Kokių aukų reikalauja menas?

Apie tai šiandien prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo tapytojas Giedrius KAZIMIERĖNAS, dirigentas Gintaras RINKEVIČIUS, kompozitorius Algimantas BRAŽINSKAS ir Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto dekanas Česlovas LUKENSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Tai kodėl tuomet Dailės akademijoje reikia mokytis piešti, tapyti, jei menu tampa tokie dalykai?

Č.LUKENSKAS: Mums nuolat tenka atsakyti į klausimus, kas yra kas, kas yra menas. Šį klausimą, kiek man žinoma, žmonės sprendė visais laikais ir visaip, tačiau galbūt tik XX amžiaus pradžioje buvo pradėta kalbėti, kad menas yra socialinė sutartis, - vadinasi, tai yra tiek, kiek pati visuomenė susitaria.

Šiuo atveju negaliu jums atsakyti, nes aš nesu tos visuomeninės sutarties dėl meno dalyvis. Aš esu tam tikros grupės, klano, specialybės, išsilavinimo, tam tikros aplinkos arba terpės dalyvis. Mūsų prisiimti vaidmenys iš tikrųjų yra gana sudėtingi, daugiareikšmiai, tad atsakyti kaip akademijos pareigūnui yra viena, o atsakyti kaip menininkui, kuris pats ką nors daro, yra kas kita. Atsakyti kaip socialiniam arba civiliniam, vadinasi, ir valstybinės, meninės disciplinos, dalyviui yra trečias dalykas.

Tuomet atsitinka taip, kad mano paaiškinimas išvis nieko nereikš. Daugialypėje terpėje bet koks personažo, personalo ar ko nors kito kaip vienio pranešimas išvis nieko nereiškia, nes jis pakliūva į tokią perturbuotą terpę, o joje komentarų yra tokia gausa, kad susigaudyti gali tik tas, kuris nori, kuris įgalus tai padaryti.

Dėl šio konkretaus atvejo. Galbūt kai kurios grupės, kai kurie meniniai judėjimai nesutampa su mūsų nuomone, bet jie turėjo turėti savo raidą ir mes negalime tiesiog jų pakeisti.

Prisiminkime dadaizmo laikus, tuo labiau postdadaizmo, neodadaizmo, tą patį „Fluxus“ judėjimą, visas manifestacijas ir jų ideologiją - tai ar norėjo žmonės gretinti gyvenimą prie meno, ar ne? Norėjo. Ar jiems pavyko tai padaryti? Pavyko. Ar jiems pavyko nutrinti ribas tarp meno ir gyvenimo? Taip, iš dalies pavyko. Ar jiems pavyko sukurti neinstitucinį meną? Ne, nepavyko.

Vadinasi, nuolat atsiranda naujų radikalų, naujų anarchistų. Jie naujai peržiūri meno disciplinų ribas, įvertinimus ir nuolat pateikia naujus kūrinius.

Unikalus dalykas, kad aš pats esu lygiai toks pat tų visų veiksmų dalyvis. Nuo kokio XIX amžiaus su visa ta kultūrine raida, dinamika dalyvauju nuolatiniame meno mirties ir prisikėlimo procese.

Atsakiau iš dalies, ką galėjau atsakyti. Pagal dabartinį savo protavimo lygį, ką aš galiu pasakyti, pasakiau viską.

G.JAKAVONIS: Žinome Joną Meką, „Fluxus“. Dar galima pridėti tokį Šiuolaikinio meno centre eksponuotą meno kūrinį kaip dramblio mėšlo krūva. Tiesiog pagalvojau, ką būtų pasakęs mano senelis, gyvenęs kaime, jei jį kas būtų tikinęs, kad tai yra menas. Dėl finansinių dalykų – dabar dainų šventei vos surenkame lėšų, buvo nutarta nerengti šiemet moksleivių dainų šventės ir tik visuomenei prirėmus švietimo ministrą pinigai kažkaip atsirado. Kokie būtų pamąstymai?

A.BRAŽINSKAS: Jūs kalbate, kad meną reikia priartinti prie gyvenimo, - labai graži idėja, bet, kiek suprantu, visais amžiais taip buvo. Vis tiek atsirasdavo kokių nors naujų krypčių, naujų ieškojimų. Šiame ir praeitame amžiuje žmonės ėmė viską reikšti kažkaip drąsiau, akiplėšiškiau.

Paminėjote dramblį. Buvo kitados atvežta tokia paroda - „Kristus šlapime“. Galėjo būti kokiame limonade, bet ne - šlapime.

Muzikoje irgi buvo vadinamasis konkretusis menas. Praėjo, kaip ir „Fluxus“ praėjo, nemanau, kad jis dar likęs. Tuo metu buvo paplitę magnetofoniniai įrašai. Konkretusis menas toks: tarkim, aš einu, miškas gaudžia, įrašau paukščio čiulbesį, viską sumontuoju ir tai jau menas, vadinasi, čia jau muzika.

Aišku, kiekvienas garsas yra muzika. Kitados vienas atlikėjas man pasakojo, kad pas J.Miltinį teatre grojęs šiuolaikinę muziką. Paskui J.Miltinis jam pasakęs: „Žinai, aš jį dabar kaip krestelėsiu, tai irgi bus muzika“. Tai irgi konkretusis menas.

Istorija jau žino pavyzdžių, kai buvo bandoma meną kontroliuoti jėga ir nulemti jo reikšmę. Tai darė ir Adolfas, ir Josifas.

Jaunystėje, kai dar mokiausi, atsimenu, buvo savotiška moderni muzika, beje, ji ateidavo tik iš Lenkijos, daugiau mes neturėjome jokių kanalų, o lenkai viską imdavo iš prancūzų. Panaudoji ką nors naujo, modernaus, ir tai buvo kažkoks malonumas, savotiškas pasipriešinimas valdžiai. Manau, jaunas žmogus neturi būti toks merdintis, nesiimąs ieškojimų. Jis būtinai turi parodyti kokį savo individualumą.

G.JAKAVONIS: Bet ar yra ribos?

A.BRAŽINSKAS: Tos ribos yra filosofinis dalykas. Dėl to, pataikysi kakodamas į taikinį ar ne, tai A.Šurna gerai pasakė: mes turime meno paminklą - vamzdį („Krantinės arka“ - red. past.), tik reikėtų parašyti lentelę, kad žmonės negalvotų, kad čia santechnikos įrenginys, nes tai meno paminklas. Tai jis pasakė, kad reikia lentelės, jis ten prikakos ir tai bus jo meno kūrinys.

Esmė ta, kad lietuvių visuomenė labai keista, visko bijoma. Atsiranda koks ar dailininkas, ar reiškinys, apie vamzdį daugiausia buvo kalbėta, bet visokių tokių dalykų ir muzikoje yra. Turėtų būti truputį daugiau reaguojama.

Žinomas poetas Albinas Žukauskas kartą man pasakė: „Žinai, kai buvau jaunas, tai visas knygas pirkdavau. Kai pasenau, visa mano biblioteka - tik iš mėgstamiausių“.

Aš galiu žiūrėti, galiu klausytis, kas man patinka. Kas nepatinka, aš neklausau. Mes gi turime visas sąlygas. Matome per televiziją muzikinius šou, tuos dainuojančius berniukus ir mergaites. Ar tai čia yra menas? Aš vienai gražiai pasakiau: „Žinai, tu išeik į sceną, man maloniau į tave pažiūrėti, nes tu graži, tik neišsižiok, nedainuok, vaizdą sugadinsi“.

G.JAKAVONIS: Dėl naujų formų ieškojimo - juk ir iš prancūzų impresionistų kitados buvo tyčiojamasi, juokiamasi. Ar čia vis dėlto tie patys dalykai, tik laikas dar neatėjęs, kad mes viską suprastume, ar čia visiškas absurdas?

G.RINKEVIČIUS: Galbūt būsiu kategoriškas, bet aš turiu savo kriterijus, kas yra menas. Jūs iš pradžių šnekėjote labai aptakiai, kad lyg ir negalite imtis teisėjo vaidmens. Ne, tai ne teismas, bet kiekvienas žmogus savo individualią nuomonę turi turėti. Ir, aišku, galima žiūrėti labai filosofiškai, pirmiausiai pasakyti, kad kiekvienas reiškinys turi teisę egzistuoti. Bet ar tai yra menas, ir pats menininkas, ir pats individas, bet kuris žmogus gali spręsti pats, man taip atrodo.

Man menas yra tai, kas žadina jausmus, kas mane jaudina, kas veikia protą, kas priverčia mąstyti, kas mane sudomina kaip žmogų. Jeigu bendrame kontekste dera tas paukščiukų čiulbėjimas, jeigu tuo metu, kai paukščiukas sučiulba, galbūt net verkti norisi, tai tas konkretumas nėra nieko blogo.

Aišku, kad mano požiūris į tuos taikinius ir dramblio krūvas yra neigiamas, bet kaip liberalus žmogus pasakyčiau, kad tai turi teisę egzistuoti, ir tegul kiekvienas pats sau arba grupė žmonių nusprendžia.

Impresionizmas mane veikia, veikia būtent mano jausmus, ir dėl to turbūt mes nesame kokie nors mechaniniai. Tai ačiū Dievui, kad nesame kompiuteriai, nes kompiuteris vis dėlto meno negali sukurti.

Ir geras dizainas, ir geri drabužiai taip pat yra menas. Tos mergaitės ir berniukai televizijoje - vieni daug geriau padaro tą patį, atlieka tą pačią dainą, kiti blogiau, ir ten kriterijų taip pat gali būti.

Reikia būti laisvam, jokiu būdu negalima meno įsprausti į kokius nors rėmus, netgi būnant Josifu arba kuo nors kitu. Ir jeigu pačiam atrodo, kad tai yra „sumbur vmesto muziki“ (sambrūzdis vietoj muzikos - red. past.), tai čia jau kitas dalykas, bet kam nors gali atrodyti, kad tai labai gražu. Svarbiausia, kad mes esame žmonės tol, kol sugebame jausti, ir galbūt vėliau net tie vamzdžiai privers ką nors galvoti, kad vis dėlto žmogui reikia kitokių žinių, ne tik vamzdį sukurti. Ir tada tas vamzdis pereis į kitokią kategoriją.

A.BRAŽINSKAS: Bet pažiūrėkime, koks yra mūsų auklėjimas, ką mato jaunimas. Taip, kiekviena meno sritis ir kryptis turi teisę egzistuoti, negalime skirti blogas ir geras, gyvenimas viską parodo.

Aš jums pavyzdžius pasakysiu. Dėl lietuviškos muzikos. Vieno išsilavinusio žmogaus klausiau, ar girdėjo jis tokį kompozitorių E.Balsį. Man atsakė, kad ne. Lietuvoje! Paklausiau, o tokį poetą J.Marcinkevičių ar yra girdėjęs? Sako, kad irgi ne. Tai apie ką mes dabar kalbame? Tam žmogui ar vamzdį paduosi, ar degtukų dėžutę, ar konservų skardinę, tas pats. Auklėjimo iš viso nėra.

G.JAKAVONIS: Tai ar atsiras kaip toje pasakoje žmogus, kuris vieną kartą imtų ir pasakytų: karalius vis dėlto yra nuogas?

G.KAZIMIERĖNAS: Tų žmonių pilna. Čia yra amžina H.K.Anderseno pasaka, ir iš esmės apie nuogo karaliaus drabužius pasaulis jau seniai šneka. Marselis Diušampas (Marcel Duchamp) kūrinyje „Fontanas“ vaizdavo pisuarą, tai publika pasidalijo į dvi grupes. Vieni bandė įžvelgti labai gilų turinį, o kiti piktinosi, kad išniekinta meno erdvė ir meno samprata.

Visą šitą dviejų polių prieštarą labai meistriškai eksploatuoja „Fluxus“ ir ponas J.Mačiūnas, kuris yra talentingas provokatorius ir iš esmės kelia sau tikslą išerzinti visuomenę.

Šiaip jau apie tą „Fluxus“ mes per daug šnekame. Aš niekada neateičiau į diskusiją kalbėti apie „Fluxus“, nes tai labai banalus reiškinys ir jis nevertas didelio dėmesio. Bet jis darosi reikšmingas tuomet, kai panašius reiškinius ima remti valstybinės institucijos, kai pradedama apie tai rašyti ir tokie dalykai įtraukiami į aukštųjų mokyklų programą.

Esu senas pedagogas ir man visai nesinori piktintis tuo reiškiniu, bet man labai gaila studento ar jauno kūrėjo, kuris imasi to banalaus, tuščio reikalo, to pakartojimo. Juk J.Mačiūnas jau darė tai.

Yra gabių ir labai negabių studentų. Tai gabus studentas Dailės akademijoje niekada nepuls į kraštutinius reiškinius, jeigu, pavyzdžiui, jis moka piešti taip kaip Š.Sauka arba turi koloritinę klausą kaip A.Skačkauskas, - jis niekada nemes tapybos į šalį ir nepradės iš vielučių montuoti kokio nors objekto.

Visa tai dažniausiai perima labai negabūs studentai, kuriems reikia paslėpti savo neįgalumą. Nėra geresnės vietos savo neįgalumui ir ribotumui paslėpti.

Bet ne tai esmė, juk mene, kaip ir visur kitur, būna autsaiderių, nieko čia nepadarysi. Įdomiausia, kad aukštojoje mokykloje yra, matyt, dėstytojų, kurie tuos dalykus skatina ir palaiko. Juk „Fluxus“ idėja tai kaip tik yra antausis oficialiam menui, išsilaisvinimas nuo bet kokių dalykų.

Vadinasi, akademijoje gali dirbti dėstytojas, kuris, neigdamas meistriškumo, tobulėjimo, idėjos veiksnius, reiškia absoliučios laisvės idėjas, - tai yra baisiai nenuoseklu.

Toks dėstytojas turėtų išeiti iš akademijos, eiti į tas kitas erdves, dalyvauti kuriant tokius objektus, ir viskas būtų gerai. Tačiau profesorius lupa profesoriaus algą akademijoje - institucijoje, kurios tikslas yra edukacija, ir čia pat neigia profesinių pagrindų reikalingumą. Tai čia tas pats, jei klebonas su sutana bažnyčioje agituotų nesimelsti Dievui.

Antra problema - valstybės pareigūnai iš esmės tampa „Fluxus“ spektaklio personažais. Jeigu užkimba ant meškerės, išeina toks spektaklis.

Per televiziją žiūrėjau teatralų apdovanojimų įteikimo ceremoniją, išeina jaunas teatralas ir sako: „Na, čia susirinko mūsų chebra“. Atsiprašau, aš ten mačiau garbių aktorių, valstybės pareigūnų, tai negalėjau klausyti toliau, išjungiau televizorių. Aš per senas, kad toleruočiau tokius dalykus, ir tai neturi nieko bendro su tolerancija.

Tai yra neigimo filosofija, tai neigimo kultūros kareiviai - jie nenori būti žmonėmis, triuškina žmogiškumą, ir tai labai rimta. Pasaulis dalijasi į tuos, kurie griauna pasaulį, ir į tuos, kurie bando tai sustabdyti, štai ir viskas. Tai daug rimčiau negu „Fluxus“.

G.JAKAVONIS: Kalbame apie krizę, bet žmonės pamažu pradėjo traukti į teatrus. O.Koršunovas - talentingas režisierius, ir teatre žmonės girdi šitokį leksikoną, „Auksiniai scenos kryžiai“ įteikiami už tokius spektaklius. Tai vis dėlto kur yra ribos?

Č.LUKENSKAS: Tos būties likučiuose, kuriuos dar turime, mes galime praplėšti skraistę ir patikrinti, o kas gi už jos slypi. Ir tada pamatysime, kad nieko nėra, tuomet žmonėms ta visa dekonstrukcija pasirodys visiškai įtikinamas ir racionalus veiksmas. Tų veiksmų pasekmės yra tokios, kad žmonės gali daryti bet ką, bet kaip, kada nori, ką nori ir tai yra jų reikalas susitarti.

Šitoje globalizacijos atmosferoje visi gali pasijusti menki vertės požiūriu, nes valdo sistemos, valdo ekspertokratija, biurokratija, tarptautinė, pasaulinė, kokia tik nori, nebesvarbios valstybės vertybės, valstybinės sienos, o svarbūs visi kiti jėgos parametrai.

Tai mes galime kalbėti tik tam, kad išspręstume kaip nors savo pačios artimiausios būties, egzistencijos klausimus. Mes galime kautis, kaip kaime kaunasi žmonės dėl žemės lopinėlio, dėl praplėštos kojinės, nušauto gaidžio, nuversto kryžiaus, sulaužyto suoliuko. Aš tyčia pateikiu tokius pavyzdžius, nes mūsų sąmonėje arba aplink mus yra tam tikrų marginalinių dalykų ir mes vertiname, kad tai jie mūsų sąmonėje yra svetimi, tai yra tik mūsų pačių reikalas.

Lietuvoje išsiugdėme diskusijų, dialogų kultūrą, bet nėra sprendimų, valios kultūros, neturime instrumentų, kaip tai padaryti, kaip kaitalioti situacijas, ir tai neturi nieko bendro su meno laisve reikštis.

G.RINKEVIČIUS: Dėl keiksmažodžių spektaklyje būčiau nusiteikęs visai nekritiškai. Žmogus, kuriam visiškai nepriimtina tai klausyti, gali neiti į tą spektaklį. Manau, yra išsilavinusių žmonių, kurie supranta, kad galbūt tie keiksmažodžiai nėra pagrindinis dalykas, o pats spektaklis labai talentingai pastatytas.

Galima smerkti, kai valstybė specialiai finansuoja kokį nors „Taikinį“ arba dar ką nors. Bet ir šiuo atveju aš manau, kad kiekvienas meno, kultūros reiškinys gali egzistuoti.

Jeigu keiksmažodžių nėra - labai gerai. Jeigu jų yra, bet labai gerai pastatytas spektaklis, jis irgi turi teisę egzistuoti, galbūt kam nors bus labai įdomu.

Kultūros, taip pat ir mažų šalių, esminė problema ta, kad biurokratija bando kultūrą sužlugdyti visokiais apribojimais, o apribojimų kultūrai neturi būti.

Nors visą laiką tikriausiai turi būti svarstyklės - niekada nepasakysi, kuri pusė kaip nusvers. Keiksmažodžių reikia stengtis vengti, bet jei jie būtini tam tikrame kontekste, kad išreikštų visą dramatinę situaciją, manau, jie turi teisę egzistuoti.

G.KAZIMIERĖNAS: Grįšiu prie tolerancijos. Tolerancija yra vienas dalykas, bet mes turime vis dėlto išdrįsti tai vertinti. Toleruoti tai mes galime, bet mes negalime pasislėpti tokioje patogioje nišoje ir sakyti: mes toleruojame viską, viskas šiais laikais galima.

Ypač tie, kurie dirba Dailės akademijoje, Kultūros ministerijoje, privalo pareikšti savo poziciją. Mes turime išdrįsti pasakyti: „Man atrodo, kad šitas yra geriau, šitas blogiau, o čia yra niekinis dalykas“. Ir tai neturi nieko bendro su netolerancija, tiesiog aš turiu teisę vertinti tai, ką man pakiša po nosimi.

G.RINKEVIČIUS: Didžiulė problema, kad ministerijos valdininkai patys nevertina. Jie slepiasi prisidengdami įvairiomis komisijomis, o jeigu vertina, tai vertina tokiais kriterijais, kokiais vadovautis liepia, pavyzdžiui, STT arba Valstybės kontrolė, skaičiuojanti, kaip panaudotos biudžeto lėšos.

Ir ten tokie kriterijai, kad jeigu paskaitytume STT rekomendacijas Kultūros ministerijai, visiems čia sėdintiems pasišiauštų plaukai, nes mes patys griauname savo mažos šalies kultūrą.

G.KAZIMIERĖNAS: Mes jau seniai blaškomės ieškodami atsakymo, kaip reikėtų elgtis padoriam menininkui tokioje sudėtingoje situacijoje, kai per visą pasaulį ritasi neigimo menas, neigimo mąstymas. Jis prasidėjo labai seniai, per A.Šopenhauerį, per F.Nyčę reiškėsi įvairiose srityse, taip pat ir per „Fluxus“.

Atsigręšiu į neseniai parašytą fantastišką K.Stoškaus knygą „Rezignacija“ - jis būtent ir nagrinėja visą tos mirties, neigimo filosofijos evoliuciją, taip pat ir „Fluxus“ reiškinius. Ir tą „Fluxus“ nagrinėja ne su pasipiktinimu, o labai puikiai filosofiškai pagrįsdamas, tai nauja kokybė.

Ir štai K.Stoškus kelia tokį klausimą: o kaip elgtis, ką pastatyti priešpriešiais tam dalykui? Jis siūlo prieš tą visą balaganą, absurdą iškelti žmogiškąjį orumą, jo jėgą.

Manau, mes turėtume tiesiog mažiau kalbėti apie „Fluxus“ ir nukreipti dėmesį į tikrai įdomius šiuolaikinius pasaulio reiškinius, vykstančius pasaulyje, muzikoje, dailėje, visur. Mes sutelkę dėmesį į tuos provokatorius, o jie krizena susiėmę už pilvo. Tai nebūkime „Fluxus“ spektaklio statistais.

G.JAKAVONIS: Televizija, internetas rodo patyčias. Ir ką vis dėlto gali padaryti mokykla, tėvai, visuomenė, kai netgi teatre nuėjęs susiduri su tomis pačiomis neigiamybėmis?

Č.LUKENSKAS: Jeigu mes kalbame apie visuomenę, tai ir yra vadinamoji dalyvių paradigma. Labai atsiprašau, bet nežiūriu jokių kanalų ir iš viso televizoriaus stengiuosi nenaudoti tarp visų savo daiktų, tai viena.

Antras dalykas, tie vertybiniai dalykai, kurie eskaluojami šitų verslo modeliukų pagrindais. Pasirodo, yra užsakovai. O kas tie užsakovai? Tai rinka. Jeigu mes taip elgiamės, tai toje rinkoje yra atitinkama produkcija.

Kas dabar gali užtikrinti rinkos dalyvių arba užsakovų kultūrinį lygmenį? Per visą tą šiukšlyną žmonės negali prisikasti prie normalios, tikros kultūros. Jei pirmuose „Google“ puslapiuose pasižiūrėsite, kas yra kultūra, tai tikrai jos ten nerasite.

Jauni žmonės kalba apie muziką, bet tai, ką jie klauso, tikrai ne muzika. Žmonės klauso tam tikrų elektroninių prietaisų sugeneruotas kažkokias konstrukcijas.

Žinome, kad kūnui reikalingas sveikas maistas, bet tai, ką dabar valgome, yra perdirbinių perdirbiniai. Tai yra maistas kūnui.

Lygiai tas pats dėl maisto sielai. Jeigu aplink visiška netvarka, nešvara, visiški perdirbiniai, kur nei kultūros, nei natūros nėra, tai mes savo sielą gana sėkmingai nuodijame, ir nieko čia nepadarysi.

Bet tai dar ne viskas. Kiek žinau, žmogus susideda ir iš trečio lygmens - iš dvasinio kūno. Tas pagrindinis mūsų pasaulėžiūros pamatas yra dvasia. Tai kas ta dvasia yra? Dažnai žmonės kalba įvairiausių dvasinių mokyklų, dvasinių praktikų pagrindais. Bet jeigu paimtume esminį dalyką, sakykime, galbūt mūsų krikščioniškąjį paveldą, tai pamatytume, kad žmogus yra pastatytas ant meilės akmenų. Sugriauname šį pamatą po jo kojomis, ir kiekgi tas dvasinis kūnas gali būti pamaitintas, jei jis pagrįstas neapykanta savo artimui?

Tai, man atrodo, esminis klausimas, kurioje barikadų pusėje atsistoja žmogus. Ir čia jau atsiskleidžia jo norai būti kultūros vertintoju ir kūrėju, ir dalyviu, ir kokiu nors socialiniu, verslo veikėju.

Per mažai skiriamas dėmesys dvasiniam, sielos maitinimui, kad žmogus turėtų galimybę prieiti prie tikrų kultūros vertybių.

O kai įvairūs fiziniai pavidalai, profesijos, sluoksniai pastatomi priešpriešiais kitų atžvilgiu, tai rodo, kad tokia mūsų brandos stadija, toks lygmuo, tokia Lietuvos su visais jos žmonėmis dinamika.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto tauta yra kalba, kultūra, teritorija, ir dabar kultūra naikinama. Tai ar mes šiuo atveju esame tokie nevykėliai, nemokame apsisaugoti, ar čia globalizacijos įtaka, kas nors specialiai to imasi?

A.BRAŽINSKAS: Iš esmės tai patriotinio auklėjimo problema, ir tai tęsiasi ištisus 22 metus. Atsirado toks negeras tonas, kad kuo daugiau žmogus smerkia savo valstybę, savo respubliką, tuo geriau prieš kitus pasirodo.

Juodaodžiui kur Harleme pabandykite Ameriką papeikti, tuoj gausite į akį, o pas mus tik juoksis sau.

Kurgi dingo 60 milijonų, skirtų įvaizdžiui? Niekas negali atsakyti, ar suprantate? O 22 metai praėjo, jokio pilietinio auklėjimo nėra. Ir kariuomenėje niekas neprirašė jokių patriotinių dainų, nes niekas neskiria pinigų, neorganizuoja.

Dėl globalizacijos. Kad ir kaip kalbėtume, ji vyko, vyksta ir vyks. Tokioms mažoms tautoms kaip mūsų reikia dėti visas pastangas, kad išliktų mūsų specifinė tautinė kultūra - tiek muzikoje, tiek dailėje, tiek buityje.

G.KAZIMIERĖNAS: Labai atsiprašau, bet lėšos čia niekuo dėtos. Jei nėra patriotizmo vien todėl, kad niekas nemoka pinigų, tai toks ir patriotizmas. Lėšų pakankamai, net ir per daug. Pasakysiu dar daugiau: būtų netgi gerai, jei kai kurie reiškiniai būtų mažiau finansuojami.

Ne dėl šimto litų turi dirbti dailininkas, kitaip tuos šimtą litų jis turės atidirbti. Mūsų valstybės valdininkai yra pripratę kalbėti apie kultūrą tik per pinigų prizmę. Ne pinigai juk esmė. 600 mln. litų kaip į vandenį prapuolė per VEKS („Vilnių - Europos kultūros sostinę“  red. past.) ir t.t.

G.JAKAVONIS: Kiek iš tikrųjų kultūros raida priklauso nuo Arūno Gelūno, nuo ministrų ir jų vykdomos politikos?

G.KAZIMIERĖNAS: Galime prisiminti, kaip žlugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, atskėlusi elitą nuo paprastų žmonių, atsisakiusi savo kalbos, perėmusi svetimos valstybės lenkų kultūrą. Tai buvo tiesioginis kelias link valstybės žlugimo, taip ir įvyko.

Dabar turime galimybę lyg ir vėl kurti savo valstybę, ir vėl galime padaryti lygiai tą pačią klaidą. Ryškėja atotrūkis tarp mūsų kultūros ir mūsų kultūros interesų.

Nepaprastai svarbu, kad valstybė išliktų atvira perimdama geriausius pasaulyje vykstančius kultūros reiškinius, bet kartu formuoti lietuvišką kultūrą.

Reikia palaikyti ir moderniąją, ir etninę kultūrą.

Tais dalykais turėtų užsiimti valstybės politika. Nuo ministro arba Vyriausybės turėtų priklausyti strategija. Pavyzdžiui, ministras turėtų suburti kultūros žmones, kad mes, padiskutavę dėl strategijos, geranoriškai sutelktume jėgas ir imtume kelti tą lietuvių kultūrą.

Tai tam ir yra Vyriausybė, kad ji vykdytų organizacinį darbą. Deja, visos visuomenės pastangos susisteminti tą reiškinį bevaisės. Vyriausybė elgiasi stichiškai, padrikai, kam numeta pinigų, kam ne.

Nėra krypties formuoti savo valstybės kultūrą, per ją puoselėti savo dvasios stiprybę. Tegul ta kryptis būna tokia ar anokia, bet tegu tai būna lietuviška kryptis.

Jeigu valstybė palaikys neigimo kultūrą, tą pasišaipymą, tuomet vyks valstybės dekonstrukcija, nes mes nebetenkame dvasinės ašies. Taip kaip anąsyk lenkų, dabar perimsime anglų kalbą ir visus jos reiškinius. Mes patys trypiame daigus tų donkichotų, kurie bando vis dėlto laikytis lietuviškos krypties.

A.BRAŽINSKAS: Nėra pereinamumo. Atėjo nauja valdžia, V.Prudnikovas apkaltino kompozitorius, kodėl jie nerašo dainų, kaip reikia. Taigi jis buvo kultūros ministru ir turi suprasti, kad jeigu aš parašau dainą, ją turi kas nors dainuoti, atlikti, turi kas nors įrašyti, kad ji skambėtų.

O aš šitam dalykui dabar neturiu jokių sąlygų. Viską į stalčių deda mano kolegos. Buvęs ministras kalba šitokias nesąmones. Pasikeičia valdžia ir prasideda naujos mokyklų reformos.

Ekonomikos tęstinumo taip pat nėra, kaip ir kitose srityse. Tai ar atsiras vieną sykį tokia valdžia, kuri ne tik pagal partijas portfelius skirstytų? Reikia, kad ministerijose dirbtų specialistai, kad ministrai būtų specialistai. Užtenka šitų valinskų.

Č.LUKENSKAS: Aukštoji, autentiška kultūra iš tikrųjų yra labai rimta problema. Nėra tiek pajėgumo, tiek akumuliacijos šiuo metu mūsų sąmonėje, tiek mūsų žmogiškųjų, tiek piniginių išteklių, kad galėtume iš tokios bado būsenos prikelti autentišką ir aukštąją kultūrą.

Tik geros kokybės autentiška kultūra vykstant globalizacijai ir gali mus išgelbėti kaip tautą ir valstybę. Menksta kiekvieno žmogaus atskirai savivertė, išsižadama tapatumo - čia yra ta erozija, tie dekonstrukcijos pavyzdžiai. Jeigu žmogus negali šito susieti, suprasti, kad jis yra praradęs tam tikrą identitetą, jis tampa beverčiu neatpažįstamu pavidalu.

O tas mūsų tarptautiškumas yra neišvengiamas iššūkis, reikia išlaikyti savo autentišką aukšto lygio kultūrą, savo tapatumo požymius.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"