Kultūra atskirta nuo valstybės

Vos peržengus jo namų slenkstį, išgirstu:

- Kaip jums atrodo naujiena, - klausia pasilabinęs A.Sutkus, - kad Fotomenininkų sąjungos patalpas Lietuvos valstybės įmonė Turto bankas ketina parduoti aukcione? Na, vieta Gedimino prospekte puiki. Šios valstybės įmonės tikslas - parduoti kuo brangiau... Įsivaizduokit: vietoj kultūros įstaigos staiga atsiranda, pavyzdžiui, kazino - tai būtų skandalas Europos mastu! Gal minėta valstybinė įstaiga veikia kaip žalieji žmogeliukai - naikina aktyviai veikiančią kūrybinę organizaciją. Aš į tai žiūriu kaip į provokaciją valdančiajai daugumai. Maža to, Vilniaus fotografijos galerijai Stiklių gatvėje paprašius leidimo naudoti edukacijai ten aptiktus rūsius, kurių ketvirtį amžiaus niekas neprisiminė ir niekam jų nereikėjo, buvo pasiūlyta juos nuomotis aukciono tvarka. Iš kur Fotomenininkų sąjunga ims tiek pinigų? Juo labiau kad ji tarp kūrybinių sąjungų viena neturtingiausių - jokio nekilnojamojo turto ji neturi. Meras Remigijus Šimašius prieš rinkimus žadėjo paramą, bet, laimėjęs rinkimus, matyt, apsigalvojo. Turiu pasiūlymą savivaldybei: gražiai pradėję su 50 tūkst. eurų išmoka Venecijos liūtą laimėjusiam projektui tęsti, galėtų įsteigti „Geležinio vilko“ apdovanojimą tiems, kurie ilgiausiai, garsiausiai ar gražiausiai „staugia“ apie Vilnių ir jį garsina. Kol tiltai nesudeginti ir rūsiai neužtvindyti....

- Jei klausiat mano nuomonės, akivaizdu, jog taip žlugdoma ar net naikinama kultūra. Tik kur kas svarbesnė būtų ministro Mindaugo Kvietkausko nuomonė.

- Kultūros ministras su mumis vienoje barikadų pusėje. Jau pateiktas raštas Vyriausybei. Turiu vilties, kad sveikas protas nugalės ir mūsų kreipimasis bus išgirstas - Seime, valdančiojoje daugumoje esama protingų žmonių. Gaila tik, kad kultūros ministrai kaip arkliai brastoje nuolat keičiami. Klausimas, kas geriau: blogas ministras ketverius metus ar geras - metus, pusantrų? Panašu, kad Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis net nežino, kas yra rezgama jo panosėje, nes nuolat iš visų pusių yra pešiojamas - toks oponentų elgesys man neatrodo politiškai vaisingas.

- Justinas Marcinkevičius buvo teisus: kultūra turi ne tik gintis, bet ir ginti. Kai persakiau jo mintį vienam kultūrininkui, jis paklausė: ginti - ką?

- Šnekėkim apie konkrečią problemą - penkiasdešimt metų gyvuojančią organizaciją naikina fiziškai - netenkame namų, bibliotekos, parodų salės. Su kokiu vargu man pavyko Fotomenininkų sąjungai išrūpinti patalpas Gedimino prospekte - padėjo net prezidentas Valdas Adamkus, taip pat nepritariantis Turto banko paskutiniam sprendimui. Šias patalpas gavome grąžinę Bažnyčiai Alumnatą. Prašėme ir gavome paramą galerijos remontui, nes tai buvo daržovių parduotuvė. Dabartinis Fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis prieš kelerius metus surinko apie 50 tūkstančių eurų patalpų renovacijai. Išgirdęs, kad jos atsidūrė Turto fonde, išsigandau dėl savo širdies, - man toji žinia tikrai buvo smūgis. Ji parodė, kad deklaruojamas kultūros, meno prioritetas tėra pigi propaganda. Nesitikėjau, kad laisvoje Lietuvoje įmanomas toks okupacinis sprendimas. Jeigu galva, priimanti tokį sprendimą, būtų kur nors Ulan Batore, suprasčiau, bet šį sprendimą priėmė valdžia, už kurią šiaip ar taip mes visi balsavome rinkimuose.

- Negi okupacijos laikais labiau rūpinomės kultūra?

- Nebelyginkime okupacinės kultūros politikos ir dabartinės. Kiekvienas mūsų pasiekimas buvo tartum įrodymas, kad mes - kitokie, mes - ne rusai. Ir mūsų fotografija įrodinėjo, kad Lietuva yra Lietuva. Apsisuko šitas ratas - už ką jaunystėje kariavom, už tą reikia ir dabar kariaut. Dabar gali išgirsti žmogų sakant, kad jis yra europietis ir tik paskui - lietuvis. Dabar valstybė atskirta ne nuo Bažnyčios - pažiūrėkite, kiek klaupkose per mišias politikų, - ji atskirta nuo meno - pasidairykite jų parodose ar simfoninės muzikos koncerte... Kai matau jauną politiką šnekantį per televiziją, skaičiuoju, kiek kartų jis pakartos žodį „partija“, suskaičiavęs iki dešimties, perjungiu kanalą: mintis dėstyk, o ne savo partiją reklamuok; aš nuo vienos Komunistų partijos likau sotus visam gyvenimui. Susidaro įspūdis, kad pagrindinis valstybės reikalas - stumdymasis dėl valdžios ir „dėjimas“ ant kadenciją baigiančios prezidentės Dalios Grybauskaitės (kurgi jūs visi narsuoliai buvote anksčiau), - tai galų gale negražu ir neoru. Tuo metu svarbios valstybės problemos lieka pamirštos. Argi galime vadinti problema Audronio Ažubalio siūlymą keisti, pvz., Pušų, Aguonų, Vieversių, Lauko, Pievų gatvių pavadinimus į valstybės veikėjų vardus? Sakykite, daug turime seimūnų, kurių vardais norėtume vadinti gatves?

- Kur toji paslaptis: ar priemonės kultūrai ginti - nebe tos, ar menininkas tapo nebe toks svarbus?

- Jau tiek kartų lyginame ir lyginame du nelyginamus dalykus - okupacinę tvarką ir laisvų žmonių visuomenę. Gana. Pagrindinis skirtumas yra tarp pilietinės ir politizuotos visuomenės; mes vis dar tebesame politizuoti ir bailūs. Pilietinė visuomenė būtų žymiai tolerantiškesnė, bet žymiai ir reiklesnė, deputatai negalėtų taip tarpusavyje koliotis, o valdininkai tiesiog nedrįstų priimti kultūrą žlugdančių sprendimų. Čia vėlgi reikia drąsos, o mūsų žmogus vengia kalbėti - kam čia dabar valdžią pykint. Esu tikras, kad kapitalizmo ir rinkos dėsniai, pagal kuriuos nugali stipriausias, kultūros srityje netinka, čia turėtų vyrauti sanglaudos, solidarumo, empatijos savo artimui ir bendruomenei dėsningumai. Rinkos dėsnių perkėlimas į menus yra tas pat, kaip ir džiunglių įstatymo pritaikymas visuomenei, kai stipresnis galabija silpnesnį ir juo maitinasi. Ne viskas gali būti perkama ir parduodama.

- Vis dėlto leiskite užduoti klausimą, tinkamesnį jubiliejaus progai. Jeigu tikėsime, jog žmogus ko labai siekia, būtinai pasiekia, sakykite, ar šlovę buvot užsiprogramavęs savo galvoje nuo jaunumės?

- Ji niekada man nerūpėjo, aš nieko bendra su šlove neturiu. Apskritai aš skeptiškai žiūriu į mūsų manymą, kad mes plačiai žinomi užsienyje. Iš tikrųjų Lietuva menkai težinoma pasaulyje. Man rengiant užsienyje parodas, diduma mus dažniausiai tebesieja su Sovietų Sąjunga, neretai paklausdami, kokia kalba mes kalbame namie... Tiesą sakant, aš tik dabar jaučiuosi pradedantis įgyti tarptautinį pripažinimą. Mano gyvenimo bus per maža, kad jį įtvirtinčiau. O šiandien norėčiau būti milijonierius, dalyvauti savivaldybės organizuojamame nuomos konkurse, jį būtinai laimėti ir atiduoti patalpas Fotomenininkų sąjungai.

- Kodėl tai sakote? Juk kas kas, jei ne Sutkus, pirmas išgarsėjo už „geležinės uždangos“?

- Kad taptum žinomas, turi būti konkurencingas Vakaruose. Tarptautinis pripažinimas - tai visų pirma garsių pasaulio leidyklų, tokių kaip Vokietijos „Steidl“ ir garsiausių galerijų dėmesys. Fotomenininkų sąjungos pirmininkas G.Česonis sėkmingai dirba tuo klausimu, turi daug ryšių užsienyje, pristatinėja lietuvių fotomenininkų knygas, kviečiasi užsienio specialistus. Žinoma, išsivysčiusios valstybės negaili pinigų savo kultūros propagandai, o mes - maža, kultūros vaidmens neįvertinanti šalis.

- Minėta leidykla pernai išleido jūsų albumą „Planet Lithuania“. Tiesa, kad bendradarbiaujate su ja lig šiol?

- Šio albumo pirmasis leidimas buvo išpirktas visose trisdešimt septyniose „Steidl“ leidinius platinančiose šalyse. Tada leidykla nutarė išleisti dar du fotografijų albumus - netrukus turėtų pasirodyti holokausto temai skirtas leidinys „Pro memoria“, o albumas „Planeta Vaikystė“ (tai ne galutinis pavadinimas) jau atiduotas maketuoti. Daug nuotraukų jose bus spausdinama pirmą kartą. Vienas JAV žurnalas, recenzuodamas albumą „Planet Lithuania“, prilygino fotografijas tyliajai rezistencijai: aš greičiau vadinčiau „Švelniąja galia“. Todėl padaręs fotografijų parodą Minske, sutikau ją rodyti visuose didesniuose Baltarusijos miestuose. Lietuvoje, deja, mažai salių, kur galėtų tilpti daugiau nei dvi dešimtys darbų. Lietuvoje pastebimas popso suklestėjimas - pristatyta daug arenų, kur dažniau esame edukuojami užsienio atlikėjų. O ką daryti vizualiajam menui? Gal žmonėms ir tokio meno reikia, jei KOSMOS fotografijų parodą Nacionalinėje galerijoje per du mėnesius aplankė apie 30 tūkstančių žmonių.

- Šį mėnesį Mykolo Žilinsko galerijoje bus atidaryta paroda „Pro Memoria“, o Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje - „Vilniaus (re)kolekcijos“. Tai gundo spėti, kad meniniam jūsų skoniui didelę įtaką bus padariusi knyga.

- Na, knygos - didelis dalykas. Kai pirmą kartą keliavau į karštus kraštus, Egiptą, kažkodėl įsimečiau kelias Sartro knygutes, pasiimdavau jas eidamas pusryčiauti, kad paskui skaityčiau paplūdimyje. Kartą oficiantas tarstelėjo: o, pone, gerą literatūrą skaitot. Iš kur jūs žinot, juk jūs oficiantas, pasakiau ir jis paaiškino baigęs filosofiją, bet dirba padavėju dėl atlyginimo. Taigi būdamas Egipte pamačiau, kad visa Egipto kultūra yra atsidūrusi muziejuje, nes priėmus arabiškus rašmenis, pas juos atėjo ir įsigalėjo arabų kultūra. Net katinai ir tie antropologiją pakeitę, Egipto katinų jau nebėra... Grįžęs Valentinui Sventickui ir sakau: kai važiuosi į Kauną, įduosiu gėlių, nuneši nuo mudviejų prie knygnešio kapo, nes jeigu Lietuvoj nebūtų knygos ir nebūtų lietuviškų žodžių, velniaižin, ar mes, turėdami „kirilicą“ ir negalėdami kalbėti gimtąja kalba, nebūtume tapę viena iš labiausiai Rusiją remiančių respublikų.

***

Atsisveikinant A.Sutkus pajuokauja norėjęs nukelti jubiliejų, bet pagalvojęs, kad negražu bus. Kai dėkoju už dovanotą laiką, sako:

- Tai buvo ir jūsų laikas. Laisvės laikas sakyti, ką galvoji, tačiau jam pasibaigus pradedi abejoti, o gal ką būsi per aštriai pasakęs. Priesaką „Nebijok“ reikėtų prirašyti prie Dievo įsakymų...