Galerijoje „Kunstkamera“ - P.Smuglevičiaus kūriniai

Parodoje eksponuojama 19 atskirų P. Smuglevičiaus raižinių iš Nerono Aukso rūmų (Domus Aurea), klaidingai vadintų Tito termomis, albumo. Taip pat eksponuojamos ir keturios mūzos: Euterpė, Erata, Polihimnija ir Mnemozinė iš Popiežiaus Klemenso muziejaus albumo.

Šioje parodoje nusikeliama į P. Smuglevičiaus kūrybos laikotarpį Romoje - to meto kūriniai nėra plačiai tyrinėti ir eksponuoti. Lankytojai galės išvysti įspūdingą 1776 m. Romoje išleistą albumą "Vestigia delle Terme di Tito e loro interne pitture" (Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba) su 60 juodai baltų vario raižinių, kuriuose vaizduojamos atkastų Nerono Aukso rūmų sienų ir lubų freskos. Raižiniai sukurti pagal piešinius, kurių vienas iš autorių - P. Smuglevičius. Jo pavardė užrašyta ir ant albumo nugarėlės. Tie piešiniai P. Smuglevičių išgarsino visoje Europoje, o tas albumas šiandien - bibliografinė retenybė.

"Mano žiniomis, Lietuvoje nė vienas muziejus neturi tokio leidinio. Šis - advokatų kontoros "Valiūnas ir partneriai Ellex" nuosavybė", - sakė menotyrininkė Simona Makselienė.

Anot menotyrininkės, albumo būklė - labai gera, nes XVIII a. popierius buvo labai kokybiškas. XIX a. popierius buvo gaminamas jau prastesnis.

Vienas reikšmingiausių Romos laikotarpiu sukurtas P. Smuglevičiaus ciklų - Tito termų sienų tapybos piešiniai. 1774 m. to meto garsus Romos antikvaras L. Miris pradėjo vadinamųjų Tito termų atkasimo darbus. Kaip vėliau paaiškėjo, atkastos buvo ne termos, o Nerono Aukso rūmai (Domus Aurea).

"P. Smuglevičius Romoje gyveno 21-erius metus. Antikvaras Lodovikas Miris (Lodovico Mirri) pakvietė jį perpiešti esą atrastų Tito termų sienų freskų. Tačiau archeologai patvirtino, kad tai - ne Tito termos, o Nerono rūmai. Jie buvo tokie prabangūs, kad buvo praminti Aukso rūmais (Domus Aurea). L. Miris per 14 mėnesių atkasė 16 užgriuvusių kambarių, tuomet vadinamų grotomis (grotte), t.y. požemiais.

Rasta labai įdomi ir vertinga sienų tapyba su gausia ornamentika, gimininga Pompėjos architektūrinei ornamentikai. Iš piešinių matyti, kad nepaprastos prabangos polichrominė sienų tapyba ten buvo. P. Smuglevičius kopijavo tas freskas varginančiomis sąlygomis. Freskose vaizduojami įvairūs senovės romėnų bei graikų dievai - Neptūnas, Plutonas, Apolonas, Venera, Bakchas, erotinės scenos. Kai kurios scenos - alegorinės. Kai kurių prasmė aiški, kai kurių - ne", - pasakojo S. Makselienė.

Iš viso buvo nupiešti 59 sieninės tapybos piešiniai. Iš jų 34 nupiešė P. Smuglevičius, 20 - P. Smuglevičius kartu su Vinčencu Brena (Vincenzo Brenna) ir 5 - V. Brena. P. Smuglevičiui teko ne tik kopijuoti, bet ir papildyti trūkstamas sunaikintų freskų vietas.

Piešinius vario plokštelėse išraižė Romos graveris Markas Gregorijus Karlonis (Marco Gregorio Carloni). Piešiniai buvo atspausti ir įrišti į albumą "Vestigia delle Terme di Tito e loro interne pitture". Tito termų vaizdai greitai nurungė antikinės produkcijos rinką ir tapo bibliografine retenybe Europoje. Kartu albumas atliko didelį vaidmenį propaguojant Antikos motyvus ir kompozicijas visoje Europoje.

Albumas išleistas du kartus, planuotas ir trečiasis jo leidimas, tačiau sumanymas liko neįgyvendintas. Albumo tiražas ir pradinė kaina nėra žinomi, tačiau užfiksuota, kad 1785 m. pirmasis Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto patarėjas meno klausimais supažindino monarchą su pastangomis nupirkti Tito termų albumą ir parvežti į Lenkiją, tačiau dėl lėšų stygiaus karalius šio pirkinio atsisakė. Tai leidžia daryti prielaidą, kad albumo kaina buvo didelė.

L. Mirio leidybos darbai išgarsino P. Smuglevičių kaip dailininką. Vėliau tai lėmė bendrus darbus su Vatikano muziejumi. Buvo išleistas septynių tomų Popiežiaus Klemenso muziejaus albumas, kur pirmajame tome išspausdinti ir P. Smuglevičiaus piešinių raižiniai: Jupiterio žmona Junona, meilės deivė Venera, muzikos mūza Euterpė, elegijos mūza Erata, lyrinės poezijos, šventų himnų ir iškalbos mūza Polihimnija, Gajaus ir Urano dukra, mūza Mnemosinė, derlingumo deivė Cerera.

P. Smuglevičius 1763-1764 m. studijavo tapybą Romoje pas Antonijų Maronį (Antonio Maroni), o nuo 1766 m. kaip karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendininkas mokėsi Šv. Luko akademijoje.

Šv. Luko akademijoje P. Smuglevičius nuo pat pradžių pasižymėjo kaip ypač gabus studentas ir popiežiaus Klemenso XIV muziejaus surengtame konkurse pelnė 1-ąją premiją.

Šv. Luko akademijoje dailininkas kūrė tuo metu nauju ir dominuojančiu neoklasicizmo stiliumi. Tai tapo paskata ir jo išgarsėjimui. Tuo metu, esant dideliam susidomėjimui senovės Antikos istorija, Romoje buvo griežtai saugomas bet koks senovės artefaktų išvežimas, todėl daug keliautojų ir mokslininkų, plūdę į Romą, siekė įsigyti bent neseniai sukurtą meno kūrinį. Be to, Romoje buvo leidžiama laisvai prieiti prie archeologinių kasinėjimų ir dailininkai galėdavo kurti iš natūros. Tai lėmė ir P. Smuglevičiaus kūrybos stilių. Vertinamas kaip piešėjas ir tapytojas jis suartėjo ir bendradarbiavo su archeologais, antikvarais ir kolekcininkais, patraukė iliustruotų knygų ir grafikos atspaudų leidėjų dėmesį.

1784 m. dailininkas grįžo į Varšuvą, įsteigė privačią dailės dirbtuvę. 1785 m. lankėsi Vilniuje, vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio užsakymu nutapė paveikslų rekonstruojamai Vilniaus katedrai. 1797 m. tapo Vilniaus universiteto steigiamos Piešimo ir tapybos katedros profesoriumi ir visam laikui persikėlė į Vilnių.