Chaltūros revoliucija

Diskusijos vaizdo įrašą žiūrėkite čia

G.JAKAVONIS: Jau po mėnesio Lietuvoje turėtų pradėti rodyti tokį spektaklį: scenoje pakabinamas Jėzaus Kristaus paveikslas ir tepliojamas išmatomis. Neseniai pristatytas fliuksusas „Taikinys“ - ore pakabintas aktorius tuštinasi ant grindų į nupieštą taikinį. Teatro scenoje ištisai skamba keiksmažodžiai, liejasi nešvankybės. Ar čia tokios tendencijos, ar kokie išskirtinumai?

R.KONDROTAS: Man baisiai skamba tai, ką jūs pasakojate, ir aš tai sunkiai suvokiu. Galbūt koks moksleivis nueis pasižiūrėti, žmonės yra smalsūs, bet vargu ar jie tai traktuos kaip meną.

G.JAKAVONIS: Jaunimas nueis į O.Koršunovo spektaklį „Išvarymas“, ir jeigu vėliau kas mokykloje sudraustų dėl keiksmažodžių, atsakymas būtų toks: nueikit į teatrą, kur elitinis režisierius, ir paklausykit, kas ten šnekama, kokios ten frazės.

R.KONDROTAS: Pirmiausia tai nėra elitinis menas. Teatre yra visko, ir labai gerų dalykų, ir šlamšto labai daug.

Labai daugėja noro kuo nors išsiskirti, kad ir tokiais drastiškais atvejais. Kaip sako muzikantai, visa muzika jau parašyta, tik pinigai už ją nepaimti. Tas pats, matyt, ir teatre: reikia kokio nors išskirtinumo reakcijai sukelti, publika eis žiūrėti vien dėl to ir paliks savo pinigus.

Vyksta kultūros komercializacija, todėl neišvengsime ir tokių negatyvių reiškinių. Kultūros reiškiniai neatsiejami nuo pinigų. Klausimas tik vienas – kiek valstybė gali reguliuoti šiuos procesus, tarkim, per finansus, nes draudimais čia nelabai ką pakeisi.

Arba visuomenė turi griežtai pasakyti „taip“ arba „ne“, arba reikia reguliuoti pasitelkiant finansus.

G.JAKAVONIS: Dailininkas profesorius Giedrius Kazimierėnas yra pasakęs, kad tas žmogus, kuris Dailės akademijoje gerai tapo, niekada neužsiims panašiais dalykais, o štai vidutinybė bando atkreipti į save dėmesį tokiais metodais, mat neturi talento.

R.KONDROTAS: Tikrai taip. Atsimenu diskusiją prieš kokius 10-15 metų. Tuo metu buvo kaltinama mokykla, kad mes per daug akademiškai mokome, kad lyg ir stabdome kūrybiškumo raidą.

Bet mes nepasitraukėme, visada sakėme viena: žmogus pirmiausia turi išmokti amato, žinoti principus. Aukščiausio lygio amatas pasiekia meno sferą. Ir vaikams visada sakome, kad nepradėtume save vadinti menininkais.

Prisimenu tokį anekdotą. Girdžiu pro langą, kaip šaukia penktokas: „Tas kvailas profesorius man piešinius sugadino!“ Tai štai koks vaiko supratimas: būdamas 10-11 metų, jis jau genijus.

Žmogaus genialumas yra tai, ką jis turi viduje, ką jis gali pasakyti kitiems žmonėms. Ne išoriniuose efektuose jo reikia ieškoti.

Dauguma šitų performansų sukurta žmonių, kurie yra žemiau nei vidutinybės. Jie nieko negali pasiūlyti, nes viduje nieko nėra, pasakyti irgi nieko negali, tai bent jau tokiu išskirtinumu bando įgyti menininko statusą. Apgailėtina, kad tokie žmonės randa tam tikrą publiką, kuri juos palaiko ir sako, kodėl taip negali būti.

Dėl išsilavinimo. Tokie subrendusio žmogaus veiksmai jaunimą net ir žaloja. Atrodytų, protingas žmogus negalėtų taip elgtis, bet nemokšiškumą užmaskuoti menu gana nesunku.

Štai pavyzdys: paprašykite Dailės akademijos studentų ar jau net mokslus baigusiųjų nupiešti žmogų. Garantuoju, kad 30 procentų jų nenupieš, nes nemoka. Bet tada prasideda demagogija: kam man to reikia, aš jausmą įdėsiu į drobę, aš jausmą įdėsiu į grafiką. Jeigu neišmokai elementarių dalykų, tai yra tas pats, jei nemokėdamas abėcėlės rašytum romanus, ir gaunamas toks kičas.

V.JASUKAITYTĖ: Manau, tai yra bendra tendencija, tik mūsų kraštas mažas, todėl čia viskas yra provincialiau ir tai pasirodo grubiau.

Manau, tai ne vien meno virtimas tam tikrais komercijos procesais. Paprasčiausiai mes visiškai netekome Dekalogo kultūros. Mano giliu įsitikinimu, pasaulį gali išgelbėti ne kokia nors genų inžinerija, ne klonavimas, ne technologijos, o tiktai Dekalogo kultūra.

Apie Dekalogo nuostatas sužinojome iš krikščionybės. Nelabai seniai pasaulyje buvo renkama šimtas iškiliausių asmenybių. Jėzus Kristus yra pirmasis šiame sąraše. Aš visiškai nesuprantu, kodėl atsiranda tokia nesąmonė - pasityčiojama iš žmogaus, į kurį įsikūnijo Šventoji Dvasia. Kalbu visiškai be jokios mistikos.

Kai žiūri kai kuriuos spektaklius, laikraščius, visokias kriminalines kronikas, akivaizdžiai matai, kad kartais į žmogų įsikūnija kažkokia baisi dvasia - siaubo, plėšimo, žudymo, sadizmo, žiaurumo, neapykantos.

Yra žmonių, kurie tiesiog gyvena šituo.

Žinome, kad yra žmonių, kuriuos užvaldo poezijos, šokių, muzikos, kūrybos dvasia. Tai kodėl mes atmetame tokią mintį, kad į žmogų gali įsikūnyti Šventoji Dvasia?

Tiražuoti blogio menininkas negali. Fiodoras Šaliapinas, sudainavęs Mefistofelio partiją operoje „Faustas“, tris dienas badavo ir meldėsi. Jis buvo didis menininkas, negalėjo kurti blogai ir šitą blogio jėgą kūrė tobulai. Jis manė sukūręs nuodėmę.

Visa Europa yra padariusi didžiulį nuopuolį. Galbūt kas nors tai generuoja sąmoningai, galbūt ir ne. Bet baisus nuopuolis yra atmesti tuos dešimt postulatų, be kurių mes galime kurti ką norime, naujus dvasinio gyvenimo modelius.

Dievo Motina, „Nežudyk“ - niekur nuo šito nedingsi, kol esi žmogus, jeigu per evoliuciją norėsi plėsti savo sąmonę ir save maksimaliai išreikšti kaip žmogų, kurti ir gražinti pasaulį, palikti ką nors pozityvaus.

Atsiranda išsišokėlių, jie negali kitaip pasirodyti, kaip tik kakoti scenoje atsisėdę. Jie gali tai daryti, bet kodėl mes turime į tai žiūrėti?

Rašydama romaną „Dievas miršta vienišas“, aš patyriau tikrai nuostabių atsivėrimo akimirkų, išstudijavau kiek įmanoma daugiau informacijos, baigiant netgi Jeruzalės kasinėjimais, ką jau kalbėti apie didžiausius Kumrano rankraščių gabalus, Senąjį, Naująjį Testamentą, Torą ir pan.

Kristaus, kaip artimo meilės nešėjo, asmenybė man kelia didžiausią pagarbą. Aš rašau ir kažkas sako: „Vaje, apie Dievą ir tokia stora knyga, aš neskaitysiu“. Neskaityk, jei nenori. Mąstantis žmogus būtinai suvoks, kad žmogaus kilmė ir esmė turi būti dieviška.

G.JAKAVONIS: Bet kaip jūs vertintumėte poziciją, kad vis dėlto nereikia drausti, žmonės atsirinks?

V.JASUKAITYTĖ: Man atrodo, švietimo sistema iš viso klaidžioja kažkur beržynais, nėra harmoningo žmogaus ugdymo koncepcijos.

Karolis Dineika 1925-1939 metais su savo žmona įkūrė kūno kultūros aukštuosius mokytojų kursus ir ugdė žmogų fiziškai ir dvasiškai. O pas mus rūpinamasi kažkokiais perrengimais, kad berniukai susimaišytų rūbelius su mergaitėmis. Na, ne mūsų tai reikalas, lytis žmogui duota Dievo.

Mokytojas turi auginti harmoningą asmenybę, bet kažkodėl iš mokyklos neišeina nė vienas vaikas, kuris nė karto nebuvęs pažemintas. Kas yra kultūra, kuri bręsta? Ji vystosi šeimoje, įgyja naujų formų vidurinėje ir aukštojoje mokykloje.

Šeimoje yra krizės situacija, mokykloje - tokia pat, aukštojoje - kaip Dievas duos. Jei būtų mano valia, pasistengčiau įvesti testavimo sistemą, kad pradinukas nebepakliūtų ketveriems metams į neurotiko mokytojo rankas. Mokytojas yra tas žmogus, kuriam vaikas patikėtas tam tikrą paros dalį. Jis turi labai aiškiai nubrėžti, kas yra teigiama, kas neigiama. Vaikai tai supranta.

V.GERULAITIS: Lakstymas nuogais falais scenoje ir panašūs dalykai - absoliučiai nieko naujo. Prisiminkit viduramžius, prisiminkit Fransua Rablė (Francois Rabelais) tekstus, prisiminkit Aleksandro Puškino pornografijas ir t.t.

Galbūt mes tiesiog sureikšminame tuos dalykus, pirmiausia bulvarinė spauda, kuri yra užtvindžiusi mūsų spaudą, bulvarinė televizija. Mes tampame tuo, ką žiūrime.

Dėl šitų dalykų netgi nelabai ir jaudinuosi. Aš nesu jų matęs, tiesiog neinu. Tai vyksta visame pasaulyje, nieko naujo ir Lietuvoje.

Richardo Vagnerio (Richard Wagner) muzikiniame teatre Bairote buvo vienas sezonas, kai reikėjo pririnkti publikos. Tai orkestras nusirengia, groja nuogi. Na, pagroja vieną sezoną, paskui vėl apsirengia.

Ką išdarinėja užsienio režisieriai? Jau mūsiškių pavardėmis neminėsiu. Pažiūrėkite tokį kultūringą „Mezzo“ kanalą - išleidžia nuogus, pusnuogius, vyksta lytiniai aktai.

Apie pasaulį mažai žinau, nesu daug keliavęs, bet Lietuvoje man visiškai viskas aišku. Kai buvo „Sąjūdis“, tada galvojome, kad reikia laisvės, o kas bus po tos laisvės, nebuvo laiko pamąstyti. Paskui išsižiojome, kai mums staiga kažkas, nors galima įvardyti kas, įpiršo laukinį kapitalizmą.

Ir pamatėme, kad Lietuvą užvaldė vidutinybės. Šiandien valdžioje, vakar valdžioje, visus 22 metus sėdi vidutinybės, kurios gimdo vidutinybes.

Vidutinybė turi savybę keisti, nes nemoka tęsti, ji neturi talento, išprusimo, ji nesupranta, kas yra tradicija. Vidutinybės savybė yra agresyvumas, arogancija, nesugebėjimas reikšti minčių, todėl yra iškaltos frazės.

Europos Sąjungos valdininkai puikiai išmokė mūsų biurokratus kalbėti mums nesuprantama kalba. Aš tikrai nesuprantu, ką jie nori pasakyti. Tai štai, vidutinybės priverstos Mocarto „Don Žuaną“ pastatyti taip, kad vaidintų rokeriai, jos negali elementariai talentingai pastatyti to, kas yra.

Niekada neužmiršiu čia pastatytos Džakomo Pučinio (Giacomo Puccini) operos „Madam Baterflai“. Dabar neatsimenu to režisieriaus (Entonis Mingela (Anthony Minghella) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – red. past.), bet buvo pastatyta tradiciškai, preciziškai, ir aš neslėpsiu, aš apsiverkiau. Virgilijus Noreika vėliau man pasakė: „Žinai, tokio spektaklio Lietuvoje per visą istoriją nebuvo“.

Ten buvo gal tik viena naujovė, ir labai tinkama: vietoj gyvo vaiko, kuris visada bėgiodavo po sceną, išleido lėlę. Tai yra talentingo žmogaus veikalas.

Taigi vidutinybės gali tik keisti, daryti naujai, kitaip, tačiau didis talentas yra daryti ne kitaip, o taip pat, bet talentingai.

Dėl švietimo. Niekada jokioje valstybėje jokio plauko liberalams negalima atiduoti kultūros ar švietimo, tai nusikaltimas. Juo labiau kad liberalų Lietuvoje nėra, čia yra pseudoliberalai. Tikrieji liberalai, kaip žinote, yra jau nustumti prieš keletą dešimtmečių.

Labai gerai Z.Zinkevičius „Respublikoje“ pareiškė: turinys švietime visiškai panaikintas, belikusi neaiški forma, kažkokie krepšeliai. Kaip aš sakau, žmonės paleidžiami per Lietuvą su terbom, o su terbom tai vaikšto ubagai.

O mokytojas šiandien, man atrodo, yra didvyris. Mano sesuo yra mokytoja, geležinių nervų, daug gyvenime patyrusi nelaimių, ji dirba Salomėjos Nėries mokykloje. Pusėtinai gera mokykla, bet sunku atlaikyti. Ką atlaikyti? Du dalykus. Pirma, mokiniai sužvėrėję, jie dabar turi visas teises. Antra, direktorius dreba ir prašo mokytojų: „Klausykit, va praėjo savaitė, ir vėl auditas, ir vėl, būkit geri, prirašykit tam auditui reikalingų popierių“.

Dėl šito reikalo aš grąžinčiau į mokyklą fizines bausmes, man nusispjauti, kad čia demokratija. Tokioje demokratijoje jau girdėjau kalbų: šitų turtingų tėvelių sužvėrėję vaikai...

Visokių yra mokytojų, bet jie turi būti tokie kaip A.Smetonos laikais. Kunigas, karininkas, mokytojas – buvo trys autoritetai. Dabar mokytojas naikinamas.

Yra įvykusios dvi informacinės revoliucijos. Pirmoji buvo sėkminga: kai J.Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, pasirodė pirmosios knygos, natos ir t.t. Tuomet pratrūko begaliniais žodžiais servantesai, šekspyrai - talentingieji ėmė rašyti milžiniškus romanus.

Antra informacinė revoliucija įvyko XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Tai elektra - televizoriai, radijas, kompiuteriai. Visa tai „raštingais“ pavertė dabar ne talentingus, o visus. Visi išmoko spaudyti kompiuterį ir sintezatoriumi kurti muziką, ir šita masė žmonių buvo paleista nuo grandinės. Visi dabar gali dainuoti, šokti, rašyti, ką tik nori daryti.

Pasaulis taip suraizgytas, kad nebetikiu atsitiktinumais. Gal skamba mistiškai, bet manau, kad kažkas kažkur labai puikiai viską planuoja.

Dabar visame pasaulyje labai brangsta mokslas, nes kam gi dabar reikalingi išsilavinę? Pasakysiu simboliškai: nuskendus „Titanikui“ žmonijos istorija pradėjo eiti atgal. Skamba gal makabriškai, dar buvo A.Hitleris su J.Stalinu, dar pora karų, kurie sutvirtino viską, ir istorija dabar grįžta atgalios, į pirmykštę bendruomenę.

Dabar pilna baudžiauninkų, išgyvename feodalizmą. Kas yra baudžiauninkai ir vergai? Visi tie, kurie paėmė paskolas bankuose.

Mano įspūdis simboliškas: „Titaniką“ pastatė kaip technikos viršūnę, o jis ėmė ir nuskendo po savaitės. Su juo grodami nuskendo muzikantai, tai irgi simboliška: su „Titaniku“ nuskendo ir aukštasis menas.

R.KONDROTAS: Pirmiausia reikėtų pradėti nuo mokytojų, nes jie formuoja ir ugdo asmenybes, kurios, sakykim, ir mus pakeis. Ir staiga išgirsti tokį pasakymą, kad valstybėje blogai dėl to, jog reikia mokėti algas mokytojui, gydytojui.

Tai pakankamai žeidžia, atsiduriame tarsi užribio teritorijoje. Vadinasi, verslininkai ir visi kiti daro pinigą, o mes lyg ir esame kažkokie išlaikytiniai, nors be tų mokytojų nebūtų verslininkų.

Valstybė turėtų tai sureguliuoti, o ne motyvuoti, kad reikia didinti mokesčius dėl to, kad gydytojams ar mokytojams būtų išmokamos algos.

Daug metų kalbama apie mokytojų autoritetą. Kelkite autoritetą, kiek tik norite, bet mokytojo alga daugiausia siekia pusantro tūkstančio litų, dar nedarbas graso kaip ir visiems kitiems. Pabandyk tu būti autoritetingas šalia, sakykim, Visagino atominės elektrinės direktoriaus algos. Atrodo, kad ten žmonės turi dvi galvas, keturias rankas ir dirba ne tokį patį valstybinį darbą kaip mokytojas.

Sutikime, visi dirba savo darbą, ir tas darbas gali šiek tiek skirtis, bet negali jis skirtis šimtus kartų. Kitaip tas daugiau uždirbantis žmogus atidirba už šimtą, du šimtus mokytojų pagal algos dydį.

Pati šeima yra labai pakitusi. Kiek jau metų dirbu mokykloje, dar nebuvo pasitaikę tiek daug agresyvių tėvų, ką jau kalbėti apie vaikų agresiją. Ar jūs kada esate girdėję, kad tėvas ar mama pasakytų, dalyvaujant vaikui, apie mokytoją ką nors bloga?

Kitąkart susiformuoja tradicija, kad mokytojas yra tas blogio šaltinis, su kuriuo vaikas turi ginčytis, kad atrastų tiesą. Tėvai kartais nesuvokia, kad jie kerta šaką, ant kurios patys sėdi. Šiandien vaikas neigia mokytoją, rytoj tas pats vaikas neigs savo tėvus.

G.JAKAVONIS: Bet ar čia nėra kalta liberali filosofija, psichologija: kas pirma - aš ar šeima, aš ar bendruomenė, aš ar tauta? Kam man reikalinga šeima, jeigu aš esu aukščiau šeimos, kam man reikalingas gimtasis kaimas, tėvynė?

R.KONDROTAS: Kaip čia pasakius - liberali, neliberali. Aš pirmiausia vertinu žmogų pagal jo veiklą, o ne politines pažiūras.

Kadangi jau ne pirmą organizuoju Dainų šventę, aš neatsimenu nė vienos Dainų šventės, kad būtų pasakę, jog pinigų bus. Visada verkia, kad jų nėra, kad nebus, visada reikėjo tuos pinigus, grubiai pasakius, išlupti. Suprantu, kad valstybė jaučia didelį pinigų poreikį, kad juos galima panaudoti vienur ar kitur, bet valstybė turi nusistatyti prioritetus.

Vienoje laidoje uždaviau klausimą: yra Dainų švenčių įstatymas, tai jeigu galima nevykdyti šio įstatymo, surašykite man, kurių įstatymų aš galiu nevykdyti. Neatsirado tokių drąsių, kurie įvardytų.

Jeigu biudžeto projekte neatsiras eilutės dainų šventėms, vadinasi, visą laiką ir gyvensime tuo pačiu elgetos principu: „būkit geri, duokit“. Jeigu tie 23 tūkstančiai vaikų, kurie šiais metais per Dainų šventę buvo Vilniuje, nedainuos, tai po dvejų metų ir suaugusiųjų šventėje bus mažiau, po ketverių metų - dar mažiau. Jeigu atsisakome UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių dalykų, tai tada turime daug ko atsisakyti.

Baisiausia, kad daromės baisi provincija. Anglijos policininkas įžvelgė per aukštai ar per žemai vieno lietuvio olimpiadoje pakeltą ranką, ir man labai įdomu, ar būtume įžvelgę kokio vokiečio, prancūzo ar JAV piliečio nusižengimą.

Kyla klausimas, kas mes esame. Aš, pavyzdžiui, jaučiuosi esąs užribyje, esu lyg ir Europos Sąjungoje, bet kažkokioje juodoje provincijoje, nes su manimi galima elgtis, kaip tiktai nori. Jeigu tik pabandome būti saviti, iš karto mums Briuselyje sakoma: ne, negalima.

Jeigu nebūsime išdidūs ir negerbsime patys savęs, kas gi mus gerbs? Ar mes esame kokios neapibrėžtos erdvės gyventojai?

G.JAKAVONIS: Atsimenu šviesaus atminimo Meilę Lukšienę, kuri visada kalbėdavo apie tautinę mokyklą. Pasižiūrėkime tarpukario Lietuvą: 1938 metais buvo pasirodžiusi knyga, kur fiksuojama, ką nepriklausoma Lietuva pasiekė per 20 metų, ir čia matau tik augimą – daugėja mokyklų, gamyklų, kyla žemės ūkis. O jeigu dabar reikėtų parašyti apie pastaruosius 20 metų?

V.JASUKAITYTĖ: Savo idėjomis, vertybėmis mes turime būti labai vieningi. Kad praturtintume bendrą vertybinį pasaulio evoliucijos lygmenį, turime giliai suvokti savo tautiškumą, tradicijas, patirtį. Kiekvienos tautos sąmonė skiriasi, ji kitaip suvokia daugelį dalykų.

Vyksta techninis progresas, o žmogaus sąmonė nesiplečia, dėl to netinkamai sustatome vertybinius prioritetus. Pavyzdžiui, šeima. Tai yra vyras ir moteris. Šeimos vertybė ta, kad ji atstovauja pasaulio kūrimo principui. Tai yra du priešingi dalykai, sudarantys vienybę, iš kurios gimsta viskas: pliusas ir minusas, diena ir naktis, „in“ ir „jang“, ugnis ir vanduo.

Kai mūsų vertybės atitinka amžinuosius pasaulio kūrimosi principus, tada mes esame stiprūs.

Ta naujoji masinė revoliucija nušlavė knygų vertę. Žmogus pasaulio mokosi šeimoje ir išmokęs skaityti. Kol subręsta, jis mokosi visų pasaulio dalykų iš knygų.

Negalime taip liberaliai viską paleisti: čia sekta, čia religija, čia religinė mažuma, čia religinė dauguma. Turi būti vyraujanti religija tautoje. Daugelis žmonių, neturintys tikėjimo, religijos, jaučia nerimą ir depresiją, nes jie yra nesaugūs.

Kiekvienas likimas, kiekvienas gyvenimas turi savo vertę, ir žmonės turi pradėti teikti tai, ką jie turi pozityvaus.

Kaip kitados narodnikai Rusijoje ėjo į tautą. Kas iš viso yra ta valstybė? Susirenka kažkokie žmonės ir jie jau valdo valstybę? Valstybei visiškai nerūpi mūsų gyvenimo jaukumas, švelnumas. Mūsų gyvenimas grubus, žiniasklaida tiktai fiksuoja statistiką - kas ką užmušė, kas ką pakorė.

Kiekvienas žmogus ilgisi paprasto dalyko – laimės. Niekas neįvertina, kas yra laimė, bet visi žino, kada yra laimingi, kiekvienas to ieško ir laukia.

Kaip galima savo energiją mėnesių mėnesiais skirti kokiems nors mitingams? Juk negali metų metais gyventi aikštėje ir laikyti plakatą. Turi gyventi nuosavą gyvenimą, kiek tau jo atmatuota. Ir kaip galima skatinti, kad minia susipriešintų su kita minia ir amžinai rietųsi? Disharmonija yra tiesiog naikinanti.

Kaip galima leisti, kad tiek žmonių jaustų diskomfortą, neapykantą, depresiją? Kaip gyventi namuose vaikui, kai tėvai ginčijasi, kam koks politikas patinka? Mes turime pradėti mylėti savo gyvenimą, sau skirtą laiką, turime jį vertinti, bet kokiomis sąlygomis turime bandyti gyventi gražiai.

V.GERULAITIS: Iš tiesų Lietuvoje nėra jokių politikų, jokių partijų, yra biurokratai. Kad yra kairė ir dešinė, tai blefas.

Aišku, revoliucijos nepadarysi, bet turime eiti į liaudį, kaip tie narodnikai.

Reikia versti vidutinybių valdžią.

Per Sąjūdį mačiau šviesias asmenybes ir tikėjau, kad mes pasuksime senovės graikų keliu. Graikijos triada, turinti valdyti valstybę, buvo poetas, išminčius ir valstybininkas. Mes pasukome romėnų keliu, kurių triada buvo karvedys, politikas ir biurokratas. Vadinasi, graikams svarbu individas, romėnams -
kolektyvas, kasdienybė. Mes pasukome romėnų keliu ir dabar turime tai, ką turime.

Išvažiuoji iš Vilniaus į kokią Aleksandriją, kurios kultūros namuose vietoj tualeto tik kibiras kampe pastatytas, o kontingentas yra šešiasdešimt vietinių, apsivilkusių kažkokiomis žieminėmis skrandomis. Ir kad matytumėte, kaip jie klausosi Baltijos gitarų kvarteto.

Pabaigoje išsirikiuoja pirkti kompaktinių plokštelių, kurias pardavinėja po 25 rublius. Sakau, ką jūs, kas pirks, o bobutės atsistojo eilėje ir išpirko visas. Paskutinei neliko, pradėjo trypti kojomis ir išsireikalavo, kad iš Vilniaus būtų atsiųsta. Kai ten nuvažiuoji, jie tavęs klausosi ir tave supranta.

Mes turime eiti į žmones.

Mes - tai dar kažkokie užsilikę inteligentai, čia ne apie save kalbu, taip mes tą valdžią iš apačios turėtume keisti. Kai kas sako, kad inteligentai pasislėpė, bet kad inteligentus sukišo kažkur į palėpes, pusrūsius. Jų neišnaikino fiziškai, kaip padarė J.Stalinas Rusijoje.

Dabar daugybė rašo į stalčių arba tyli, nes baimė Lietuvoje vėl yra grįžusi.

Žiūrėkite, kokios policijos pajėgos sutelktos. Policinėje valstybėje menininkas visada turi būti opozicijoje valdžiai.

G.JAKAVONIS: Bet visada Lietuva stiprybės semdavosi iš kaimo, o jis pas mus naikinamas. Per visą istoriją politinis elitas Lietuvą išduodavo. Tik kaimas buvo tautos šaknys, o dabar Europos Sąjunga ir vėl jį žlugdo savo idėjomis.

V.GERULAITIS: Pasaulio forma keičiasi, o turinys nesikeičia tūkstantmečiais. Kaip Romeo mylėjo Džuljetą, taip dabar Romas myli Juliją. Sekso dabar daugiau, bet daugiau tik ta prasme, kad jis rodomas. Sekso viduramžiais buvo tiek, kad mes neįsivaizduojame, tik nebuvo televizoriaus, niekas nematė.

Pasakysiu perkeltine prasme – vėl Lietuvai reikia knygnešių. Č.Milošas yra pasakęs: kai XIX a. pabaigoje caras užvaldė Lietuvą, Lietuva pralošė politiškai, bet atėjus laikui ji laimėjo lingvistiškai.

Lietuva išsigelbėjo, nes buvo išsaugota lietuvių kalba, tie patys kaimai, papročiai. Tai stebuklas, kad Lietuva, pralošusi politiškai, laimėjo lingvistiškai. Tą patį reikia padaryti dabar: politiškai mes jau seniai esame pralošę, beliko mums nueiti lingvistiniu keliu.

 Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"