Jonas Arčikauskas ir jo nuodėmingas angelas

„Man nelabai svarbūs tie „Auksiniai kryžiai“ ar „Kristoforai“ bei kitokie apdovanojimai. Bet štai kai teatro stalius man padovanoja savo iš medžio padirbtą nuodėmingą angelą, yra daug daugiau. Kai žmogus ką nors daro iš dūšios, tave supranta, nuo tokio angelo sklinda šiluma su visomis žmogiškosiomis silpnybėmis ir pagundomis. Tai prizas be pompastikos, be kažkokios kartais nesveikos konkurencijos“, - tvirtino scenografas.

Jau keturis dešimtmečius stebinantis ir žavintis savo išmone J.Arčikauskas, neseniai pelnęs „Auksinį scenos kryžių“ už scenografiją ir kostiumus Rusų dramos teatre pastatytame spektaklyje A.Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus“ (rež. Jonas Vaitkus), anot jo bičiulių, yra toks vienintelis - žmogus su visomis jo dorybėmis ir nuodėmėmis. Savitas ir savo mąstymu, ir gyvenimo būdu, nežabotos fantazijos. Mokantis ir užjausti, ir supykti kūrėjas labiausiai gyvenime vertina ne pompastiką, o nuoširdumą, nors jo kūryboje taikiai sugyvena įvairių epochų stiliai, blizgesys ir kuklumas. Tad ir tas angelas su jį gundžiusiu velniuku jam mielas. Jonas jau nebesvarsto, kuri mūza jam mielesnė: teatro Melpomenė ar žemiškasis molis, nuo kurio pradėjo dailininko kelią.

Šalia Saulės kapinių

Keturiasdešimt metų praėjo nuo bene dešimtmetį publiką žavėjusio Kauno dramos teatre pastatyto T.Vailderio „Mūsų miestelio“, (rež. Gytis Padegimas), kuriame išradingą scenografiją, padalijusią sceną į du pasaulius - esamą ir anapusinį - sukūrė J.Arčikauskas. Paskui publiką žavėjo „Pamišėlio užrašai“ su Valentinu Masalskiu ir kiti kartu su šiuo teatro korifėjumi sukurti spektakliai. Pakviestas dirbti į Vilniaus teatrus, scenografas persikraustė į sostinę ir apsigyveno romantiškame ir kiek mistika dvelkiančiame kampelyje, šalia senųjų Saulės kapinių. Kai prie namo esančiame sodelyje pavasario ar vasaros dienomis, o dažniau vakarais atkanka koks Jono bičiulis ar susirenka nedidelė menininkų kompanija, jų žvilgsniai norom nenorom atsiremia į tą kryžių kryželių kalnelį. Tuomet „bohemščikams“ šnekantis apie šį bei tą, o dažnai keiksnojant ir visais laikais neįvertintą ar nuskriaustą menininkų kastą, net ir koks netyčia besprūstantis keiksmažodis regis šventvagyste.

Tad ir pokalbis su dailininku vyniojosi tame name, dirbtuvėje, kuri jau daug metų remontuojama ir vis nėra laiko to remonto pabaigti.

Pinigai laimės neneša

Teatrui sielą pardavęs dailininkas pirmiausia stulbina tuo, kad, galima sakyti, iš nieko gali sukurti scenos vaizdą, kuris nėra toks paprastas, nes pirmiausia stebina, šokiruoja, verčia gerai įsižiūrėti į kartais iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, nederančius dalykus. Na, o aktorių kostiumai taip pat jo stichija, niekam kitam jų nepatiki.

„Man nesuvokiama protu, kaip galima švaistyti pinigus, kuriuos skiria iš mokesčių mokėtojų dažnai skylėtos kišenės kažkokio išskirtinio teatro bravūriškiems pastatymams, kur, pavyzdžiui, viena choristų kostiumo saga kainuoja 100 litų, - stebisi dailininkas. - Aš kostiumus spektakliui „Eglutė pas Ivanovus“ sukūriau panaudodamas tai, kas buvo teatro rūbų saugykloje. Panašiai buvo ir Japonijoje, Norvegijoje, Danijoje, Austrijos Zalcburgo teatre, kuriame tie, kurie mus kvietė statyti A.Kamiu (Camiu) „Kaligulą“, stebėjosi, kaip aš sugebėjau sutaupyti tiems teatrams daugiau kaip pusę spektakliui skirtų pinigų. Pinigų paprastai neskaičiuoju, bet dirbu taip, kaip man diktuoja sąžinė.

Ne visada esam teisūs

„Esu laimingas, kad mano scenovaizdyje, su mano sukurtais kostiumais vaidino tokie teatro korifėjai kaip Leonardas Zelčius, jau anapilin išėję Kęstutis Genys, Rūta Staliliūnaitė, Viktoras Šinkariukas“, - kalba scenografas ir, prisimindamas žymiuosius teatro aktorius, prabyla apie jaunimą. Jam skauda širdį, kai mato kai kuriuos jaunus aktorius, einančius į sceną kaip į kokią diskoteką. „Jaunimui reikia skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti: klasiką, poeziją. Scenoje nepakanka tik mokėti vaikščioti, vilkėti kostiumą ir gražiai, sklandžiai „pačiulbėti“. Reikia suvokti jų tiesas, nes mes, seniai, ne visada esame teisūs. Esu tikras, kad tie, kurie neskuba išvykti iš Lietuvos, ištikimybę savo kraštui ir patriotizmą perėmė iš savo tėvų. Aišku, su šiandieniais genijais susikalbėti nėra lengva. Gerai, kad jie prieštarauja, nesusitaiko su konformizmu, o kartais mūsų kartai mesteli ir riebesnį žodį. Tikiu ta karta, daug ką pakeis, ir ne tik Lietuvoje... Pavyzdys - greta. Štai su dukra Milda, kuri taip pat pasirinko sceną, dažnai pasibaram, bet ji dažniausiai lieka teisi“, - šypsosi Jonas.

Monsinjoro palaiminimas

Tai, ką J.Arčikauskui teko pergyventi, jis pats nelinkėtų nė vienam jaunam žmogui, nes tai žiauriai rizikinga, o savo drastiškais poelgiais nesipuikuoja, bet vis dėlto jie įsimintini. Vienas tokių dailininko sumanymų buvo tada, kai minėjome tragiškosios Sausio 13-osios metines. Ta proga jis pasiūlė juodu šilku „aprengti“ Vilniaus katedros kolonas. „Ketinau tuomet ant šilko užrašyti „Amen“, nes mane buvo apėmęs graudulys ir kartu pasididžiavimas tais, kurie tą naktį paaukojo savo gyvybes dėl laisvės, kurios taip visi troškome, - prisiminė J.Arčikauskas ir pridūrė, kad tą įspūdingą atminties instaliaciją jis įgyvendino tik pritarus monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. - Kai jam paskambinau, monsinjoras mane pagyrė sakydamas: „Tu tikras menininkas. Prisiminei, koks Vilniuje yra svarbiausias pastatas“.

Įdomu, ar šiais laikais leistų kas padaryti tokį šposą? Juk nepriklausomybei jau 23 metai. „Manau, kad daugiau kaip pusė tautiečių jau „atsikando“ tos laisvės. Prie mano namo visą laiką plevėsuojanti Trispalvė reiškia, kad aš vis dar jos siekiu“, - tvirtina dailininkas.

Nenužudomas optimistas

Kas labiausiai liūdina? „Pirmiausia liūdina vagystės ir nenuoširdumas, - kalba menininkas. - Kai valdininkai nustos vogti, teisininkai imti kyšius, tai susireguliuos ir visi kiti ekonominiai dalykai. Mane visada stebina, kaip kai kurie žmonės per 20 metų sugebėjo tapti milijonieriais, o aš, spektaklių scenografiją kūręs Japonijoje, Austrijoje, Sankt Peterburge ir kitur, negaliu iki galo dorai įsirengti dirbtuvės. Jeigu pinigai ir gobšumas, o ne sąžinė yra visa mūsų ideologija, tai Lietuvos, labai bijau, nepavyks išsaugoti“.

J.Arčikausko svajonė sukurti savo laisvą nuo bet kokio diktato teatrą, kuriame jis dirbs su savo bendraminčiais, pildosi. Įkūrė bendriją, kuri vadinasi „Archkitchen“. Vilniaus šokio teatre tęsia savo gyvavimą vieną kartą Rusų dramos teatre parodytas Jono sumanytas ir nuo A iki Z pastatytas spektaklis „Fotografas, arba apverstos taburetės istorija“. Vienus ji šokiruoja, kitiems atrodo keista. „Nesuprantu, kas kam šiame spektaklyje netinka? O juk tai apie apverstas gyvenimo vertybes: kalbame vieną, o galvojame kita...“ - sako su kritikais pasiryžęs ginčytis kūrėjas.

Kada jis laimingesnis, ar tuomet, kai brandina idėją, ar pamatęs savo darbo rezultatą, J.Arčikauskas atsako: „Aš visada laimingas. Esu nenužudomas optimistas“.

Trumpai

Gimė 1957 m. Patilčiuose (Vilkaviškio r.).

1985 m. baigė dailės studijas Lietuvos dailės institute.

Nuo 1983 m. kūrė scenografijas įvairiuose Kauno ir Vilniaus dramos teatruose.

Ryškesni scenovaizdžiai ir kostiumai spektakliuose: T.Vailderio „Mūsų miestelis“, N.Gogolio „Pamišėlio užrašai“, Č.Aitmatovo „Golgota“, A.Mickevičiaus „Vėlinės“, A.Strindbergo „Sapnas“, H.Ibseno „Lėlių namai“, sukūrė originalų scenovaizdį iš plastikinių butelių Richardo Štrauso operai „Solomė“ Operos ir baleto teatre.

Dirbo su įvairiais režisieriais, daugiausiai su J.Vaitkumi. Pastaruosius metus darbavosi Lietuvos rusų dramos teatre.

Už scenografiją ir kostiumus spektaklyje A.Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus“ pelnė „Auksinį scenos kryžių“ (2013). Anksčiau yra pelnęs „Kristoforo“ ir „Fortūnos“ teatrinius apdovanojimus.

Nuo 1990 m. su dailininkų grupe „Angis“ dalyvauja parodose, dirba keramikos srityje.