Mokytojos knyga taps bestseleriu?

Kiek užlendame istorijai už akių: juk negali žinoti, kaip Hario Poterio ir Tolkino gerbėjai sutiks pirmąją lietuvišką maginės fantastikos istoriją „Vaivorykščių arkos“, kurią sukūrė Lentvaryje gyvenanti biologijos mokytoja Neringa Borovikė (mergautine pavarde Vaitkutė). Būti pranašu namie yra sunkiausia, tačiau knygos nuotrupos ir skaičiusiųjų vertinimai leidžia spėti, kad ji nedulkės lentynose ir bus įdomi ne tik vaikams.

Knyga „Vaivorykščių arkos“, tiksliau, visa trilogija (Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta dar tik pirmoji knyga) buvo sukurta per pusantrų metų, Neringai ruošiantis ir vedant biologijos pamokas Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje, prižiūrint savo vaikus, penkerių Viktoriją ir ketverių Karolį, verdant vakarienę, anot jos, tobulam vyrui statybininkui Olegui („retas vyras pakęstų žmoną, dieną naktį gyvenančią prie kompiuterio“), slaugant priglaustą katę ir nudirbant daugybę kitų darbų darbelių, kurie neišvengiamai turi sutirpti moters rankose. N.Vaitkutė sakė net būdama pavargusi, net nutraukdama į naktį vykdanti savo planą - parašyti bent kelis puslapius kasdien, o rašyti jai nėra vargas, ko gero, prisipažįsta, indus plauti jai yra sunkiau. Jai net smagus tas momentas, kai ji gali sėsti prie savo failų ir nuskęsti juose: tada nieko negirdi, nieko nemato, nei kaip vaikai laksto už nugaros, nei kaip lipa per galvas. Sako negalvojusi, kad taip galės rašyti naktimis, kad bus taip svarbu įvykdyti rašymo planą, kad prieš save nepradėtų jaustis kalta...

Trilogija pajudėjo iš vietos maždaug prieš dvejus metus.

N.Vaitkutė prisimena: „Taip išėjo, kad mano gyvenimas prieš septynerius metus labai smarkiai pasikeitė, tiesiog apsivertė aukštyn kojomis. Aš išsiskyriau su pirmu vyru, išsikrausčiau į Lentvarį su antru vyru, pagimdžiau du vaikus ir kurį laiką tūnojau namie. Vieną dieną atsisėdau prie kompiuterio ir tarp praeito gyvenimo failų užtikau savo knygą, kurią buvau tik tik pradėjusi... Kilo ūpas rašyti toliau, nes pasirodė tos mano kasdienybės truputėlį per daug... Taip sąžiningai ir rašiau kiekvieną dieną. Dar sesuo, auginanti mažą dukterį, pasiguodė, kad jau keliskart perskaitė gražiausias pasakas ir vaikiškas knygeles, pasiskundė, kad pristigo ką nauja skaityt. Sakau jai, kad bandau pati knygą vaikams rašyt, jei nori, gali duot paskaityt savo vaikui. Paskaičiusi sesuo ėmė prašyti tęsinio, klausinėti, ką rašysiu toliau. Na, o kai užbaigiau istoriją, nebežinojau, ką su ja daryt toliau. Atvirai sakau, nesitikėjau, kad kas susidomės, jei ne draugė Neringa, kuri dirba mokykloje, yra mano kaimynė ir buvo skaičiusi rankraštį. Tai ji surado leidyklą „Nieko rimto“ ir prispaudė mane jai išsiųsti rankraštį“.

Planuojama, kad antroji N.Vaitkutės trilogijos „Vaivorykščių arkos“ dalis turėtų pasirodyti lapkritį, trečioji - kitų metų Knygų mugėje. Neringa kiek nustebusi, bet laiminga, kad jos pasakojimas patikęs ne tik vaikams, bet ir jų mamoms. Nepaprastos istorijos veiksmas rutuliojasi pasaulyje, kurio visa sankloda gimusi rašytojos galvoje nuo tautelių pavadinimų, gyvenimo būdo, įpročių, papročių, gyvenamos vietovės, peizažų iki pagrindinių herojų įvairovės bei charakteristikų ir akių spalvos. Pagrindiniai herojai yra skrajūnai, būtybės, kurios geba prisijaukinti medžius, pereinančius palikimu iš kartos į kartą, ir gyvenančios tuose medžiuose kaip namuose; ateitį spėjantys pranašai, išaugantys iš sėklyčių po medžių šaknimis, nuotykiautojai, okeano pakrantėje gaminantys aitvarus ir t.t. Pindama siužeto audinį N.Vaitkutė sako savo kuriamą pasaulį matanti vaizdais, kadras po kadro, kaip kino filmą ir jei kas paprašytų nupasakoti kokią nors knygos vietovę, ji galėtų ją nusakyti iki kiekvieno akmenėlio...

Solidžiai literatūroje debiutuojanti mokytoja sako rašymo anksčiau nelaikiusi rimtu užsiėmimu, nemaniusi tam turinti talentą - jis jai buvęs kaip hobis, kaip, tarkim, kitai moteriai mezgimas. Sako rašiusi daugiau sau ir niekam nesiūlydavusi, nors žmonės, žinodami jos pomėgį, reikalui esant, prašydavę tai scenarijaus, tai apsakymo ar eilėraščio almanachui. Kelerius metus N.Vaitkutė priklausė Vilniaus fantastų klubui (yra baigusi Vilniaus universitetą).

„Mokykla ir tai, ką aš rašau, yra nesusiję dalykai, - aiškina N.Vaitkutė. - Atsirado moterų, kurios sako: va dabar pradėjo rašyt knygas, ir iš mokyklos išeis, sakau, nesulauksit. Čia jaučiuosi savo vietoje: dievinu mokytojos darbą, man patinka mokykla, patinka mokiniai, patinka jiems dėstyti, patinka žmonės, su kuriais dirbu. Profesinės žinios man padeda suvokti visų gyvų būtybių tarpusavio ryšius ir tų tarpusavio ryšių svarbą. Aš gal ir negyvenu tobulai ekologiško gyvenimo būdo, bet esu nusistačiusi tam tikrus principus, kurių sąžiningai laikausi. Pavyzdžiui, labai apriboju kosmetikos pirkinius, rūšiuoju šiukšles. Buvo tokia diena, kai įsiskaičiusi dušo želė sudėtį pasakiau sau daugiau šios bjaurasties nenaudosianti ir nusipirkau paprasto muilo; vengiu ir agresyvių cheminių valiklių, nes manau, kad ir be manęs pakankamai daug nuodų nuleidžiama į kanalizaciją, pakankamai nuodų patenka į upes, ežerus, gruntinį vandenį... Jaučiu tam tikrą atsakomybę. Man imponuoja toks santykis, kai žmogus jaučiasi už kitas būtybes ne viršesnis, o to paties pasaulio dalis, - man tai labai svarbu, nes būtent tokia dalimi ir noriu jaustis. Man patinka miškas, gyvūnai, nebijau jokių vorų nei gyvačių, na, tarakonų nemėgstu... Man viskas gražu... Profesinės žinios suvoktus ryšius padeda įdėti ir į knygą“.

Rašytoja rekordiškai daug skaito, ypač jei sumeti vienan daiktan visas jos priedermes, - maždaug po keturias knygas kas savaitę. Savo godumą knygų atžvilgiu ji aiškina poreikiu nuolat turtinti žodyną, - tai būtina ne tik jai kaip rašytojai, bet ir kaip pedagogei: „Man reikia kiek galima daugiau žodžių. Jei neskaitysiu, prarasiu ir tuos žodžius, kuriuos jau turiu. Aš nenoriu pasimokyti kitų autorių stiliaus - aš noriu turtinti savo žodyną kiekvieną dieną. Ir per pamokas aš turiu mokėti aiškiai reikšti savo mintis; turiu nežiūrėdama į knygą paaiškinti, iš ko sudaryti griaučiai arba kur kokios žuvys gyvena. Gražiai, sklandžiai, lietuviškai“.

Apskritai, kai pasikalbi akis į akį su šia jaukia moterimi, kai sužinai, kad jos valia biologijos kabinete net griaučiai įvardyti (Albertas Einšteinas), kad išslaugyta katė, kuriai dukrytė dainuoja lopšines, vadinama „erke“, nes sirgdama ji bus „išgėrusi kelis litrus šeimininkės kraujo“, kad šeimininkė, užuot pakeitusi virtuvinius baldus, ėmė ir įsigijo gerą fotoaparatą, pamanai, kad joje tebespirga vaiko dvasia. Ne šiaip sau N.Vaitkutės mobiliajame saugoma „jos pasaulio“ fotografija, kuria pasidalys ir su tavim: balta pilis, skendinti debesyse, ir jos link sklendžiantis... nežinau kas, gal burlaivis, gal erdvėlaivis... sakinį užbaigti man pritrūks N.Vaitkutės fantazijos.