Kristina Gudonytė - įstrigusi paauglystėje

Rašytoja, pelniusi ne vieną premiją už savo knygas paaugliams, pjesių, scenarijų autorė, režisierė, aktorė ir dailininkė Kristina Gudonytė (63) stebina ne tik įvairiapusišku talentu, bet ir išskirtine, labai neįprasta gyvūnų kaukolių bei iškamšų kolekcija. „Turbūt dar neišaugau iš paauglystės, kad mane tokie dalykai domina“, - prisipažįsta moteris.

Geriausias kelionės suvenyras

Ant sienos kabantis dviejų žemės pusrutulių žemėlapis ir prie knygų spintos stovintis senas gaublys, daugybė iš įvairių pasaulio vietų atvežtų kriauklelių, suvenyrų liudija, kad Kristina mėgsta keliauti. O iš kelionių vis ką nors parsiveža prisiminimui.

„Kas gi šiais laikais nemėgsta keliauti? Reikia tik pradėti ir negali sustoti“, - šypsosi moteris ir apgailestauja, kad dabar pritrūksta laiko tolimoms kelionėms. Tačiau jai didžiausia palaima - išvykti į kokį gražų Lietuvos kampelį, sodybą, išplaukti į ežerą pažvejoti. Tai Kristina mėgsta daryti vasarą, kai sumažėja darbų mieste. „Būna, kad pasiimu meškerę ir išplaukiu į ežerą su valtimi, bet būtinai kartu pasiimu ir blonknotą. Būna ir taip, kad šauna į galvą kokia nors geniali mintis mano naujai knygai, tuomet užsimirštu, o žuvys džiaugiasi, kad liko plaukioti“, - juokiasi pašnekovė.

Pirmoji K.Gudonytės kelionė buvo seniai, kai ji, tuomet buvusi Vilniaus akademinio dramos teatro aktorė ir puikiai suvaidinusi spektaklyje „Vėjo botagėlis“, pelnė sąjunginę premiją. Kristina labai apsidžiaugė ir nuskrido su grupe kūrybiško sovietinio jaunimėlio į Kubą. Toji kelionė visai netikėtai ir lėmė unikalios kolekcijos pradžią.

„Aplankėme salą, kurioje veisiami krokodilai, - pasakojo Kristina. - Įspūdis buvo didžiulis. Matėme, kaip vielos tvoromis aptvertose kūdrose gyvenimu džiaugiasi į didžiulius gyvus rąstus panašūs ropliai. Man jie buvo gražūs, o galvos - tarsi pasakų slibinų. Prie išėjimo iš veislyno apstulbau, kai pamačiau stirtomis sukrautas krokodilų galvas ir kaukoles. Jų likimas, kaip ir daugelio gyvūnų, nepavydėtinas - jie tinkami delikatesiniams valgiams, o jų oda labai brangi, nes iš jos siuvami madingi batai, rankinės ir visokie kitokie dirbiniai. Tik štai galvos nereikalingos... O man čia toks lobis! Kokios formos, faktūra visai kitokia negu žmonių, o kokie dantys! Tai man buvo įdomu jau ne kaip aktorei, o dailininkei“, - prisiminė pašnekovė, traukdama iš dėžės tą pirmąjį kolekcijos eksponatą.

Kristina išdrįso gido paklausti, ar gali paimti vieną kaukolę. Kubietis labai nustebo, nes niekas iki tol to nebuvo prašęs. Turistei teko pameluoti, kad ji biologė ir todėl jai reikia tos galvos. Taip ir išprašė kaukolę. Tuomet prasidėjo galvosūkis, kaip ją parsivežti, kad neprikibtų muitinės pareigūnai. „Nebūčiau, kaip sakoma, velnio nešta ir pamesta, sumaniau ją nudažyti įvairiomis nuplaunamomis spalvomis ir apklijuoti visokiomis kriauklelėmis. O kai pareigūnai tikrino, atidariau lagaminą ir pasakiau: „Suvenirčik“, - kvatoja K.Gudonytė.

Tokia buvo neįprastos Kristinos kolekcijos pradžia. Vėliau atsirado iguanos, šerno, žebenkšties, karvės, stirnos ir dar daug kitų gyvūnų kaukolių. Draugams kolekcija taip pat buvo labai įdomi. Tad ir jie, buvodami kokioje nors egzotiškoje šalyje, atveždavo, ir dabar prisiminę kartais atveža vieno ar kito gyvūno ar paukščio kaukolę. Pati Kristina ir gimtadienio proga ne kartą yra gavusi tokią kitam žmogui neįprastą dovaną. Dabar ši kolekcija, tvarkingai sudėta į kartonines dėžes, ilsisi ant aukšto. Kartais šeimininkė jas atsineša, atsargiai išima ir parodo svečiams.

Menininkės namus dar puošia ir afrikietiškos gervės, kurios „atskrido“ tada, kai ji statė televizijos filmą „Dvynukės“, nes jų reikėjo pagal žinomą Eriko Kestnerio (Erich Kaestner) knygą parašytą scenarijų. Mat dvynukių seserų mama norėjo studijuoti vieną iš Afrikos kalbų. Tad režisierės padėjėjas surado mokslininką, kuris turėjo Afrikos gervių iškamšas ir sutiko jas parduoti. Po filmavimo jos ir pateko Kristinos globon. Tie paukščiai patinka ir K. Gudonytės sūnui bei dukrai, o ką jau kalbėti apie atėjusias pas močiutę anūkes.

Visai kaip „barbė devyndarbė“

Pro menininkės buto, kurį ji šmaikščiai vadina „špokinyčia“, nes jis senamiesčio namo viršutiniame aukšte, langus atsiveria romantiški vaizdai. Viduje - daugybė knygų, pačios tapytų paveikslų, įdomių daiktų daiktelių, kurie daug ką pasako apie šeimininkę. Tad pirmiausia jos ir klausiu, kaip sudėlioti prioritetus, ką ji pati laiko savo pagrindiniu užsiėmimu, o kas yra tik laisvalaikio polėkis. „Visi darbai man kaip laisvalaikis, nes aš esu laisva menininkė. Na, žinoma, tuo metu, kai dirbu, o dar spaudžia kokie nors terminai, apie laisvalaikį negalvoju. O prioritetai mano gyvenime vis keitėsi. Dabar pirmenybę atiduodu rašymui, o kadaise ko tik nedariau... Nuo septynerių jau buvau aktorė, vaidinau radijo spektakliuose, televizijoje, teatre, garsinau vaikiškus filmukus. Tėvams buvo bėdos mane visur vežioti. Po mokyklos įstojau studijuoti vokiečių kalbą, o dar vėliau režisierius Henrikas Vancevičius pakvietė į tuometį Akademinį dramos teatrą. Kai vaidinti pabodo, nusibeldžiau į Maskvą studijuoti scenarijų rašymo ir režisūros. Žodžiu, esu iš tų laimingų žmonių, kuriems viskas, ką darė ar daro, yra „kaifas“.

Ne visi K.Gudonytės įvairiapusio talento gerbėjai žino, jog ji yra surengusi net 15 tapybos parodų. Rudenį ji ketina Lietuvos teatro sąjungoje surengti dar vieną didelę paveikslų parodą. Tad nenuostabu, kad jos namų sienas puošia pačios tapyti paveikslai.

„Rašymas ir vaizdas vienas kitam netrukdo. Kai statau spektaklį, pirmiausia parašau pjesę, paskui nupaišau scenovaizdį, veikėjų drabužius, parašau dainų tekstus... Tik muzikos pati nekuriu, nes nesugebu to daryti. Tad net nežinau kam atiduoti pirmenybę. Viskas yra svarbu. Širdy aš neskirstau tų menų“, - aiškina Kristina ir priduria, kad ji neįsižeidžia, jeigu ją kas nors pavadina barbe devyndarbe. Tėvai Kristiną visą laiką barė, kad ji niekaip negali apsispręsti, ko nori, ko blaškosi kaip tas vėjo botagėlis.

Susitikimai su paaugliais

Vėjavaikiškumo ir paaugliškos fantazijos turinti Kristina ne veltui ėmėsi rašyti knygas paaugliams. Jų knygų lentynoje jau trys, paskiausioji „Ida iš šešėlių sodo“ išleista pernai. Vienas mėgstamiausių rašytojos laisvalaikio užsiėmimų - susitikimai su tuo jaunimu, kuris dar skaito knygas, o ne vien tik dievina internetą. Su juo kalba apie viską: patirtą ir dar nepatirtą meilę, amžinybę, ištikimybę sau, draugams ir savo kraštui. O tų susitikimų įvairiose Lietuvos vietose kartais būna kone kiekvieną savaitę. „Aš ir pati tikriausiai esu įstrigusi paauglystėje“, - svarsto menininkė.

Nors rašytoja skuba parašyti pjesę pagal savo knygą „Blogos mergaitės dienoraštis“ ir dar turi daug kitų skubių darbų, į tuos susitikimus randa laiko nuvykti. „Aš užmezgu nuoširdų pokalbį, užduodu klausimus, o jie man atsiveria, - džiaugiasi rašytoja. - Štai neseniai viešėjau Lentvaryje. Įlipau į traukinį ir labai nustebau, kai prisėdę du vaikinukai prisipažino, kad jie mane atsivijo iš to susitikimo. Mat jiems parūpo toliau pratęsti pokalbį. Tai man ypač pakelia ūpą, nes suvokiu, kad mano knygos jiems reikalingos“.