Fontanų naikinimas Vilniuje turi senas tradicijas. Šį pavasarį po storu velėnos sluoksniu pakišti fontanai šalia Seimo bei Nacionalinio operos ir baleto teatro - ne pirmieji sostinėje, kuriuos ištiko toks likimas. Barbariškų idėjų ištakų, pasirodo, reikia ieškoti Prezidentūroje. Reprezentaciniame jos kieme žydintis gėlynas yra ne kas kita, kaip žemėmis užpiltas ir augalais apsodintas fontanas.
Vilniaus valdžia kasmet nepraleidžia progos pademonstruoti savo neįgalumo ruošiantis vasaros karščiams. Atgaivos salelių mieste lieka vis mažiau, o šią gegužę palaidotos viltys paleisti dar du sostinės fontanus. Palaidotos tiesiogine šio žodžio prasme, mat ir fontanas Nepriklausomybės aikštėje šalia Seimo, ir esantis, tiksliau, buvęs Nacionalinio operos ir baleto teatro prieigose atsidūrė po žemėmis. Gėlynais fontanai paversti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga.
Sunkiai protu suvokiami sostinės savivaldybės sprendimai atgaivino specialistų, mačiusių, kaip kadaise po žemėmis dingo Prezidentūros fontanas, prisiminimus.
„Po Prezidentūros kiemo gėlynu yra nebaigtas fontanas. Tie, kas dirba Prezidentūroje dabar, to gal netgi nežino“, - spėliojo į „Respubliką“ paskambinusi architektūros konstrukcijų ekspertė Jelena Parasonienė. Prieš keliolika metų ji kartu su kolegomis iš Paminklų restauravimo instituto dirbo pritaikant rūmus S.Daukanto aikštėje prezidento rezidencijai, buvo šio projekto konstrukcinės dalies vadove.
Baisu, kad visi pamiršo
J.Parasonienė neklydo. Apie ketinimus Prezidentūros kieme įrengti fontaną prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja Daiva Ulbinaitė „Respublikai“ prisipažino negirdėjusi, nors šiuose rūmuose dirba jau ketverius metus.
Būtent dėl to pamatus fontanui klojusiems ir mačiusiems, kokius pinigus tai kainavo, dabar labiausiai ir skauda širdį. „Labai norėjome, kad Vilnius turėtų gerą daiktą. Gaila išleistų pinigų, bet dar labiau skaudu, kad fontanas pamirštas, vadinasi, ir vilčių jį prikelti nėra. Kelis kartus skambinau į Prezidentūrą, bet niekas nenori apie tai kalbėti. Gal bijo...“ - atsiduso J.Parasonienė.
Fontano įrengimo darbai Prezidentūros ansamblio reprezentaciniame kieme buvo pradėti prezidento Algirdo Brazausko laikais. Pats prezidentas, anot pašnekovės, aktyviai dalyvavo visuose restauravimo darbuose, jam rūpėjo ir būsimas fontanas.
„Nuolat jautėme prezidento pagalbą. Mūsų grupės vadovė nešdavo jam eskizus, vyko pristatymai, svarstymai. Pasirenkant galutinį fontano variantą lemiamą žodį taip pat tarė Brazauskas. Labai nedaug trūko, kad fontanas būtų baigtas. Paklotos komunikacijos, įkastas specialus kolektorius, pastatyta granitinė taurė, sumontuotos metalinės mechanizmo konstrukcijos... Nespėta nupirkti tik vandens čiurkšles formuojančių detalių“, - prisiminė ekspertė.
Šalies vadovu jau esant Valdui Adamkui, tolesni Prezidentūros ansamblio rekonstrukcijos darbai sustabdyti. Motyvas - baigėsi pinigai.
„Užpildyti granito taurę žemėmis ir pasodinti gėles buvo ponios Adamkienės idėja. Atsimenu, kokias ji pasiūlė, tokias ir pasodino. O tais gėlynais, kuriuos suprojektavome, rūpinosi botanikai, ten daug kūrybos įdėta. Visa laimė, išsireikalavome, kad granitas būtų apsaugotas išklojant jį geotekstile. Bet dabar tiek metų jau praėjo - ir vanduo pilamas, ir trąšos beriamos, su poliruotu granitu taip negali būti elgiamasi jokiu būdu“, - tikino moteris.
Laukia geresnių laikų
Dabartiniams Prezidentūros šeimininkams J.Parasonienė norėtų priminti, kad skyrus visiškai nedaug lėšų reprezentacinė erdvė įgautų deramą veidą. „Įsivaizduokit, kaip solidžiai atrodytų, jei vietoj tų keistos spalvos gėlių dabar trykštų klasikinio stiliaus fontanas“, - ji neslėpė, kad dabartinė kiemo išvaizda jai ne prie širdies.
Fontano projekto autorė architektė Audronė Lainauskaitė tikisi, kad atėjus geresniems laikams bus grįžta prie darbų Prezidentūroje, o tuomet atgims ir fontanas.
„Didelis, kelių lygių fontanas ten labai gražiai atrodytų, ir vėsa būtų kieme. Vanduo visuomet suteikia žavesio“, - tikino architektė.
Panevėžio statybos tresto, vykdžiusio Prezidentūros ansamblio rekonstrukciją, vadovas Dalius Gesevičius suteikė vilties, kad taip gali atsitikti.
„Kai nebeliko pinigų darbams tęsti, padarėme geriausią sprendimą: paklojome komunikacijas, kad kada nors nereikėtų ardyti dangų, ir taip palikome“, - „Respublikai“ teigė jis. D.Gesevičius prisiminė, kad fontanas kainavo ne vieną milijoną litų - „buvo brangus ir prabangus“.
Pinigai nuplaukė į WC
„Taip liko ir liko...“ - skėstelėjo rankomis ilgametis Prezidentūros kanceliarijos vadovas Andrius Meškauskas. Paskutinįsyk viltis fontanui buvo sužibusi dar jam šeimininkaujant Prezidentūroje, 2003-iaisiais.
Tais metais buvo nutarta grįžti prie Prezidentūros ansambliui priklausančių pastatų rekonstrukcijos. Nuo 1998-ųjų jie stovėjo „užkonservuoti“. Tačiau savo valdas apžiūrėjęs tuometis šalies vadovas Rolandas Paksas suabejojo, ar fontanui reikia skirti lėšų. Tačiau pirmoji šalies ponia Alma Adamkienė, vėl sugrįžusi į Prezidentūrą, nutarė, kad einamiesiems remontams skirtus pinigus reikia išleisti ne fontanui, o prabangiems „Versace“ tualetams.
Gediminas KARALIUS, skulptorius, vienas iš fontano prie Seimo rūmų autorių:
- Naikinant fontanus paprastai pasiteisinama tuo, kad jų eksploatacijai nėra pinigų. Ar iš tiesų juos išlaikyti brangu?
- Priežiūros išlaidas sudaro vandens ir elektros energijos, kuri reikalinga vandeniui pumpuoti, kaina. Uždaro ciklo fontanuose vandens prarandama tik tiek, kiek išgaruoja, taigi nedaug. Tokio tipo yra ir mūsų su Nasvyčiu fontanas (fontano „Daugiasrovis“ autoriai - skulptorius G.Karalius ir architektas Algimantas Nasvytis - red. past.).
- Tad ar brangios priežiūros argumentas jums atrodo įtikinamas?
- Fontanas prie Seimo estetinį poveikį būtų turėjęs ir neveikiantis - tyvuliuotų baseinas, matytųsi atspindžiai. Gal tik kartą per mėnesį būtų reikėję išleisti vandenį, kad jis nesužaliuotų. Fontanui prie Operos ir baleto teatro nė to nereikėtų - jame vanduo nuolat sroveno, neužsistovėjo.
Bet jei jau kalbame apie kainą, fontanui prie Seimo buvo galima išleisti penkis kartus mažiau nei jį užverčiant žemėmis - į baseiną prileisti vandens, o išdaužytas skyles užkišti tomis gražiomis gėlėmis. Tik kad manęs niekas neklausė... Turbūt čia buvo savų interesų - kažkam reikėjo darbo duoti, kažkur nukreipti pinigų judėjimą.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"
