Dūkštų ąžuolyną saugo dievai ir žmonės

Visai netoli Vilniaus, vos už 25 kilometrų, o tiksliau - tarp Maišiagalos ir Kernavės, yra didžiausias Lietuvoje Dūkštų ąžuolynas. Vasaros savaitgaliai - tikrai puiki proga jį aplankyti, o tiems, kurie čia dar nebuvo, atrasti, pailsėti nuo miesto triukšmo, pasigėrėti ne tik gamtos paminklais, bet ir tuo, ką čia išsaugojo ir sukūrė žmogaus rankos.

Pažintį su ąžuolynu galima pradėti nuo bet kurios jo vietos, tačiau dažniausiai ji prasideda nuo Pažintinio tako, kurį, beje, kaip ir patį ąžuolyną, saugo mediniai dievai. Neries regioninio parko, į kurio teritoriją įeina ir Dūkštų ąžuolynas, direkcijos vyriausiasis specialistas Saulius Pupininkas šypsodamasis patikslina, kad sengire rūpinasi ne tik dievai, bet ir žmonės. Čia dirbantis jau daugiau kaip dešimt metų vyras džiaugiasi, kad atėjus vasarai, ąžuolynas sulaukia nemažai lankytojų. Ir ne tik iš Lietuvos. Mat šis gamtos paminklas įtrauktas į „Didžiojo žygio per Baltijos šalis“ maršrutų programą.

200 metų ąžuolų paunksnėje

„Šis ąžuolynas - vienas didžiausių ir seniausių Lietuvos natūralių ąžuolynų. Jo plotas - 302 ha, o ąžuolų amžius - 180-200 metų. Siekiant išsaugoti etaloninę brandaus ąžuolyno bendriją, vertingiausioje jo dalyje yra įsteigtas 36,2 ha ploto gamtinis rezervatas. Jame draudžiama bet kokia ūkinė veikla, o svarbiausias čia taikomas gamtosaugos principas - leisti gamtai pačiai spręsti, kas turi augti ir plėstis, o kas - išnykti“, - pasakoja dažnai svečius po sengirę lydintis specialistas.

Po Dūkštų ąžuolyną galima vaikščioti ir savarankiškai, nes čia įrengta daugybė informacinių stendų su išsamiais aprašymais. Pasivaikštai, paskaitai ir eini toliau... Bet tiems, kurie atvyksta grupėmis, verta pasikviesti ąžuolyno žinovą. Iš jo išgirsite, kad ąžuolynas natūraliai formavosi keletą pastarųjų šimtmečių ir, kaip kiekvienas gyvas organizmas, metams bėgant augo, brendo ir seno.

Ąžuolyne auga net 280 rūšių augalai, iš kurių 7 rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tarp jų ir retai sutinkama lietuviškoji orchidėja - gegunė. Čia peri visoje Europoje ypač reti paukščiai - mažieji ereliai rėksniai ir juodieji gandrai. Senų medžių drevėse ir inkiluose įsikūrę taip pat į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos didžiosios miegapelės ir šikšnosparniai. Pastarieji čia surengia „tikrus“ naktinius koncertus. Mokslininkai sengirėje aptinka ypač daug retų vabzdžių, grybų, kerpių rūšių.

„Prie pokyčių, žinoma, prisidėjo ir žmonės, beatodairiškai kirtę ąžuolus ir menkai tesirūpinę atkurti medynus. Vis dėlto daugiau kaip 80 proc. miško teritorijos užima ąžuolai. Jų bendrija mums dar išsaugojo daugelį gana retų augalų ir gyvūnų“, - pasakoja S.Pupininkas.

Pažintis su mitologiniais personažais

Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas ypač populiarus tarp lankytojų. Juo gali pasivaikščioti tie, kurie atvyksta čia kelioms valandoms. Tako ilgis - 2,3 km. Palei pažintinį taką pastatyta kelios dešimtys liaudies meistrų sukurtų skulptūrų, vaizduojančių lietuvių legendų ir mitologijos personažus. Beje, takas yra pritaikytas ir neįgaliesiems, lankytojams su vaikais, senyvo amžiaus žmonėms. Juo patogu eiti, važiuoti dviračiais ar vežimėliais, nes čia paklota medinių lentų danga.

Lankytojai skuba nusifotografuoti prie take pastatytų per 40 liaudies meistrų sukurtų skulptūrų, vaizduojančių lietuvių legendų ir mitologijos personažus. Keletas iš jų: Praamžis - pirmasis ir visuotiniausias senovės baltų dievas - pradininkas, kuris laikytas lemties, laiko ir likimo dievu; Pikolis - požemio ir mirusiųjų dievas, kuris buvo laikomas grėsmingu blogio, pykčio ir nesėkmių skleidėju, įsivaizduojamas kaip skraidanti dvasia; Pajauta - Kernavės valdovo Kerniaus duktė. Jos sūnus kunigaikštis Kukovaitis po motinos mirties ties Žąslių ežeru pastatydino jos garbei Pajautos stabą, kurį žmonės ilgai garbino; Žvorūnė - mišką, laukinius žvėris ir medžioklę globojanti deivė, siejama su Vakarine... Yra ir Karaliaus Mindaugo, Paparčio skulptūra, vaizduojanti išmintingą senolį, ant kurio galvos tupi pelėda... Ją aplankyti tiktų trumpiausiomis metų dienomis. Medinių skulptūrų autoriai - tautodailininkai Nauris Valuckas, Erikas Motiejutis bei D.Mačiokas, taip pat ir būrys jaunų talkininkų.

Mistiška vieta

S.Pupininkas nepamiršta priminti lankytojams ir paties ąžuolo reikšmės senosios baltiškosios Lietuvos kultūros paveldo kontekste. „Ąžuolą senovės lietuviai laikė Dievo namais, Perkūnui skirtu medžiu, - pasakoja gidas. - Šventvietės, aukurai būdavo įrengiami ąžuolynuose arba šalia pavienių didingų ąžuolų. Tokiuose šventuose gojuose, alkuose būdavo atliekamos aukojimo ir laidojimo apeigos, paminimi mirusieji, vaišinamos vėlės. Spėjama, kad tokios šventvietės būta ir Dūkštų ąžuolyne. Suvokimas, kad ąžuolynas yra ypatinga, mistiška vieta, gyvas iki šiol. Senieji Dūkštų apylinkių gyventojai prisimena savo tėvų, senelių pasakojimus apie šiame ąžuolyne ir jo apylinkėse naktimis sutiktas paslaptingas būtybes, pasakoja medžiuose matę degančią ugnį“.

Būdami Dūkštų ąžuolyne būtinai aplankysite ir įvairiausių hipotezių ir minčių keliantį ąžuolyno pakraštyje gulintį akmenį, ant kurio esama paslaptingų rašmenų. „Gal paprotys ant jo palikti gėlių puokštes ar monetų saują yra senųjų aukojimo papročių atgarsis?“ - spėja S.Pupininkas.

Lankytojai tapo sąmoningesni

Paklaustas, ar Dūkštų ąžuolyne galima pasilikti nakčiai, išgirstame neigiamą atsakymą. Pasirodo, ąžuolyno pažintiniame take yra trys atokvėpio aikštelės su pavėsinėmis, bet jos skirtos neilgam poilsiui. Laužą galima kurti tik pagrindinėje aikštelėje, kuri yra prie automobilių aikštės. O įsikurti nakvynei su palapinėmis leidžiama artimiausioje regioninio parko stovyklavietėje - prie Velniakampio ežero.

Prieš keletą metų Dūkštų ąžuolyne yra buvę apgadintų informacinių stendų, taip pat buvo nukniaukta tik ką sukurta deivės Medeinos skulptūra, ją teko dirbinti iš naujo. Tad pasidomėjome, ar dažnai pasitaiko šiame unikaliame kampelyje vandalų.

S.Pupininkas apie didžiąją dalį lankytojų atsiliepia tik geru žodžiu. „Nors, pavyzdžiui, Dūkštų ąžuolyno lankomiausia vieta - pažintiniu taku - per metus praeina apie 35 tūkstančiai lankytojų, niokotojų pasitaiko, bet labai retai, - sako jis. - Žmonės suvokia, kad tai unikali vieta. Be to, įsitikinau, kad lankytojai tapo sąmoningesni. Jeigu kartais kas nors sulaužoma ar sugadinama, kartu su Vilniaus miškų urėdijos miškininkais skubame pataisyti“. Gamtos ir ąžuolyno puoselėtojas labiausiai sielojasi dėl nudžiūvusių ar susirgusių medžių, ypač ąžuolų. Pasak jo, suskilusio ąžuolo kamieno niekaip nepagydysi, nes begydydami galime dar labiau jam pakenkti.