Bolivijos Andų kondoras Jonas Rimša

Kovo 8 d. menotyrininkė Nijolė Tumėnienė pakvietė į Kauną: Žilinsko galerijoje atidaroma Jono Rimšos (1903-1978) 110-osioms gimimo metinėms skirta paroda. Į Kauną nevažiavau. Bet jau kitą dieną - nelauktai netikėtai - mano rankose atsidūrė Aurelijos Akstinienės monografija apie Joną Rimšą. Su autore susitikome jos namuose. Ant sienos sodria žaluma švytėjo Rimšos „Taitis“. Šeimininkė paaiškina: tai pirmas Rimšos paveikslas, sovietmečiu atkeliavęs į Lietuvą.

- Spėju, jis turi ypatingą istoriją.

- Reiktų pradėti nuo to, kad 1968 m. gavau iš tetos kvietimą aplankyti ją Kalifornijoje, Santa Monikoje. Sena pasiligojusi teta, negalėdama manimi pasirūpinti, atidavė į bičiulių rankas. O tie ir pasitiko, ir vežiojo, ir pažindino, ir rodė... Jau kitą vakarą mane Niujorke pasitikęs ponas Raulinaitis pakviečia į kinų restoraną.

Nusileidžiame į tokį rūsiuką, o ten - Brazdžionis su didžiausia vyrų kompanija. Rašytojai, leidėjai, žurnalistai. Tuoj pasiteirauja, ką dirbu. Sekretorė, sakau, „Mūsų soduose“. Neaiškinu, kad „atsakingoji“. Brazdžionis sureaguoja vyriškai: tai ant kieno kelių sėdi? Ir tyliai, kad kiti negirdėtų: kaip ten Lietuvoj, ar jau mane pamiršo? O aš jam: „Gėlės miršta, jos numiršta, o aš ne. / Gėlės - imkit, numarinkit ir mane...“ Iškart - kitas požiūris. Ėmė mane kviesti pietų, norėjo bendrauti. Bet man knietėjo ir su kitais susipažinti.

- O Rimša? Kada gi su juo?

- Visai netrukus viena jauna pora pakvietė aplankyti pažįstamą dailininką. Tai jis ir buvo. Gyveno vienas mažame namelyje netoli Ramiojo vandenyno. Vakarais pro atvirą langą girdėdavosi bangų mūša. Pasitiko maloniai, išdėliojo paveikslus. Aš apakau! Puldinėju nuo vieno prie kito, o jis sėdi, šypsosi... Pakvietė ir vėl užsukti. Buvau labai pamaloninta, žinojau, kad jis itin išrankus bendravimams, brangino savo laiką, vertino vienatvę. Per vieną apsilankymą išdėliojo keletą savo darbų: rinkis! Tai aš ir išsirinkau „Taitį“...

- Ar pasakojo apie savo kelionę į tą egzotišką salą?

- Labai daug. Ir apie Taitį, ir kitas Polinezijos salas. Su tropikais buvo susipažinęs dar anksčiau - gyvendamas Brazilijoje, Argentinoje, Bolivijoje, Peru... Tad nebuvę labai sunku. Tik reikėję stengtis nepakliūti Gogeno įtakon - nes ta pati saulė, tos pačios palmės, tie patys vario spalvos kūnai ir spalvingi drabužiai.

- Bet jis dažnai vadinamas Pietų Amerikos Gogenu. Dailės žinovai net buvo paleidę sparnuotą frazę: mirė Polis Gogenas - gimė Jonas Rimša. Ir tai ne vien poetinė metafora. Gogeno gyvenimas išties nutrūksta Jono Rimšos gimimo metais - 1903-iaisiais...

Rimša labai mėgo ir prancūzų impresionistus, ir patį Gogeną, bet tas paviršutiniškas lyginimas jį erzino. Vėliau viename laiške man rašė: „Apie mano gogeniškumą kalbama tik todėl, kad, prisimindami Taitį, prisimena ir Gogeną. Tuo labiau kad tai buvo pirmas tropikais susižavėjęs europietis dailininkas. Bet tarp mūsų yra didelis skirtumas - kita kultūra, kitoks charakteris, kita mokykla. Skirtinga piešimo maniera ir kompozicija. Tai, ko aš norėjau, pasiekiau. O štai meilės šokio tamure Gogenas išvis nebuvo matęs - likimas šią temą skyrė man...“

- Turėtume paaiškinti skaitytojams...

- Tai laukinis aistros šokis, šokamas taitiečių tratant tambūrinams. Gogeno laikais jis buvo griežčiausiai draudžiamas demonstruoti turistams. O Rimša tamure tema nutapė net kelis paveikslus. Jo drobėse yra viskas - ritmas, dinamika, spalvų mirgėjimas laužų šviesoje...

- Abiejų „gogenų“ skirtybės ypač išryškėja taitiečių portretuose. Polio Gogeno personažai egzistuoja tarsi biblinio mito erdvėje, o Jono Rimšos - realūs žmonės, individai. Dailininkas perteikia ir charakterį, ir nuotaiką.

- Jis ir jaunystėje garsėjo kaip puikus portretistas. Kažkada Buenos Airėse badmiriaujantį jauną dailininką priglaudė Lietuvos atstovybė, davė kambarėlį. Atsidėkodamas tapė valdininkus ir jų žmonas. Tačiau užsakymai varžė jo kūrybos laisvę. Daugelis pageidavo fizinio panašumo - tad jiems neįtikdavo. Jam buvo svarbiau žmogaus esybės mįslė, charakteringa veido išraiška. Rimšos portretisto talentą ypač aukštai vertino jo bičiulė Jolanda Bedregal.

- Kas toji Jolanda? Tik bičiulė?

- Aristokratiškos Bolivijos šeimos atžala, literatūros klasiko duktė, pati - poetė, kelių poezijos rinkinių autorė. Dvasinė jų bendrystė atsispindėjo ir vieno, ir kito kūryboje. Ar būta daugiau - kas pasakys... Vienoje nuotraukoje Rimša sėdi savo studijoje prie rašomojo stalo, o ranka jaukiai ilsisi šalia įrėmintos Jolandos fotografijos...

- Ar buvo vedęs?

- Labai anksti, dar Brazilijoje. Tačiau lietuvių kilmės sulenkėjusi žmona savo vyro kūrybinių polėkių nesuprato. Jai nepatiko, kad vyras tiek laiko skiria tapybai, žygiams į gamtą. Pateikė ultimatumą: arba šeima, arba menas. Jis pasirinko meną. Gal ta nesėkmė atgrasė jį nuo vedybų visam gyvenimui, kas žino... Gal tai ir buvo geriausias variantas - dvasinė bičiulystė su išsilavinusia moterimi ir visiška menininko laisvė.

- Viename kataloge aptikau, kad išvykdamas į Argentiną sudegino visus Brazilijoje sukurtus darbus.

- Rimša suprato, kad jam dar mokytis ir mokytis. Buenos Airėse įstojo į Nacionalinę meno akademiją. Deja, mokslui pinigų neturėjo. Paskaitas lankė slapstydamasis. Akademijos rektorius, pastebėjęs vargetos studento talentą dailei, sumokėjo už jo mokslą.

...Apie studentavimo vargus yra pasakojęs labai daug. Kaip miegodavo parke ant suolelio... Kaip prastai maitinosi - nuo chroniško neprivalgymo net alpdavo... Kaip kartą su draugu pėstute (neturėjo pinigų autobusui) išsiruošė į dailės parodą kitame Buenos Airių gale. Kol nuėjo - paroda jau buvo uždaryta...

Apie išgyventus vargus, nepriteklius - visada su humoru. Pasakojo, kaip tapydamas Bolivijos džiunglėse apie save mačete išsikirsdavo nemažą plotą - kad gyvatė nepastebėta neprišliaužtų.

Džiungles jis išties pamilo. Jam jos nebuvo „žaliasis pragaras“. Džiunglėse galėjo patirti nepakartojamų įspūdžių. Bambukų tankumynai, lianų ir paparčių brūzgynai, stambiažiedės kvapios gėlės, ryškiaspalviai paukščiai... O staigiai stojus juodžiausiai nakčiai - nepažįstami šnabždesiai, klyksmai, dejonės... Stačiai svaigo nuo galimybės keliauti po Pietų Ameriką, nuo vis naujų nepatirtų įspūdžių. Rimša rašė: „Kai atsirasdavo galimybė kur nors išvažiuoti, jaučiausi kaip žirgas, ištrūkęs į laisvę“. Klajoklio dalia virto jo gyvenimo būdu. Brazilija, Argentina, Čilė, Taitis, Peru, Bolivija...

- Ir vis dėlto glaudžiausiai jis susietas su Bolivija, jos sostine La Pasu...

- Nes čia gyveno ilgiausiai ir ypač aukštai įvertintas. Pasiūlyta profesoriaus vieta Dailės akademijoje. Ilgainiui įsteigė savo dailės mokyklą, joje išugdė ne vieną garsų dailininką. Už nuopelnus Bolivijos kultūrai apdovanotas Andų kondoro ordinu, paskelbtas Bolivijos garbės piliečiu, o jo paveikslai - nacionaliniu turtu, uždraustu išvežti iš šalies. Bolivijos valdžia nupirko iš dailininko 300 paveikslų. Jais pasipuošė Prezidentūra, miesto rotušė, ministerijos, bankai...

- Kodėl persikėlė gyventi į Kaliforniją?

- Nes išretėjęs Andų kalnų oras buvo ypač kenksmingas jo plaučiams. Kentėjo nuo kvėpavimo nepakankamumo, silpo širdis. Laiškuose vis dar pasvajodavo apie Taitį: „Jei tik sveikata leistų, su kokiu džiaugsmu aš ten lėkčiau!“ Deja, ten - pernelyg karšta ir drėgna. Havajuose klimatas palankesnis, bet, kaip išsitarė Rimša, papročiai ten jau sugadinti turizmo...

- Kada jus pasiekė paskutinis Rimšos laiškas?

- 1978 m. vasario 19 d. Užgeso jis 1978 m. gegužės 12-osios naktį Santa Monikos ligoninėje. Jo valia buvo kremuotas, o pelenai be jokių iškilmių išbarstyti Ramiajame vandenyne...

- Lankėtės Amerikoje ir po jo mirties.

- Taip, Argentinoje. Nes nepamiršau pažado parašyti apie jį knygą. Rinkau medžiagą, fotografavau paveikslus, užrašinėjau prisiminimus. Rankraštį įteikiau Dailės muziejui. Budrys labai džiaugėsi, apie knygos leidybą kalbėjo entuziastingai. O po kurio laiko pareiškė, kad „žurnalistai neturi teisės rašyti apie menininkus“. Tačiau rankraštį grąžinti atsisakė. Argumentas, atvirai pasakius, buvo keistokas: esi žurnalistė ir žinai, kad redakcijos rankraščių negrąžina... Teko viską atkurti, nes buvau įteikusi vienintelį ranka rašytą egzempliorių. Budrys net stebėjosi: tai taip labai mumis pasitiki? Pasirodo, nereikėjo...

- Bet knyga štai ant stalo...

- Tik Anykščių mero Sigučio Obelevičiaus ir „Petro ofseto“ dėka. Suvedžiau ir supažindinau du anykštėnus. Tiksliau pasakius - tris. Nes ir Jonas Rimša gimęs Anykščių krašte, Svėdasuose, tarp legendomis apipintų Alaušo ir Svėdaso ežerų. Jonukas vaikystėje girdėjęs, kad stebuklingame Alaušo ežere nuskendę varpai, kurių gaudesį galį išgirsti tik lemties pažymėtieji. Tad ir savo knygą pavadinau „Užbūrė Alauše nuskendę varpai“...