Net pats nesuprantu, kodėl taip yra - gal todėl, kad sutinku poetę Daivą Molytę-Lukauskienę išskirtinai tik pajūryje, gal kad žinau ją paprastai pusmetį gyvenant Nidoje, pusmetį Klaipėdoje, gal kad man yra padovanojusi sklidiną gintarų maišelį - ir poezija, vos atsivertus naująją (jau ketvirtąją) jos knygą „Baltojo kiro giesmynai“, padvelkė stipriu jūros kvapu.
Žinoma, galima iš D.Molytės-Lukauskienės poezijos prirankioti ir tokių citatų, kuriose jūra bei jos stichijos simboliai būtų minimi tiesiogiai, tačiau kalbu ne apie tai - iš kaži ko justi, kad jūros žmogaus prie jūros rašyti ir visi kiti knygos eilėraščiai, kur marinistinės tematikos žymių nė su žiburiu nesurasi. Patys eilėraščiai - keisti, fragmentiški, atrodytų, neišbaigti - kaip bangų nulaižyti akmenėliai, sūraus vandens pagraužti medgaliai, kurių kiekvienas, kad ir kokios būtų spalvos, dydžio ar formos, neginčytinai yra meno kūrinys - net patys paprasčiausi, patys fragmentiškiausi iš jų.
Panašiai veikia ir šios knygos eilėraščiai - it bangų išplauti tekstai, kuriuose išblukusios eilutės atstoja pauzes, savotišką kontrapunktą, kur žodžių, metaforų, siužetų jungtys veik nudilusios, skaitytojui reikia pačiam „rekonstruoti“ mintyse nutylėtus žodžius, baltas dėmes užpildyti savo asmeninėmis patirtimis...
Jei manęs klaustų, apie ką ši knyga, sakyčiau - apie neišsipildžiusią meilę, širdy nešiojamas neišsakytas nuoskaudas ir skaudų ilgesį (juk tokia pati ir jūros ošimo tonacija, ta pati ir jos dūsavimų tematika), bet galbūt kitas skaitytojas, galbūt net pati autorė man prieštarautų - sakytų, kad eilėmis apdainuota meilė - kaip tik išsipildžiusi...
Knyga, mano nuomone, vientisa, nors ir netolygi kokybės atžvilgiu. Labiausiai, mano galva, autorė turėtų didžiuotis trumpaisiais knygos eilėraščiais, išsakomais vos viena strofa, vienu sakiniu, vos keliais žodžiais. Jie - tarsi japoniška maniera vos keliais štrichais tapyti paveikslai, drauge - lakoniški, tačiau drauge - gilūs ir talpūs kone iki begalybės. Matyt, tai junta ir pati poetė, nes kaip tik toks eilėraštis išrašytas ir apatiniame knygos viršelyje, neva reprezentuojantis ar anotuojantis visą knygą. Prie tokių taip pat priskirčiau eilėraščius „Regėjimas“, „Apaugęs šaltalankiais takas“, „Tame liūdnume“, nuspėjamą eilėraščių triptiką „Palikimas“, „Sodas“ ir „Darželis“, eilėraštį „Pamokos“ ir dar žiupsnelį kitų... Likusieji - it gruntas ar fonas paveiksle, kuris savaime tarsi ir nieko nereiškia, tačiau paveikslui - gyvybiškai svarbus.
Apie paveikslus prabilau ne šiaip sau - mat D.Molytė-Lukauskienė yra ne tik poetė, bet ir dailininkė, visuomet pati iliustruojanti savąsias knygas ir iliustracijas paverčianti semantine knygos dalimi. Tikrai gražūs savaime poezijos krūvį spinduliuojantys autorės piešiniai ir šioje knygoje. Tapybiška, beje, ir pati poezija. Buvo tikrai įdomu patirti dar vieną gan originalų autorės bruožą - dalis eilėraščių tarsi žodiniai piešiniai. Ne parašyti, o kalbos teptuku tapyti. Pavyzdžiui: „Lakuoju pamėlusius savo nagus, dažau pamėlusias lūpas, ir sodri spalva sudarko veido kompoziciją“ arba „Šis vakaras ramus: nulijo lietūs, nugriaudėjo perkūnijos, žaibai numargino laukimą“...
Išties surasčiau ir ko prie knygos prikibti, tačiau, manau, svarbiau, kad radau joje akivaizdžių ženklų, bylojančių, jog „Baltojo kiro giesmynai“ - tikros poetės rašyti. Juk kas dar kitas, išskyrus poetę, prieš eilėraščių knygą drovėtųsi savojo nuogumo moterų paplūdimyje?
„Guliu nuoga su A.Marčėno knyga „Eilinė“. Vėjas atverčia lapą: Dvi vyro akys žiūri. Susigėstu. Pridengiu nuogybę“. (Eil. „Paplūdimy“)
