Taip apibūdino režisieriaus Tomo Donelos sukurtą filmą “Atsisveikinimas” pagrindinį vaidmenį jame sukūręs vilnietis aktorius Dainius Kazlauskas. Šio filmo premjera, kuri šiandien vyksta kino teatre “Coca Cola Plaza”, galimas dalykas, sutaps su kitu svarbiu įvykiu aktoriaus gyvenime - antrojo sūnelio gimimu.
Apie gyvenimą kine ir kiną gyvenime, apie atsisveikinimus, kurie visada yra labai svarbūs, nes gali būti paskutiniai, ir kalbėjomės su Dainiumi filmo premjeros išvakarėse.
- Prieš pradėdamas kurti vaidybinį filmą “Atsisveikinimas”, prodiuseris ir režisierius T.Donela buvo tvirtai nusprendęs, kad pagrindinį nepagydomai sergančio jūreivio Audriaus vaidmenį skirs jums. Dar daugiau, jis apie jus yra pasakęs, kad esate aktorius, kuris kartu yra ir Robertas de Niras, ir Alas Pačinas (Al Pacino), ir Žeraras Depardjė (G.Depardieu).
- Tomas yra labai šaunus, užsispyręs, valingas, puikus režisierius. Mūsų pažintis įvyko seniai, dar 1992 metais, kai jis kūrė savo pirmąjį filmą “Išakėtas krantas”. Mes supratome vienas kitą galima sakyti iš pirmo susitikimo. Tarp mūsų užsimezgė ne tik kūrybinė draugystė, bet ir sielų giminystė. Filmo “Atsisveikinimas” kelias į ekranus užtruko daugiau kaip dešimtmetį, nors pats filmavimas tetruko apie pusantro mėnesio. Labai norėčiau, kad po ilgos ir varginančios tiek fiziškai, tiek morališkai pauzės tarp šių dviejų jo filmų “Atsisveikinimas” būtų pripažintas ir įvertintas.
Tas laukimas, kaip tikriausiai žinote, buvo susijęs su finansavimu, kurio trūko, kad filmas būtų pabaigtas. Būti taip pažemintam kūrybiškai ir neprarasti vilties rodo režisieriaus moralinį tvirtumą. Filmas labai jautrus, atviras, aktualus visiems. Režisierius nesiima visažinio ar Dievo, kurio valioje žmonių likimas, vaidmens. Mes, aktoriai, surinkti iš įvairių Lietuvos teatrų, ir visa kūrybinė grupė jam dėkingi už pasitikėjimą mumis. Tas filmas buvo reikalingas, kad talentingas režisierius nusimestų sunkiai suvokiamą tarsi demonų užkeiktą naštą ir imtųsi naujų darbų.
- Atsisveikinimas - tokia jausena, su kuria mes visi susiduriame. Kiekvienas ją išgyvename savaip. Ar buvo lengva kurti herojaus, kuris tarsi suveda sąskaitas su gyvenime sutiktais draugais ir priešais, vaidmenį?
- Daug kas manęs to paties klausia. Mes galime įvertinti vaidmenis skaitydami literatūrą, o kuriant autorinį filmą personažo gimimas ir santykis su juo yra visai kitoks. Scenarijų kartu su Alvydu Šlepiku ir rumunu Josefu Demianu rašė pats režisierius, tad jis daugiau yra sukurtas personažų jausmų ir emocijų interpretacijos pagrindu. Tai daugiau gairės ar punktyrai kuriamam vaidmeniui, tiksliau, jo vidinei būsenai, siekiamybei atskleisti.
- Ar jums buvo artimos tos būsenos?
- Taip, kiekvienam žmogui jos vienaip ar kitaip artimos. Kai žmogus žino, kiek jam yra likę gyventi, galime kiekvienas įsivaizduoti, ką jis jaučia. Tad kalbėti apie patį personažą yra labai keblu. Tai minorinis pasakojimas apie žmogų, jūreivį, apie paskutinį jo gyvenimo tarpsnį, kai jis grįžta pusei metų į krantą, susitinka su vienais, antrais, trečiais ir išplaukia.
Tas fragmentų vėrinys ir sudaro filmo esmę, simbolizuojančią gyvenimo trapumą, pažeidžiamumą, skubėjimą ir amžiną laiko neturėjimą. O Audrius iš tikrųjų neturi laiko, nes jo gyvenimo valandas jau kažkas suskaičiavo. Jis nenori likti niekam skolingas, išeiti ramia sąžine ir širdimi. Kitas filmo pavadinimas “Laimingo žmogaus istorija” kaip tik apie tai ir sako, kad svarbu suskubti mylimiems žmonėms pasakyti: “Viso gero!”. Filme nėra užslėptų kitų tikslų ir norų ką nors nustebinti, jo esmė yra žmogiškumas.
- Netikėtai simboliška, kad filmo “Atsisveikinimas” premjera sutapo su visą pasaulį sukrėtusia lenkų tautos netektimi.
- Tai paprasčiausias atsitiktinumas, tačiau simbolinis “Atsisveikinimo” pavadinimas primins žmonėms ir tą, ir kitas netikėtas tragedijas, ir pasaulio trapumą apskritai. Mūsų buvimas čia, deja, yra trumpas, todėl turėtume stengtis daryti gerus darbus šiandien, o ne rytoj.
- Filmavotės Maskvoje sukurtame 80 serijų televizijos filme “Širdžių ėdikės”, kurį neseniai matė ir mūsų televizijos žiūrovai. Ar jūsų, kaip, tarkime, režisieriaus Rimo Tumino, nepavilios Maskva?
- Gal dar kada ir pavilios, bet tikrai ne visam laikui. Ten puikiai praleidau laiką: filmavausi, stačiau spektaklį, įgijau tikrų draugų, kurių namų durys man atviros bet kada. Reta tokių draugų čia, Lietuvoje. Tačiau mano ir mano šeimos šaknys čia, Vilniuje. Turiu kvietimų filmuotis rusų filmuose, galbūt jais pasinaudosiu. O Maskva - didžiulis ir puikus miestas. Per septynis mėnesius tikrai turėjau laiko iš naujo atrasti šį didmiestį, pajusti jo dvasią, aplankyti nuostabiausias vietas, suvokti, kuo gyvena maskviečiai kolegos, kokios ten vyksta intrigos, koks turtingas kultūrinis gyvenimas. Ten reikia žinoti, kur eiti ir su kuo eiti. Maskvoje visose srityse galimybės yra beribės. Tos galimybės ir, žinoma, žmonės daro miestą patrauklų.
- Esate dar ir režisierius. Jūsų spektaklis “Duetai”, kuriame vaidinate kartu su aktore Viktorija Kuodyte, sulaukė didžiulių žiūrovų simpatijų, kaip ir “Urvinis žmogus”, kurį neseniai pastatėte Lenkijoje. Kokių planų turite teatre?
- Tas teatras, kuriame dabar dirbu su sau mielais žmonėmis, yra atgaiva. Turiu sumanymų, naujų darbų, bet apie jų sėkmę dar ankstoka kalbėti, palaukime rudens, nes gyvenime yra ir kitų svarbių dalykų.
- Ar turite galvoje netrukus į pasaulį pasibelsiantį antrą vaikelį?
- Būtent.
Taip jau sutapo, kad ir su pirmojo sūnelio Dominyko atėjimu į šį pasaulį keitėme būstą į didesnį, taip yra ir šį sykį, nes iš tiesų mums reikia daugiau erdvės. Su žmona Indrute pajutome, kad reikia ko nors naujo. Beje, dar vienas sutapimas: Domukas gimė per “Urvinio žmogaus” premjerą, o antrasis, kuriam dar vardo neišrinkome, - per “Atsisveikinimo” startą didžiuosiuose ekranuose.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
