F.Kauzonas: Kultūros sostinės vietoj kultūros

Sostinių esti visokių. Didelių ir mažų, laikinų ir amžinų, sostinėmis apsišaukusių, istorijos ar valdžios nustatytos rotacijos būdu jomis tapusių. Ir net susapnuotų sostinių būna. Bet aš turiu galvoje visai ne Gedimino sapną.

Susapnuotos kultūros sostinės

Tik prašyčiau nemanyti, kad rašysiu apie žaidimą farsą „Vilnius - Europos kultūros sostinė“ (VEKS). Jau tiek prirašyta. Ir žurnalistai rašė, ir prokurorai, ir valstybės kontrolės darbuotojai. Ir kas iš to? Tik vienas Dievas žino, ar daugiau pinigėlių fejerverkais jam į langus iššaudyta, ar pro įvairius vamzdžius kažkam į kišenes sutekėjo. Labai atsiprašau taip ir nepasodintų kai kurių VEKS veikėjų profesionalų ir savamokslių pinigų mėgėjų, kad jų europinį renginį pavadinau farsu, bet tai, ką turėjau progos savo akimis regėti ir ausimis girdėti, kitaip nei „farsas“ vadinti nesiryžčiau.

Manau, šiandien būtų svarbiau žvilgtelėti į Lietuvos kultūros sostines. Nuo 2008-ųjų tokiu titulu spėjo pasidžiaugti Zarasai, Plungė, Ramygala, Šilutė ir Anykščiai. Vieniems labiau pavyko, kitiems mažiau. Svarbiau, ko gero, kitkas - tendencija: kuo mažiau Lietuvoje kultūros, tuo populiaresni tampa tokie žaidimai farsai. Šiandien jau kiekvienas Lietuvos miestas ar miestelis gali apsišaukti kultūros sostine. Tai padaryti leidžia kultūros ministro Arūno Gelūno 2010 m. lapkričio 24 d. įsakymas labai nelauktu pavadinimu - „Dėl priemonės „Lietuvos kultūros sostinė“ dalinio finansavimo iš valstybės biudžeto lėšų taisyklių patvirtinimo“.

Pasirodo, tapimas Lietuvos kultūros sostine yra priemonė tam tikrai sumelei („daliniam finansavimui iš valstybės biudžeto lėšų“) gauti. Tau, miesteliui ar miestui (išskyrus Vilnių - jis jau „prisifinansavo“), tereikia išguldyti ant popieriaus savo fantazijas, ką padarytum, jeigu tave paskelbtų sostine. Ir kuo tavo fantazijos bus įtikinamesnės, tuo daugiau vilčių kukliam „daliniam finansavimui“, o podraug ir kultūros sostinės titului gauti.

Viskas tarsi ir teisinga. Tik kur garantija, kad, pavyzdžiui, tau, Panevėžy ar Balbierišky, pavyks savo fantazijas, savo sapną realizuoti. O sostine būti tu jau pasmerktas, jeigu tavo sapnas ar tavo blefas laimėjo konkursą pinigėliams gauti.

Tikrosios sostinės

Lietuva visada turėjo miestų ir miestelių, kurie drąsiai galėjo vadintis Lietuvos kultūros sostinėmis. Klaipėda, pavyzdžiui, iš kultūrinės provincijos ėmė virsti Lietuvos kultūros sostine, kai prieš keturis dešimtmečius prie jos vairo stojo Alfonsas Žalys ir Jonas Gureckas, o buvęs ilgametis kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis į Klaipėdą atvyko vadovauti Šiaulių pedagoginio instituto, o po poros metų - Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetams.

Kai Zigmantas Dokšas su bendraminčiais dailininkais, architektais, sukviestais iš visos Lietuvos, ir grožį į savo kiemus ir pirkias įsileidusiais kaimiečiais pavertė Juknaičius - kaimą pelkėje - gražiausia Lietuvoje, o galbūt ir visoje Tarybų Sąjungoje gyvenviete, Juknaičiai ištisus dešimtmečius drąsiai galėjo vadintis kultūros sostine. Bet ne tuomet, kai Dokšas dar tik sapnavo, o kai tai virto realybe.

Nežinau, ar rasis Lietuvoje žmogus, kuris paskutiniu metu išvydęs Telšius suabejotų, kad jie šiandien yra kultūros sostinė. O Druskininkai, o Šilutė, o dar ne viena dešimtis miestų, ypač miestelių, tyliai puoselėjančių grožį ir kultūrą? Ir ta kultūra nesusapnuota, nesublefuota.

Ką Panevėžys sodins sostinės sostan?

O Panevėžys? Porą dešimtmečių žiūrėti Juozo Miltinio pastatytų spektaklių suvažiuodavo daugybė žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, iš visos Tarybų Sąjungos. Štai tada Panevėžys buvo nekarūnuota Lietuvos kultūros sostinė. Deja, tokį titulą jis gaus tik kitais metais. Pagaliau pripažino... Jau išrinktas sostinės logotipas: SOSTAS! Valio. Kokia sostinė be sosto. Tik ką į tą sostą Panevėžys šiandien sodins. Maestro Miltinį? Vėlu. Jis jau sėdi. Bronziniame paminkle. Savo amžinajame soste. Prie teatro. Sėdi ir mąsto.

Tai gal Panevėžį išgarsinusiam ir Miltinio vardu pavadintam teatrui atiteks sostas? Irgi vėlu. Jis irgi jau sėdi. Kalioše. Paskendęs intrigose ir vis gilėjančioje kūrybos krizėje.

Negi į sostą sodins Bruną? Tą pusės metų juodą kaip degutas škotų terjerą. Jį kultūringoji Panevėžio visuomenė išrinko panašiausiu į Miltinio šunelį Arielį. O „Panevėžio balsas“ ta proga publikavo tokią giliai savotišką fotografiją: pirmame plane konkurso nugalėtojas Brunas, už jo - soste bronzinis Miltinis, o fone - Panevėžio dramos teatras. Kaliošo nematyt. Brunas ir Miltinis profiliais - kad skaitytojas negalėtų nepastebėti stačių Bruno ausyčių, derančių su pašiauštais Miltinio plaukais, it nedidukais ragučiais. O ir barzdelės abiejų dera. O kad skaitytojui viskas būtų absoliučiai aišku, dar ir tekstu parašoma: „Šuo primena maestro“.

Tai šitas Panevėžys kitais metais bus Lietuvos kultūros sostinė? Reikės - ir bus. Tikrai bus, nes jis laimėjo ministro Gelūno paskelbtą sapnų konkursą.

Kiaulės šiemetės sostinės centre

Palanga man  visada buvo kultūros sostinė. Kol Basanavičiaus gatvė, tradicinė aukščiausios klasės promenadų vieta, nevirto balaganu. Todėl išpažįstantys tikrosios Palangos dvasią į Basanavičiaus gatvę užsuka tik pamatuoti „temperatūros“ - iki kokio laipsnio ta dvasia yra kritusi.

Matuoju ir aš. Matuoju su viltimi: paskutinė rugpjūčio savaitė, sezono pabaiga. Sezono - taip, balagano - nė velnio. Rusiškas bumcikas klykia iš beveik kiekvieno baro, kavinės ir net suvenyrų parduotuvės - savo decibelais kiekvienas iš paskutiniųjų stengiasi prarėkti kaimyną. Šalia manęs eina simpatiška porelė, kalbanti lengvai girdimu maskvietišku akcentu. „Lietuviai idiotai, - sako maskvietė maskviečiui, - jie tikriausiai mano, kad mes į Palangą atvažiuojame rusiško popso klausytis“. Ir aš negaliu prieštarauti, mes - tikrai idiotai. Tai dar ačiū Dievui, juodu nežino, kad šiemet Palanga - Lietuvos kultūros sostinė ir kad viena svarbiausių sąlygų ja tapti: projektas, pateiktas kultūros sostinės konkursui, turi „prisidėti prie miesto tapatybės ir įvaizdžio kūrimo“. Tik ką bendra balaganas turi su Palangos tapatybe? Užtat kaip garsiai jis Palangos įvaizdį formuoja!

O būdavo būdavo... Su giliu atodūsiu tuos laikus dar mena seni palangiškiai. Jų vis mažiau ir mažiau. Netrukus ir visai nebeliks. Ir niekas tų laikų, tos Palangos dvasios jau nebemins. Geros dešimties ją dar menančių klausiau: ar pajutote, kad Palanga šiemet - Lietuvos Kultūros sostinė? Kur tau - nė vienas! Renginių, girdi, gal ir daugiau, tačiau jie kažkokie nekoordinuoti, be sistemos. O ir jų reklama - kažkokie laikraštinio popieriaus lapeliai ant stulpų. O vienas, turėjęs garbės pabendrauti su čia dažnai viešėdavusiu Juozu Baltušiu, kultūros sostinę įvertino kadaise jam pasakyta klasiko fraze: „Trepsėjimo daug, bet polkos nėra“.

Pamenu, prieš 40 metų su savo tiesioginiu šefu Lietuvos kultūros ministro pavaduotoju Vytautu Jakelaičiu atvykome į Maskvą kaulyti Lietuvos kultūros žmonėms specializuotų turistinių kelionių į užsienį. Atveriame TSRS kultūros ministerijos Užsienio reikalų valdybos duris, o už jų - skandalas: visi bėgioja koridoriais it pamišę. Ogi, pasirodo, iš komandiruotės grįžo ministrė Furceva ir sužinojo, kad Maskvos cirkas išvažiavo gastrolių į Vieną, su kitais cirko artistais pasiėmęs ir keletą dresiruotų kiaulių. „Su kiaulėmis, - sušuko ministrė, - į Europos kultūros sostinę? Sustabdyt traukinį! Iškraustyti kiaules!“ Suskubo. Kiaulės iš traukinio buvo iškraustytos prieš pat Tarybų Sąjungos valstybinę sieną. Furcevai tada pavyko Europos kultūros sostinę išgelbėti nuo tarybinių kiaulių.

O Lietuvos kultūros sostinės Palangos nuo kiaulių išgelbėti nepavyko. Basanavičiaus gatvė ir šiemet iki vidurnakčio žviegė visomis pasaulio kalbomis. Gal duos Dievulis proto bent Panevėžiui kitais metais Lietuvos kultūros sostinės sostan nepasodinti šuns?