Kaip gervė giedros bibliotekos laukia liepos

Nacionalinė bibliotekų savaitė, traukusi žvilgsnius į šiuos kultūros židinius, antradienį baigėsi Seime. Jau keturioliktasis šviesusis septyniadienis vienu aspektu buvo lygiai toks pat kaip ir pernykštis - bibliotekininkų dalia per tuos metus nė kiek nepagerėjo: jie kaip gavo, taip ir gauna, švelniai tariant, juokingus atlyginimus. Seime vykusioje konferencijoje bibliotekininkai dar kartą priminė apie jiems daromą skriaudą. Kultūros ministras dar sykį atsiprašė.

Juokinga būtų lyginti; parlamentarai, kurių pasitikėjimo reitingas visuomenėje yra gana žemas, jau pasikėlė atlyginimus, o kultūros darbuotojai, kuriais, vieno tyrimo duomenimis, pasitiki net 80 proc. gyventojų, vis apeinami. Bibliotekininkų draugijos pirmininkė Alina Jaskūnienė pasakojo, kad šis visuomenės nuomonės ir interesų pažinimo tyrimas buvo atliktas su Valstybine duomenų apsaugos inspekcija įgyvendinant asmens duomenų apsaugos politikos projektą. Viena iš tyrimo išvadų: bibliotekininkais, kaip informacijos skleidėjais, pasitiki 80 proc. gyventojų.

„Jau daugiau nei metai vaikštome valdžios koridoriais, siekdami atkreipti dėmesį į neadekvatų kvalifikacijai, išsilavinimui bibliotekininkų atlyginimą, jau pirštų neužtenka suskaičiuoti, kiek būta posėdžių, susitikimų, pažadų, o rezultato taip ir nematyti, - kalbėjo A.Jaskūnienė. - Bibliotekininkų darbo krūviai vis auga, naujiems projektams, veikloms nuolat reikia naujų žinių, kompetencijų. Šiandien Lietuvos bibliotekos yra pasiekusios didžiulį progresą, bet bibliotekininkų darbas ir žinios, profesinės kompetencijos yra nevertinamos. Bibliotekose daugiausia dirba aukštojo mokslo išsilavinimą įgiję žmonės. Jų veiklos spektras labai platus: nuo skaitymo skatinimo veiklų iki informacijos paieškos, analizės, apdorojimo ir saugojimo, informacinių paieškos sistemų kūrimo bei priežiūros, dokumentų skaitmeninio išsaugojimo, neformalaus mokymo, projektinių veiklų ir pan. Tokio lygmens specialistai šiuo metu Lietuvos bibliotekose gauna neadekvatų darbo užmokestį, kuris nedaug skiriasi nuo minimalaus darbo užmokesčio. Norėtųsi, kad valdžios institucijos nepamirštų ir pagaliau ištesėtų savo pažadus - padidintų bibliotekininkams atlyginimus. Kaip auštančios saulės laukiame tos liepos 1-osios, tų 244 litų kiekvienam bibliotekininkui prie tarnybinio atlyginimo ir labai norime tikėti, kad tai nebus vienkartinė pusmečio akcija, kad pagaliau sulauksime Darbo užmokesčio didinimo programos, deramo, oraus savo darbo įvertinimo“.

Bibliotekininkų draugijos pirmininkė kur kas linksmiau bylojo apie nacionalinę savaitę, turtingą renginių, Kristijono Donelaičio skaitymų, susitikimų su rašytojais, knygų sutiktuvių, kūrybinių dirbtuvių, parodų. „Nacionalinės savaitės metu suorganizuotos veiklos buvo matomos, girdimos, dar kartą atkreiptas visuomenės dėmesys į vieną svarbiausių kultūros institucijų - biblioteką, - teigė A.Jaskūnienė. - Savaičių tikslas toks ir yra - akcentuoti bibliotekų svarbą, reikšmę visuomenėje, parodyti jų unikalumą, vertę, pakviesti Lietuvos žmones aktyviau naudotis jų paslaugomis“.

Apie mokyklos bibliotekininkų darbo specifiką ir problemas „Respublikai“ pasakojo Bibliotekininkų draugijos Mokyklų skyriaus pirmininkė Irena Kryžanauskienė, dirbanti Antakalnio gimnazijoje. Jos vadovaujamas skyrius apdovanotas Draugijos paskatinamąja premija. Pasak jos, mokyklų ir viešųjų bibliotekų darbuotojams sunku lygintis ir konkuruoti renginių atžvilgiu - viešosios bibliotekos funkcijos paskirstytos keliems darbuotojams, o mokyklų bibliotekose situacija kita: „Šiandien, kai mokyklos skaidosi, tokių didelių mokyklų, kokių anksčiau buvo daug (daugiau nei tūkstantis mokinių), likę vienetai, dauguma mūsų dirba po vieną žmogų, retai kur dirbama dviese. Todėl visos funkcijos tenka vienam žmogui: ir aptarnavimas abonemente bei skaitykloje, ir darbas su vadovėlių fondu, parodos ir kt.“

Dėl kadaise girdėtos kultūros ministro Šarūno Biručio minties, ar nebūtų racionalu sujungti miestelio ir to miestelio mokyklos bibliotekas, I.Kryžanauskienė turi savo nuomonę: „Klausimo opumas tas, kad, žvelgiant iš žmogiškosios pusės, kiekvienas nori turėti darbą. Jei naikini biblioteką, naikini etatą. Būtų pražūtinga vienu mostu pjauti per visas bibliotekas. Gal ir galėtų mažučiukė naujomis knygomis nepapildoma (nes tam lėšos dabar neskiriamos) kaimo ir mažos mokyklos biblioteka tapti viena įstaiga, vadovėlių išdavimo funkciją paliekant mokyklose, tačiau didelėse mokyklose, kur vaikai turi vadinamuosius langus per pamokas, kur viešoji biblioteka toli arba per miestą nesaugu ar nėra kada eiti, bibliotekos tiesiog būtinos, nes jos - būtina mokiniui darbo erdvė. Čia ir literatūra, ir vadovėliai po ranka, kopijavimas, skenavimas ir pan. Kur jis atliks tokius darbus? Lėks į miesto biblioteką?“

Tačiau I.Kryžanauskienė apgailestaudama pripažįsta, kad ir didesnėse mokyklose bibliotekų fondai laukia nesulaukia papildinių. „Buvo laikai, turbūt iki 2008-ųjų imtinai, - sako ji, - kai Švietimo ministerijos biudžete buvo numatyta eilutė mokyklų bibliotekų fondų papildymui. Vienam mokiniui buvo paskaičiuota kažkiek litų, ir konkrečiai mūsų mokykla, turėjusi apie pusantro tūkstančio mokinių, šitoms reikmėms gaudavo vos ne keturis tūkstančius litų. Šiandien tos eilutės seniai nebėr ir vargu ar ji kada nors bus sugrąžinta. Dabar mokykla gali nupirkti bibliotekai knygų tik iš mokinio krepšelio lėšų, skirtų mokymo priemonėms. Šiuo atžvilgiu mokyklos išgyvena sunkmetį, nes mokyklas skaidant mokinių skaičius mažėjo, o vadovėlių kainos, atvirkščiai, tik didėjo. Blogiausia, kad jų niekas nekontroliuoja ir mes biudžeto lėšomis gana sėkmingai pildome privatininkų kišenes. Dar atsimenu tuos laikus, kai vadovėliai būdavo kietais viršeliais, ilgaamžiai ir kainavo kapeikas, na, o dabar, sakysim, kad pradinukams būtų lengviau, vadovėliai išskaidomi, kaip aš sakau, minkštų viršelių sąsiuviniais, o kai susideda bendra trijų keturių tokių sąsiuvinių suma, vieno vadovėlio kaina išauga net iki 70-80 litų. Galimybės pasirinkti pigiausią tiekėją jokios - leidyklos pasidalijusios rinką; jei kokį konkretų vadovėlį leidžia viena, jo nesiima kita“.

Pakalbinome ir paskatinamąja Bibliotekininkų draugijos premija apdovanotą Anykščių skyriaus pirmininkę, Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių bibliotekos darbuotoją Ligitą Matulienę. Ji pasididžiavo tuo nuostabiu jausmu, kuris apima regint ir gausesnį skaitytojų pulką bibliotekoje ir jaučiant, kad bibliotekininkai tampa matomi ir skaitytojų, ir socialiai atsakingos žiniasklaidos palaikomi ne tik per išskirtinę savaitę metuose. „Gal dėl to, kad Anykščių biblioteka, dar nauja, atidaryta tik 2013 metų gruodžio tryliktą dieną, joje jaučiamas didelis pagyvėjimas. Naują biblioteką pačiame miesto centre, prie upės, lanko tiek vietiniai, tiek svečiai, ypač daug jų sulaukiame šiuo metu, kai bibliotekoje veikia unikali paroda „Senosios stačiatikių šv.Mišių knygos“ iš Anykščių Šv.Aleksandro Neviškio cerkvės“, - pasakojo kraštotyros ir leidybos skyriaus, kur kaupiama su Anykščių kraštu susijusi literatūra, vyr. bibliotekininkė L.Matulienė, pasigėrėdama ir tuo, kad vis populiaresni tampa kraštotyros leidiniai.

Vardai ir skaičiai

Lietuvos bibliotekininkų draugiją 1931 m. Nepriklausomoje Lietuvoje įkūrė prof. Vaclovas Biržiška. Tarybų valdžios uždrausta 1940 metais, atkurta 1989-aisiais, šiemet draugija mini atkūrimo 25-metį. Nuo 1936 metų su tarybinių metų pertrauka ji yra Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos - IFLA - narė. Šiandien draugija vienija daugiau nei 2600 narių, dirbančių įvairiose šalies bibliotekose.

2013 metų geriausio bibliotekininko vardas suteiktas Reginai Varnienei-Janssen (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), geriausio bibliotekos vadovo vardas - Genei Dapkevičienei (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka), jaunojo bibliotekininko - Kristinai Kundrotienei (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka).