Neieškant horizonto

„Visada norėjau išmokti kalbėti universalia amžinybės kalba. Poezija - tai vienas iš nedaugelio kelių, vedančių link šio universalumo. Todėl juo einu, retkarčiais pasidairydama į debesis ar kosmoso kiaurymę, bet neieškodama horizonto“, - rašo poetė Sonata Paliulytė galiniame savo naujojo - jau antrojo - poezijos rinkinio „Sonatos“ viršelyje.

Ne tik muzikos kūrinį, bet drauge ir autorės vardą reiškiantis knygos pavadinimas nejučia kviečia prisiminti pirmąjį poetės eilėraščių rinkinį „P.S.“, išleistą 2005 metais, mat pavadinimo kodo žaismė ta pati - lotyniškojo „post scriptum“ simbolis išties reiškia autorės inicialus.

Perskaitęs naująją (o norėdamas palyginti - ir darkart pirmąją) knygą, ūmai supratau, kad tas aistringas poetės noras įsiamžinti, kaži kokiose laiko nesunaikinamose laikmenose it nepaneigiamą buvimo įrodymą užfiksuoti save, paskiras, giliau kritusias ir garsiau nuskambėjusias akimirkas, regėtus vaizdus, liestus daiktus ir žmones byloja ne tik apie jungtis tarp abiejų poetės knygų, - tai drauge yra ir raktas į šios autorės poeziją, drauge ir atsakymas į klausimą apie tos poezijos prigimtį, apie nuolat jos ieškoti ir rašyti verčiantį imperatyvą - fiksuoti šio pasaulio, šio gyvenimo šipulius, taip tarsi išvagiant juos iš laikinumo - išgelbstint amžinybei.

Šis atradimas padeda atsakyti ir man asmeniškai jau seniai kirbėjusį klausimą - ką bendro S.Paliulytė turi su Salomėja Nėrimi? Kad S.Paliulytės poezija tęsia S.Nėries tradiciją, kritikų buvo rašyta jau po pirmosios autorės knygos. Menu, kažkuo užkliuvo man tas sugretinimas, tačiau jame buvo ir kaži koks teisybės grūdas, neleidžiantis šio sugretinimo nei pamiršti, nei paneigti.

Skaitant naująją poetės knygą minėtoji paralelė ir vėl šmėstelėjo man prieš akis. Tikrai - kažkas iš S.Nėries, iš Henriko Radausko, iš ankstyvojo Marcelijaus Martinaičio... Norėtųsi sakyti - eilėdara, betgi ne. Ritmika, trumpos eilutės, gretutinis rimas lyg bylotų apie bendrystę, bet lygiai S.Nėris, lygiai M.Martinaitis (ką jau kalbėti apie H.Radauską, iš kurio rimuoti mokėsi ir pats A.Marčėnas) rimavo skambiai, lengvai ir preciziškai tiksliai, o štai apie S.Paliulytės rimavimo manierą to tikrai negalėtume pasakyti: tokie netikslūs rimai arba rimo aliuzijos kaip „nukris - nuvys“, „liūdesy - rami“ arba vietoj rimų padriektos vienarūšės sakinio dalys, turinčios identišką gramatinę formą, kaip „šaltas - baltas - kaltas“, arba tarptautiniai žodžiai, greičiau kuriantys ne rimo, o rimo parodijos įspūdį, kaip „gracijos - pasijos“, „vizijos - televizijos“, minėtų autorių kūryboje vargu ar atrastų sau vietą.

Taigi pagal dainingumą ir nugludintą formą S.Paliulytė su S.Nėrimi niekaip „nesirimuoja“, tačiau „rimuojasi“ pagal eilėraščių užduotį: fiksuoti. Eilėraščiai, užgriebiantys tik labai nedidelę vaizdo potyrio detalę ir ją sustingdantys tarsi vabzdį gintare, eilėraščiai, maksimaliai stebintys, pastebintys, tačiau veik neanalizuojantys, neapibendrinantys, nesistengiantys konkrečiais vaizdais kalbėti apie numanomą visumą... Eilėraščiai tarsi buitinės fotografijos, tarsi surimuota eilinė kasdienybės akimirka, tarsi įrašas draugės atminimų ar savo dienoraščio sąsiuvinyje. Prisiminkime S.Nėries „Tu nubusi“, „Saulės kelias“, „Dvi dešimti sū“, M.Martinaičio „Paprasta daina“, „Aklas dar pavasaris, akli...“, „Ruduo inscenizuoja tuštumą...“ bei H.Radausko „Fontaną“, „Senmergę“ ar garsiąją „Sesutę Angeliką“, ir Sonatos „Sonatų“ giminystė jiems taps akivaizdi.

Taigi draugija - daugiau nei solidi antroji knyga - verta pagyrimo, ypač už eilėraščius „Izoliacija“, „Epitafija“, „Sonatos sonetai“, „Vienaskaitos infantilumas“ ir „Intymus triptikas su dedikacijomis“, o priekaištas poetei tegul būna palinkėjimas atsiversti „Poetiką“, pastudijuoti ir pasimankštinti rimavimo pratybose, - atlikimo technika tokia jau yra - netobulinama netobulėja.