdas buvo gana aiškus. Pavyzdžiui, dar XVII amžiaus ispanų raštuose radau tą patį pasakojimą apie žmones, kurie išėjo iš Pabaltijo, jų visokius žygius ir istoriją, nurodomos labai senos datos, tuos aprašymus galima patikrinti, ir aš tikrinau. Bet XVIII amžiuje buvo atspausdinta tokia Ulfilos Biblija, parašyta kalba, kuri yra įvairių kalbų mišinys, stilius yra graikiškas, bet tos Biblijos kalbos pagrindas yra aiškiai germaniškas. Kalbininkas Johanas Ihrė (Johan Ihre) tą Bibliją apibūdino kaip seniausią, žinomą, rašytą germanų kalba, ir kadangi ji buvo vadinama gotiška Biblija, niekas nesuabejojo, kad ji yra vadinamųjų gotų, kurie niekada savęs taip nevadino, - jie save vadino gudais ir godais, sakė, kad jie išėjo iš Pabaltijo, bet ta Biblija buvo jiems pritaikyta, nepaisant to, kaip ji buvo parašyta, kam ji buvo parašyta ir kada ji buvo parašyta. Ji buvo parašyta labai mažam kiekiui žmonių, kurie buvo persekiojama krikščionių sekta, - paskui ji pabėgo ir iš esmės pasislėpė, niekada neturėjo tikro politinio vaidmens. Antras punktas, kurį radau jau vėliau, buvo vienas didžiausių melų, įvykęs 1812 metais: senieji aprašymai apie gudų išeities punktą iš Pabaltijo per vertimo klaidą buvo priskirti Skandinavijai. Trečias punktas labai vėlyvas - senosios istorijos pasakoja, kad tie baltai, viena iš pirmų valstybių, kurią įsteigė jau ne Pabaltija, buvo Dakija, esanti dabartinėje Rumunijoje ir Bulgarijoje. Iki XVIII amžiaus visi mano rasti raštai, pradedant nuo pačių seniausių, pabrėžtinai sutapatina Dakiją su Pabaltiju, bet mane nepaprastai stebina gana įžūlus, daugiausia vokiečių istorikų neigimas, kad tie gudai, kurie vėliau sunaikino Romą, negalėjo būti dakai. Taip atsitiko, kad dabar grįžtama prie senosios Dakijos kalbos ir net kalbama apie baltų kalbų palikimą tenai. Bet kai kurie istorikai įžūliai nepripažįsta to, ką tvirtino absoliučiai visi: Dakijos valstybę įkūrė žmonės, atėję iš Pabaltijo. Dakija buvo įkurta 500 m. pr. Kr., žlugo 100 m. po Kr., ir jos jokiu būdu negalima sieti su germanais. Germanai tuo metu gyveno dar visai kitur, tai įrodo ir graikų šaltiniai, kur smulkiai aprašomi dakai. Jeigu jūs įrodote, kad tie gudai ir dakai buvo ta pati tauta, jūs sugriaunate visą pangermanizmo teoriją. Kai turi senuosius raštus, pradedi tikrinti atrastus faktus, ir tikrinimo darbas vyko turbūt visą mano gyvenimą: pradėjau turbūt nuo 1970 metų ir gilinuosi iki dabar. Teko imtis senųjų kronikų, atskirai nagrinėti kiekvieną skyrių. Galima sakyti, kiekvienam skyriui ištirti prireikė mažiausiai metų, o gal ir dar daugiau, nes pirmiausia reikėjo patikrinti datas. Jordanas (Jordanes) pateikia žygio į Vokietiją datą - 1490 m. pr. Kr. Archeologija ir, svarbiausia, kalbotyra parodo, kad tuo metu visoje Šiaurės Vokietijoje yra baltiškų vietovardžių substratas, - viskas sutampa. Marija Gimbutienė ir patys vokiečiai teigė, kad tas baltų palaipsnis tirpimas, arba atsitraukimas iš Vokietijos, užtruko daug šimtmečių. M.Gimbutienė tai nukelia beveik iki mūsų eros pradžios. Gustavas Kosina (Gustav Kossina) sako, kad daug anksčiau germanai reabsorbavo baltus Vokietijoje, bet toje pačioje kronikoje aprašomas Trojos karas, kurio data dabar yra visiškai tiksliai žinoma, - Troja dabar atkasta, - tai buvo maždaug 1250 m. pr. Kr. Maždaug 1300 m. pr. Kristų, sakoma kronikose, vyko žygis pro Dunojaus baseiną, persirito per Kaukazą ir pasiekė šiaurinę Indijos sieną. Ir tikrai ta data sutampa su sanskrito atsiradimu. Kronikos sako, kad tas žygis iki Indijos vyko esant sąjungai su tuomete Medų imperija. Ir aš keletą metų sėdėjau rinkdama medžiagą apie tą nelemtą sanskritą Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje, kuri turi daugiausia duomenų apie tai. O baltų ir indoiranėnų kalbų ženklai sanskrite yra nepaprastai ryškūs. Sanskrite esu užtikusi ištisus sakinius, kuriuos galima būtų išversti beveik tais pačiais žodžiais dabartinėje lietuvių kalboje. Net priėjau išvadą, kad daugeliu atvejų dabartinė lietuvių kalba turi bruožų, senesnių už sanskritą, ir, man atrodo, visi kalbininkai su tuo šiandien sutinka. Tai buvo dar vienas tikrinimas. Trečias tikrinimas buvo Dakijos istorija: Dakiją sukūrė gudai, ir tai buvo labai aukšta kultūra. Apie Dakiją yra nepaprastai daug medžiagos, ypač senuose lotyniškuose viduramžių Ispanijos raštuose. Net XVII amžiaus pabaigoje dar yra parašyta legendinių istorijų, kur ispanai vis dar save laikė buvusios Dakijos paveldu. Pastaruoju metu Dakijos klausimas labai paaiškėjo Ivano Duridanovo darbuose, jis bandė rasti, kokia buvo ta senoji Dakijos kalba. Jo išvada: ta kalba turi daug baltiškų bruožų, yra net daugybė žodžių, bet svarbiausia yra ne tiek šaknys, kiek priešdėliai, priesagos, nes tai reiškia daug daugiau, negu kad įprasta manyti kalbant indoeuropietiškų šaknų temomis. Dakija baltų istorijoje yra labai svarbi, nes tai buvo ypač turtingos ir aukštos kultūros centras. Dakija buvo visiškai sunaikinta, kai po ilgų dvejonių ją užpuolė romėnai, nes jiems nusibodo Dakijai mokėti mokesčius, - būtent Roma mokėjo mokesčius Dakijai, o ne atvirkščiai. Kai Dakiją romėnai sunaikino, remiantis Romos šaltiniais, vien dakų buvo parduota į vergiją 500 tūkst. Dakija buvo nušluota, visi miestai buvo sugriauti iš pagrindų ir jų vietoje pastatyti romėnų miestai. Vyko didelė Romos gyventojų migracija, o daugelis vergų dakų, būdami Romoje daugiausia kultūringi žmonės, labai greitai išsilaisvino, išsipirkdavo. Kai dakai atgaudavo laisvę, pirmas jų ženklas buvo užsidėti frigišką kepurę, - taip jie parodydavo, kad yra laisvi, nes ta frigiška kepurė buvo Dakijos karalijos ženklas. Be galo nustebau, kai tą pačią kepurę pamačiau vienoje Vytauto vėliavoje. Būtent Vytautas pretendavo į anas žemes. Kas atsitiko paskui? Žlugus Dakijai, iš dalies ištuštėjusiose žemėse vėl, antrą, trečią ar ketvirtą kartą, ėmė slinkti baltai iš šiaurės. Ir tai yra vadinamoji Černiachovo kultūra, bet ten irgi buvo trys stambios migracijos: ostrogotų, vizigotų, būtent, mano nuomone, rytinių baltų, vakarinių baltų, gepidų, kurie buvo priskirti germanams ir kurie pagal senuosius raštus irgi yra buvę baltai nuo Vyslos žiočių. Ir tada prasidėjo jau paskutinis didysis žygis, kuris vėliau pasiekė Italiją, Šiaurės Prancūziją ir Ispaniją. Šiuo atveju dabar man lieka paskutiniai patikrinimo darbai, kurie gal ir yra patys įdomiausi, - tai yra ispanų kalbos susiformavimas. Buvo bandoma tvirtinti, kad ispanų kalbai turėjo įtakos germanai, bet taip negali būti. Tiesa, buvo vienas germanų antplūdis į tas žemes, bet jis vyko puse šimtmečio anksčiau, germanai ėjo visai kitu keliu ir apsigyveno visai kitur - Iberų pusiasalyje, tai yra dabartiniai portugalai ir dalis Galicijos, kur tikrai yra germaniškas tarimas. Gudai ėjo iš pietų, nuo Balkanų, ėjo vėliau, kitu keliu, atvyko į Ispaniją 49 metais vėliau negu germanai, užėmė visą dabartinę Ispaniją, ir jų tarimas pakeitė lotynų kalbos tarimą. Išliko dauguma jų žodžių. Pavyzdžiui, oficiali ispanų kalba, kuri atsirado Kastilijoje, turi rytinių baltų tarimą. Tai galima spręsti iš dvibalsių. Jeigu jotvingių žodynėlis yra falsifikatas, tai tą falsifikatą sukūrė genijus, - ten surašyti visi bruožai, kurie vėliau pakeitė ispanų kalbą. Pavyzdžiui, labai svarbi detalė yra bendratis, kurią mes sakome su -t, pvz., „girdėt“, „girdėti“. Jotvingių žodynėlyje daugelio veiksmažodžių bendratis yra su -d. Ir Kastilijos, dabar oficialioje ispanų, kalboje yra išlikusi -d, kurią mes randame dabar jotvingių žodynėlyje. „Ganyti“ ispanų kalboje yra „ganado“, ir šio reiškinio negalima paaiškinti jokia kita kalba. Ūkininkas, kuris turi galvijų, ūkį, yra „ganadero“, taip pat yra išlikusi -d. Šiuo atveju pateikiamas tiktai mažas pavyzdys, bet viską panagrinėjus nuo pradžios iki galo atsiveria visiškai kitokia panorama, visai kitoks baltų praeities vaizdas. Jeigu tikėtume tomis kronikomis, baltai buvo pirmutinė organizuota Europos valstybė, susiformavusi dar anksčiau už graikus ir romėnus. Ties šia sritimi negali dirbti vienas žmogus - tai absurdas, turi dirbti daugybė universitetų, nes yra labai daug išsišakojimų, labai platus laiko tarpas ir labai didelė geografinė aprėptis.
E.JOVAIŠA: Jūs dabar girdėjote mūsų gerbiamos Jūratės kalbą, galėjote pamatyti tą platumą - klausimus, kuriuos nagrinėja vienas žmogus, bet nenagrinėja ištisos tyrėjų organizacijos. Jeigu pasižvalgysite, kokios yra dabartinės mūsų Lietuvos etnogenezės knygos, nerasite nieko panašaus rašoma ar kad bent būtų mėginama kaip nors paaiškinti tokius dalykus. Štai jums pavyzdys, kuris labai stipriai siejasi su Jūratės darbais. Visas pasaulis tarsi žino apie vadinamąją didžiąją gotų migraciją, arba, jeigu galima taip suprasti, germanų migraciją, kuri čia mūsų regione prasidėjo ne visur vienodai, I amžiuje pr. Kr., bet jau tikrai ji įsisiūbavusi buvo I amžiuje po Kr., per pirmus 50 naujos eros metus. Vertinant archeologiškai, dabartinis Lietuvos kraštas, turiu omenyje dabartinę Lietuvos teritoriją, daugiausia pirmaisiais dešimtmečiais buvo kraštas, kuriame šen bei ten yra piliakalnių, bet nėra kapinynų. Yra tarp tų senųjų kultūrų, Sembos aisčių ir tolimesnės brūkšniuotosios keramikos kultūros, tarpas, tuščias žemės plotas, į kurį patenka visa dabartinės Lietuvos teritorija iki Nemuno ir Neries santakos. Ta tolesnė pusė yra priskirta vadinamajai brūkšniuotosios keramikos kultūrai. Kodėl aš tai sakau? Pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus vyko sinchroniškas reiškinys - didžioji aisčių migracija. Ir aš dabar, rašydamas knygą „Aisčiai“, mėginu išdėstyti jos plitimą - pradžią, iš kur ji prasidėjo ir kur ji sklido. Nėra jokių abejonių, ji prasidėjo būtent tos labai aukštos kultūros Sembos aisčių žemėse, prasidėjo nuo šiaurinio pakraščio, nuo šiaurės rytinio pakraščio, ir ta didžioji migracija turėjo sklaidą ir į šiaurę, ir į šiaurės rytus, ir į rytus, ir į pietus, ir į pietvakarius. Dabar iškyla toks klausimas: iš kur staiga, po I amžiaus, „visoje Lietuvoje pražydo gausybė iki tol nebūtų kultūrų“? Tai ne mano žodžiai, tai archeologijos klasiko Jono Puzino, kuris yra Lietuvos profesionaliosios archeologijos tėvas, žodžiai, pasakyti apie naujausius proistorinių tyrinėjimų duomenis. Buvo laikas, kai dr. J.Puzinas galėjo apsiriboti tik dabartinės Lietuvos teritorijos kultūromis. Bet dabar mes galime žiūrėti ir į pietines, ir į pietrytines sritis. Tai yra vadinamoji Vielbarko kultūra, kuri dabar yra priskiriama tiems patiems gotams, germanams. Labai įdomi jos migracija nuo Vyslos žiočių. Klausimas: iš kur turėjo atsirasti tas katilas žmonių, kuris sukūrė tokią kultūrą? Atsakysiu taip: iki III amžiaus vidurio nuo Vyslos iki Dauguvos žiočių ir toliau šiek tiek į Gaują, apačioje iki Nemuno ir Neries santakos, Lietuvos teritorija su Semba ir apatinėmis jotvingių, mozūrų ežerynų dalimis - visa tai yra senosios aisčių kultūros plotai. Ir jie staigiai, labai sinchroniškai ir vieningai ėmė veikti. Sakykime, tarp 10-ųjų ir 70-ųjų metų atsirado paminklų vienur, tarp 70-ųjų ir 120-ųjų metų atsirado kitur, tarp 120-ųjų ir 250-ųjų - dar kitur. Matyti visas tas slinkimas, ta jėga, tos daiktų ir akmenų kultūros plitimas. Akmenų kultūrą aš vadinu nekropolio kultūra, kuriai yra labai būdinga jau iš senųjų aisčių pilkapių pylimo tradicijų išlaikyti akmeninį - amžinąjį - namą. Tai yra absoliučiai akivaizdu visose aisčių kultūrose, kaip visoms aisčių kultūroms absoliučiai būdingas ir metalo lydinių, žalvario, bronzos, cinko, alavo naudojimas. Kalbant apie dabartinę mūsų tėvynę, iki III amžiaus vidurio didžioji aisčių migracija suformavo tuos būsimuosius etnosus - kuršius, žiemgalius, žemaičius, sėlius, latgalius, aukštaičius. Lietuviai yra truputėlį vėlesnis darinys. Šiuo atveju iškyla labai įdomus klausimas dėl lietuvių kaip genties, ar jie priklauso rytinių, ar vakarinių baltų arealui. Tai labai ginčytinas klausimas ir dabartinėje mūsų istoriografijoje neišspręstas. Noriu pasakyti, kad visos šios migracijos, apie kurias kalbėjo ponia Jūratė, vyko, jos yra archeologiškai nustatomos. Jeigu paskaitytumėte senesnę, sovietmečio laikotarpio, literatūrą apie Černiachovo kultūrą, pamatytumėte, kad joje tos kultūros žmonės vadinami slavais. Tai dabar jums pasakysiu, kaip keičiasi margas pasaulis. Sovietmečiu pagrindinis užsiėmimas buvo suprasti kuo gilesnes slavų šaknis. Nors tas pats Jordanas pasakė: „Per mūsų nuodėmes atsirado slavai“. Archeologų jėga, kuri vėliau veikė Europą ir dalyvauja kuriant Europą, yra darinys, kuris atsirado Prahos kultūroje, o tai yra V amžiaus paskutinis ketvirtis. O Černiachovo kultūra yra kur kas ankstesnė, tai I amžiaus po Kr. kultūra, ir joje slavai veikti negalėjo. Matote, kaip viskas keičiasi? Kas gi galėjo veikti Černiachovo kultūroje, jeigu neveikė slavai? Tai tuo metu buvo dvi pagrindinės jėgos - germanai ir baltai. Ir jeigu jūs patyrinėtumėte Černiachovo kultūrą, rastumėte tokius tipiškus dalykus - vadinamąsias lankines žieduotąsias seges. Jos labai gražios, labai didelės ir jų apsčiai randama šiauriniame vakarinių baltų areale. Pavyzdžiui, aš nuo 2006 metų ištyriau karinio elito atstovo kapą, tai jis puoštas dviem tokiomis segėmis - taip buvo susegti jo apdarai. Štai tos segės yra plačiai paplitusios Černiachovo kultūros teritorijoje. Šaltinių vertinimas yra sudėtingas dalykas. Galima sulaukti įvairių kontroversijų, priešiškumo, nelygu koks žmogus: ar jis pasiruošęs yra ieškoti ir rasti tą tikrąją istoriją, ar jis nori apginti germaniškojo pasaulio pranašumus. Ir ne tik germaniškojo, bet ir to paties baltiškojo pasaulio pranašumus. Mano mylimi draugai dažnai mane pavadina tokiu keistu žodžiu - baltofilu. Žinoma, aš esu baltofilas, bet gerąja prasme. Šalia baltofilo visai gerai turėti sveiko proto slavofilą ir sveiko proto germanofilą. Visiems šioje mūsų žemėje užteko vietos, ir galime išsiaiškinti tikrą savo istoriją. O tikroji mūsų - baltų - istorija iš tiesų yra labai sudėtinga. Galiu pasakyti, kad tuo metu, kai norėjome suteikti Jūratei garbės daktaro vardą ir tai padarėme, turėjau daug oponentų. Aš jiems pasakiau: dalykai dėl didžiojo baltų dalyvavimo yra patvirtinami archeologiškai - mūsų teritorijoje yra karinio elito kapų. O ką tai reiškia? Karinio elito kapai turi jiems labai būdingus atributus, tai yra geriamasis ragas, paprastai kaustytas sidabru, ritualinis pincetas, krūva ietigalių, iečių, kalavijų arba kovos peilių. Danų tie kalavijai yra atsivežtiniai, pavyzdžiui, žymiajame Taurapilio kario kape iš Padunojo randama iš kitų pasaulio vietų parsigabentų gražiausių dalykų. Beje, buvo paskelbtas vienas straipsnis, kuriame teigiama, kad lenkų archeologai mozūrų kapinyne rado galindų kario kapą. Štai šito galindų kario kapo inventorius: auksinės, sidabruotos plokštelės, kur yra vilkų, ančių ir visokių kitokių papuošimų, ginklai, ir iš kur visa tai? Lenkų archeologų duomenimis, tai V-VI amžius, nei daugiau, nei mažiau, Bizantija. O rasta tai genetinėje galindų žemėje. Nepaprastai norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų žmonių, kurie perimtų tą palikimą, dalytųsi su ponia Jūrate ir tyrinėtų tuos seniausius šaltinius, kalbos padargus ir visa kita, nes mūsų dabar rašoma archeologija yra seniausia proistorė. Jei norite žinoti kaip priešpriešą, kokia tėvynėje vyrauja nuostata, pasakysiu periodizaciją, kaip yra vadinama Lietuvos istorija. Dar spėjau įsikišti, kad nebūtų katastrofiški pavadinimai, bet ir tai liko: „Baltų gentys ir Romos įtakų laikotarpis“, kaip sako lotynai, „sic“, toliau „Tautų kraustymosi laikotarpis“, „Vikingų ir baltų konsolidacijos laikotarpis“. Įsidėmėkite, vikingų ir baltų konsolidacijos niekada nebuvo ir būti negalėjo, nes vakarinių baltų kuršiai, Sembos aisčiai, žiemgaliai visuose rašytiniuose šaltiniuose žinomi kaip žymiausi jūros plėšikai. Juk yra Artūro Mickevičiaus tyrinėjimai - ir bažnyčios meldė Dievo: „Viešpatie, apsaugok mus nuo plėšikų kuršių ir žiemgalių“. Dabar paskutinis, priešvalstybinis, periodas įvardytas tokiais žodžiais: „Kijevo Rusios įtakų laikotarpis“. Ar jūs galite įsivaizduoti, kaip yra projektuojama gimtoji istorija? Ji projektuojama per svetimos valstybės arba per svetimų valstybių prizmę. Juk yra savita baltų kultūra, mes matome baltų meną, tiesa, kai kuriems baltų menas yra ne menas, yra tiktai archeologija. Bet jeigu yra tik archeologija, kas tada yra romėnų menas? Kas yra Pompėjos menas? Kas yra Trojos menas? Irgi archeologija, ne menas? Tai tokie kraštutinumai, kurie tikrai prastai nuteikia. Juk ponia Jūratė yra ne visagalis Dievas. Ji turi savo išsilavinimą, savo aplinką, kurioje dirbo, padarytą savo didžiulį triūsą ir savo matymą. Tas matymas yra apčiuoptas ir pagauta labai esminga tiesa: ar iš tikrųjų gotai ir gudai yra tas pats? Jūratė sako „taip“, kiti sako „ne“. Bet šiuo atveju svarbu yra tai, kad absoliučiai aišku, jog šioje istorijoje jau neįmanoma išsiversti be baltų. 1960 metais
M.Gimbutienė visai slaviškai, finougriškai, germaniškai istoriografijai pasakė: jūs čia buvote ne vieni, čia buvo tie baltai, kurie užėmė milžinišką teritoriją. Kūryboje dalyvavo tokia stipri, savastinga ir labai galinga baltų visuomenė. Nuėję, tarkim, į proistorijos ekspoziciją Stokholmo muziejuje pasakykite: pone vedėja, mes žinome apie vikingus, bet gal jūs galėtumėte parodyti, ką turite iš I, II, III amžiaus? Ta ponia susigūžtų sakydama: vajetau, reikia pažiūrėti. Supratote mano mintį? Ten nieko nėra. Švedijos, Norvegijos pietuose kultūros niekuo ypatinga nepasižymi. Tuo tarpu I, II, III amžiuje Sembos, Vakarų Lietuvos kultūrose yra visko apstu. Nežinau, ar esate matę tą Dievo dovaną, kurią man pavyko ištirti, - III amžiaus vidurio baltų moters Dauglaukyje, t.y. Nemuno ir Jūros santakoje, kepurę. Aš ją iškėliau po mėnesio darbo nerekonstruotą, nerestauruotą, surinkau iš 1094 mažų plokštelių, iš 16 priekinių plokštelių, iš keliolikos plokštelių, einančių per vidurį. Jūs nuvažiuokite į Vytauto Didžiojo karo muziejų, yra perdaryta ekspozicija - ji kabo kaip didžiausias turtas. Nė vienas Europos muziejus neturi nieko panašaus. Galiu išvardyti visas penkias radimo vietas Europoje, kur buvo tik užuominos į tokius dalykus, bet nė vieno gyvo pavyzdžio nėra. Vienintelis gyvas yra Dauglaukio pavyzdys iš III a. vidurio. Kai rašiau jaunystėje disertaciją, užsiėmiau tokiu keistu dalyku: nutariau pasižiūrėti, kiek svėrė viena vidutinė II, III amžiaus apyrankė ir kiek svėrė tokia pati IV amžiaus ir V amžiaus pirmosios pusės. Ar galite įsivaizduoti? Pirmojo periodo vidutinis svoris man išėjo 57 gramai, antrojo periodo - apie 7 gramus. Iš vienos II amžiaus juostinės, apskritos, ornamentuotos apyrankės galima padaryti 7 vėlesnio periodo apyrankes. Mes buvome jautrūs visiems pokyčiams Europoje. Artėjant Romos imperijos pabaigai, keitėsi nusistovėję prekybos keliai, o mes gaudavome žaliavą iš dabartinės Vengrijos teritorijos. Kai tik pasikeitė žaliavos pristatymas, keitėsi ir tam tikri kultūros elementai. Tai reiškia, mes esame kaip vientisas kūnas, labai susiję su visa Europa.
R.GRIGAS: Pirmiausia turėčiau dar papildyti, kodėl aš čia esu atsidūręs. Teko aktyviai dalyvauti, kad gerb. Jūratė čia atsirastų, ir aktyviai darbuotis, kad ši knyga pasirodytų jai jau atvykus. Norėčiau pasakyti porą motyvų, kodėl esu taip jau įsitraukęs į tokį mąstymą. Visų pirma gerb. Jūratės asmenybė ir jos darbai pasirodė tuo metu, kai mes išgyvename idėjų, valstybės integracijos krizę, tautos išsivaikščiojimo laikotarpį, turiu omenyje ne tiktai demografine, fizine prasme, bet ypač dvasine, bendruomeninio sutarimo prasme. Ir, žinoma, tas išsivaikščiojimas ir krizė susijusi su mūsų tautos istoriniu, psichologiniu nuovargiu, - tų priežasčių mes žinome gausybę ir jų neminėsime. Bet mane domino kitas motyvas, jis mane ir pritraukė prie istorijos: stebino tokie pašaliniai faktai, sužinoti atsitiktinai. Sakykime, jums turbūt ir ne visiems žinoma, kad prieš kokius 15 metų vokiečių kalba buvo išleista sirų mokslininkų monografija. Remdamiesi naujausiais duomenimis, rastais Damasko archyvuose, šie tyrėjai paskelbė, kad Akadų imperijos, kuri, kaip žinome, egzistavo prieš maždaug 4300 metų, pietinė sostinė buvo Damaske, o šiaurinė sostinė buvo Lietuvos teritorijoje. Tai įsivaizduokime, jeigu hipotetiniai teiginiai turi tam tikrą pagrindą, mes galime jau čia atsekti savo protėvių kultūros ištakas. Ir tam taip pat taikomas lyginamosios kalbotyros metodas - bandoma atsekti, kiek ta mūsų senoji lietuviškoji prokalbė susijusi su arabų kalba. Tai čia ir visas tų genčių, kurios sudarė Akadų imperiją, konglomeratas buvo vadinamas bendra sąvoka - tauta. Ne baltai, ne godai, ne gudai, o tauta. Kitaip tariant, tas visas genčių, kurios turėjo savo kultūrą, junginys. Yra ir kitas faktas, kuris mane labai nustebino. Prieš keletą metų rusų mokslininkai buvo surengę ekspediciją Šiaurės jūros pakrantėse. Jie paskelbė, kad aptiko statinius, iškaltus iš akmens, primenančius šventyklas, ir nustatė apytikslį amžių - 2000 m. pr. Kr. Kitaip tariant, beveik sutampa su tos Akadų imperijos egzistencija. Suprantama, tie mokslininkai statinius, kuriuos laiko iškiliausiais kultūros įrodymais, bando priskirti sau. Bet mes jau žinome, kada atsirado slavai. Vadinasi, ten būta mūsų to superetnoso.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
