Būti gamtos dalimi

- Aiste, žinau, kad nuo vaikystės jautėte meilę gamtai, augalams - ir vis dėlto, kaip gimė idėja įsteigti augalų gyvybės langelį?

- Tai išsivystė palaipsniui. Man reikėjo fotostudijos, kurioje būtų daug augalų. Kartą buvo tokia nemaloni patirtis: lankiausi viename botanikos sode ir už tai, kad atėjau su skaitmeniniu fotoaparatu, manęs paprašė susimokėti penkiasdešimt eurų. Negalėjau sau to leisti, buvau pradedančioji fotografė, todėl nusprendžiau susikurti savo oranžeriją. Pradžioje tai buvo mini fotostudija su augalais. Artimieji tam nepritarė: kam pradedančiajai fotografei reikalinga tokia erdvė, juk kainuoja nuoma, augalų lentynos, augalų priežiūra ir t.t.

Įsigydama gėles fotostudijai, turėjau labai daug išlaidų, todėl pradėjau dairytis, ar yra atiduodamų augalų, o jų buvo išties daug - žmonės nereikalingas gėlės išmesdavo į konteinerius arba liepdavo atvažiuoti ir pasiimti. Pradėjau ir aplinkiniams sakyti, kad, jeigu ką, neštų augalus pas mane, vietos užteks. Ir tos vietos staiga nebeužteko (juokiasi). Dabar ieškau naujų patalpų, nes įsikraustėme į namą, visą pirmą jo aukštą užima gėlės, bet ir ten jos nebetelpa. Mūsų šeima nusprendė, kad pirmas aukštas bus zona, skirta šiems augalams, tai bus visuomenės centras, kur ateina apsilankyti žmonės, vyksta įvairios veiklos. Dabar rašau projektus, siekdama finansavimo, kad galėčiau vykdyti veiklas su jaunimu (šypsosi).

- Kiek maždaug turite tų gėlių ir kokių įdomesnių rūšių?

- Turiu gerokai virš trijų šimtų augalų, reikėtų kada ramiai prisėsti ir suskaičiuoti. Neseniai vienas žmogus atidavė apie trisdešimt augalų - senolė išsikraustė gyventi pas dukrą, kad dukra galėtų ja pasirūpinti, ir nedaug gėlių galėjo pasiimti su savimi.

Iš egzotiškesnių augalų turiu bananmedį, kavamedį, citrinmedžių giraitę - joje yra citrinmedis, mandarinmedis ir dar vienas įdomus augalas, kurio pavadinimo niekas nežino, nes jis neturi kažkokių labai išskirtinių bruožų, bet yra panašus į mandarinmedį. Šį augalą du vyrai, turbūt iš biuro, atvežė. Labai gražu, kai vyrai rūpinasi augalais! Tiesa, jie taip rūpinosi, kad vos nenumarino to augalo, todėl atvežė man, kartu su specialiomis žirklėmis jam karpyti (šypsosi).

Būna ir taip, kad žmonės palieka vadinamųjų arbatpinigių - pvz., augalui reikalinga sudėtinga priežiūra, trąšos, vazonai persodinimui ir pan. Taigi ne tik atiduoda augalą į geras rankas, bet dar ir pasirūpina tolimesne jo priežiūra, ateitimi.

- Turite vadinamąjį augalų inkubatorių. Kas tai?

- Kartais iš žmonių gaunu ne augalų, o jų šakelių-atžalų arba jei nuo mano augalų nulūžta, tas šakeles susodinu į laisvės sodą - didelį vazoną, kuriame auginama daug įvairių rūšių augalų. Kai jie paauga, persodinu į atskirus vazonus. Beje, pernešant pinigų medį, dalis jo lapų nukrito. Aš įkišau juos į žemę ir jie išleido gumbelius, o iš gumbelių išsivystė šaknys. Vadinasi, vien iš lapo galima išauginti naują augalą - pati to nežinojau! Taip eksperimentų būdu, kai jau net atrodo neįmanoma, atrandu, kaip atgaivinti augalus.

- Ar pritariate minčiai, kad su gėlėmis reikia bendrauti, jas kalbinti, kad geriau vešėtų?

- Taip. Juk ne tik su augalu, bet ir su žmogumi ar gyvūnu tai galioja - kokią emociją atsineši, tokią emociją ir pajaučia esantysis šalia. Su vyru auginame du katinus - jie puikiai supranta mūsų emocijas, jaučia, ar esame dirglūs, pavargę, ir tokiu atveju šalinasi mūsų. Taip pat ir su augalais - aš netgi jaučiu savotišką atsakomybę juos prižiūrėti. Augalai gali priimti tam tikras vibracijas, pvz., užleidus muziką arba nuo to, ką juos prižiūrintis žmogus kalba, koks jo balso tembras, geriau auga augalai. Yra įvairių tyrimų apie tai atlikta. Todėl būdama šalia augalų stengiuosi visuomet būti linksmesnė (šypsosi).

- Iš savo pastebėjimų, kokios emocinės naudos žmonėms suteikia augalai, ypač kambariniai?

- Žalia spalva skleidžia pozityvumą. O dar, kai stebi, kaip augalas skleidžia naują lapą, besistiebiantį į saulės spindulį, iškart nuotaika pagerėja. Be augalų juk tušti namai atrodytų. Pvz., mano vyras sakė, kad tebūnie pirmame namo aukšte bus augalai, o antrame aukšte, kur gyvename, jų nebus. Bet štai, jau į jo kambarį atkeliavo du augalai (šypsosi). Ir kambarys visai kitaip atrodo.

Manau, kad augalai yra blogų emocijų sugertukas. Sakoma, kad žmonės, kaip ir beždžionės, yra nulipę nuo medžio, tad yra juntamas mūsų ryšys su augalais, su gamta. Tas mažytis augalijos įsiveržimas į namus mus šiek tiek įžemina, daro produktyvesnius, jaučiamės savoje terpėje. Nes nuo to, kad užsidarome tarp keturių sienų ar būname tik mieste, dažniau ir psichologinių problemų turime. Yra įvairių ekokritikos ir ekomedicinos tyrimų padaryta apie tai, kaip vadinamasis betonas veikia žmones. Tarkime, Amerikoje kas kažkelintas žmogus turi didelių psichologinių problemų vien dėl to, kad neprisiliečia prie gamtos, nemato jos virsmo, besikeičiančių sezonų, metų metus neišvažiuoja iš miesto. Tą besikeičiančio sezono įspūdį susikuria tik iš žurnalų, televizijos, reklamų. Tačiau juk sezoną suvokiame pagal gamtą, jos cikliškumą, o ne pagal naujo sezono drabužių tendencijas. Tad, kai trūksta gamtos, žmogus tarsi praranda savastį, ilgisi gamtos ir kenčia, nors to gal ir neįsisąmonina. Visa tai galima sieti su žaliąja infrastruktūra, kambarinės gėlės yra tarsi žalioji sala kambaryje, aplink žmogų.

Žmonės dažnai išmeta augalus, jei jie apvysta, nebegražiai atrodo. Aplinka mūsų tokia: pavyzdžiui, kažkas nepatiko ir išmetame žmogų feisbuke iš draugų, augalas pagelto - išmetame ir nusiperkame tokį patį, tik gražesnį. Visa visuomenė skatinama būti vartotojiška. Pvz., vienas prekybos tinklas per metus Lietuvoje parduoda du milijonus augalų. Taigi kiekvienam namų ūkiui kasmet tenka po augalą, o kur dar visi kiti tinklai, turgeliai? Vadinasi, tie augalai sunyksta, kad reikia vis naujų pirkti. O anksčiau tokių nepatvarių augalų nebūdavo. Gaunu iš močiučių gėlių, jos auga net ir po trisdešimt metų ir puikiai veši. Štai tokius augalus ypač verta išsaugoti, o jeigu sau ir nereikia, galima kažkam padovanoti ar į kokią mokyklą nunešti.

- Ar sulaukiate neįprastų pageidavimų iš žmonių?

- Turbūt ne visi patiki mano siunčiama žinute, kad tikrai myliu augalus ir esu tvirtai apsisprendusi sukurti oranžeriją, todėl kartais sulaukiu keistų prašymų. Kartą paskambino moteris, žurnalistė, ir pasakė, kad nori gauti iš manęs augalų, būtinai metaliniuose vazonuose, kad juos padovanotų jų įmonės klientams. Mane šiek tiek glumina ir žeidžia toks mąstymas. Juk kiti žmonės man tuos augalus atiduoda, kad aš juos prižiūrėčiau ir išsaugočiau, ir aš savo lėšas tam skiriu.

Įdomu tai, kad man skambina arba rašo žmonės ir pasikonsultuoti dėl augalų, nors visąlaik pabrėžiu, kad nesu botanikė. Tačiau kartais ir galiu kažką patarti, jei pati būnu su tuo susidūrusi.

Norisi pasakyti žmonėms, kad štai turiu su bendraminčiais tokią erdvę, vykdome visuomenines veiklas, esame atsakingi už tuos augalus ir - pirmieji tokie Lietuvoje. Kovo pradžioje kaip tik vykstu į Turkiją - tarptautinėje konferencijoje pristatysiu savo sėkmės istoriją. O paskui bus matyti, kaip viskas toliau vystysis.