Partizanų niekintojui - nacionalinė premija

Išsipildę J.Žemaičio žodžiai

Kalbant partizanų tema, labai simboliški tampa paties Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto žodžiai, pasakyti 1954 m. birželio mėn. uždarame teisme, kuriame jis buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas lapkričio 26 d. Maskvoje, Butyrkų kalėjime:

„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį... Šį sovietinės vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu. Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų... Jokių žvėriškumų aš neleidau... Koks bus teismo sprendimas - man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, duos rezultatų.“

Kova išties davė rezultatą - Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Tik, deja, iki šiol neatsikračiusi stribizmo - šiandien jis vėl kelia galvą.

Partizanai pagal romaną „Žali“

Jono Žemaičio artimieji neturi net jo kapo. Tik numanomą vietą, kad Maskvos Donskojaus vienuolyno kapinėse, bendrame kape, tarp kitų sušaudytų ir kremuotų kalinių, galbūt yra ir jo palaikai.

Už tai yra knyga „Žali“, kurioje partizanus, jų gyvenimą romano autorius vaizduoja perleidęs per savo postmodernistinius vaizdinius ir fantazijas. Knygos herojai - „degradavę“, „kvaištelėję“ žmonės, girtuokliai, žmogžudžiai.

„Į karą ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą“, - rašo M.Ivaškevičius, tiesa, apsidrausdamas, jog tokie partizanai buvę partizaninio karo pabaigoje, kai karo pradžioje į miškus ėjusi inteligentija jau buvo išžudyta ar pabėgusi į Vakarus. Romane net neužsimenama, kad partizanai dėl Tėvynės laisvės aukojo savo gyvybes. Bet pilna scenų apie partizanų tuštinimąsi, seksą, erotines svajones. Ypač niekingai vaizduojamos moterys partizanės („<...> ji nuėjo į tankmę ir ilgai ten tupėjo. Niekada nematėme jos verkiant, nes ji verkė kitu galu“).

Jei knygoje minimi partizanai būtų tiesiog abstraktūs herojai, nieko negalėtum pasakyti - menininko laisvė. Bet rašytojas knygos herojais padaro Joną Žemaitį-Vytautą bei jo bendražygius. Tad ar tenka stebėtis, kad „Žali“ daugelio suvoktas kaip melagingas, realias istorines asmenybes šmeižiantis tekstas? Ir kontrargumentai, kad tai nėra knyga apie pokario rezistenciją, o postmodernistinis romanas, negali būti nei pateisinimas, nei pasiteisinimas dėl partizanų juodinimo.

Kas pasiūlė premijai?

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija neišgirdo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos kreipimosi neskirti premijos partizanų kovą už Lietuvos laisvę paniekinusiam rašytojui. Bet išgirdo kitus pasiūlymus.

Tai, kad M.Ivaškevičių premijuoti pasiūlė Nacionalinis dramos teatras, statantis jo pjeses, nenustebino. Teatro scenoje šiandien taip madingo postmodernizmo, paprasčiau sakant, keiksmažodžių, vulgarybių, agresyvumo, drabstymosi purvais - su kaupu. Galima priminti 2012 metais visuomenėje kilusį pasipiktinimą, kai šiame teatre pasirodė tikinčiųjų jausmus įžeidžiantis ir provokuojantis Romeo Kastelučio (Romeo Castelluci) spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ - scenoje, kurioje buvo didžiulis Jėzaus portretas, tikrąja to žodžio prasme, buvo ir mėtomi, ir užuodžiami ekskrementai.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas M.Ivaškevičiaus kandidatūrą premijai gauti siūlė jau ne pirmą kartą. Šįkart - sėkmingai. Verta paminėti, jog premijos skyrimo komisijoje buvo ir šio instituto literatūrologė Jūratė Sprindytė. Pasak instituto direktorės prof. Aušros Martišiūtės-Linartienės, M.Ivaškevičius pasiūlytas dėl itin svaraus indėlio į šiuolaikinę literatūrą, į teatrą. O paklausta, ar autorius gali imti konkretų istorinį asmenį ir iš jo išsityčioti ir kokia turi būti menininko atsakomybė, A.Martišiūtė-Linartienė atsakė: „Ne tik „Žali“, bet ir pjesė „Madagaskaras“ buvo sutikta ir kaip išsityčiojimas iš tam tikrų konkrečių istorinių asmenybių. Bet tai nėra išsišaipymas, tai yra meninio kūrinio suvokimo problema, kai ironija yra suprantama kaip pasityčiojimas, o ne kaip suaktualinimo strategija. Tai daugiau skaitytojų nei paties kūrinio problema, nes postmodernizmo žaidimo principas yra kritinio mąstymo sužadinimas.“ Pasak direktorės, vertinant M.Ivaškevičių, pirmiausia žiūrima į kūrybos meninę vertę, į kūrybos išskirtinumą, nes labai svarbus naujos meninės kalbos atradimas. O viso to M.Ivaškevičiaus kūryboje - su kaupu.

Instituto direktorei išties nereikėtų ginti M.Ivaškevičiaus talento - niekas ir neneigia, jog jo kūriniai parašyti talentingai, žiūrint grynai literatūriniu požiūriu. Bėda kitur. Jei tokį postmodernistinį žaidimą pradedi žaisti su realiais žmonėmis ir imi „daryti meną“ iš istorinių asmenybių gyvenimo, iš kažkam skaudžių, dar neužgijusių, žaizdų, tada jau kuriamas ne savitos kalbos grožis, o ciniškas tekstas. Kurio neįmanoma priimti.

Nepanoro komentuoti

Dauguma Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos narių, paklausti, ar svarstant M.Ivaškevičiaus kandidatūrą buvo diskutuota apie romaną „Žali“, ar skaitė minėtąją knygą, nepanoro kalbėti šia tema.

Leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė, paklausta, kodėl buvo nuspręsta perleisti 2002 metais pasirodžiusį ir pasipiktinimą sukėlusį romaną „Žali“, atsakė, jog „skaitytojai pageidavo“ nuolat skambindami, rašydami feisbuke. (Visai kaip sovietmečiu - „liaudžiai pageidaujant“, ar ne?) To pageidavo ir pats knygos autorius. Knyga ir tada, ir 2018 m. pradžioje išleista 2 tūkst. egzempliorių tiražu. Tai esą normalus lietuviško romano tiražas, nors būta autorių, pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės romanai, Filomenos Taunytės knygos, kurių leidimai pasiekdavo 25 tūkst. tiražą.

Interviu su Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininke prof. Viktorija Daujotyte-Pakeriene:

- Ar svarstant M.Ivaškevičiaus kandidatūrą nebuvo diskutuojama apie knygą „Žali“?

- Šis romanas nebuvo svarstomas, nes premija skiriama už pastarųjų 7 metų darbus, o „Žali“ išėjo 2002 metais.

- Net neaptarėte, kad šiemet pasirodė antras leidimas ir kūrinys žeidžia dalį visuomenės?

- Nebuvo apie tai galvojama. Apskritai nieko jau nepadarysi. Dabar visai griežtai pasakysiu, - viena iš meno priedermių ir yra žeisti mus. Šiaip jau dabar sakoma, kad provokuoti. Aš sakau gal truputį švelniau - žeisti, netgi įžeisti mūsų sąmonę, priversti ją iš naujo permąstyti, apsispręsti, galvoti. Mes negalime gyventi duotybių pasaulyje, tiesiog neįmanoma - mes nuolat turime apsispręsti. Aš tikėčiau, kad tokia situacija, kuri dabar susidaro, daugelį žmonių sutvirtins jų pozicijose, jie griežčiau spręs, vertins, galvos, mąstys, o kita dalis galbūt kitaip elgsis. Mes turime gyventi šitame prieštaravimų pasaulyje.

- Ar yra menininko, tegul ir prisidengusio postmodernizmo skydu ir laisve kurti, atsakomybė prieš tautą, žmogų?

- Menininko atsakomybė yra. Tai yra laisvo žmogaus laisvė sąmoningai apriboti netgi savo kokius nors ketinimus arba naujumo siekimus, bet vėlgi, tai yra jo paties atsakomybė, kurios mes negalime jam uždėti. Bet aš visada noriu ginti būtent paties menininko laisvę ir jo paties laisvą atsakomybę, taip, kaip jis ją jaučia, o mūsų visų, vartotojų, lieka laisvė rinktis, vertinti, priimti ar nepriimti.

- M.Ivaškevičius vertinamas kaip mitų perkūrėjas. Ar reikia mitus perkurti, ypač tuos, kurie yra tautos pasididžiavimas, juo labiau iš jų išsišaipyti?

- Galima jausti, kad aš pati priklausyčiau mitų saugotojams. Būtent matydama, apsibrėždama save arba savo ratą būtent taip, kaip mitų saugotoja, aš vėlgi jokiais būdais negalėčiau sakyti, kad to negalima daryti. Dar daugiau. Bandymas mitą dekonstruoti arba siekimas nuvertinti, arba išardyti, paneigti ir t.t. suteikia mitui gyvybingumo. Jei mitas yra tikras, stiprus, susiformavęs iš labai tikrų pirminių intensijų, šitas mito ardymas yra jam tarsi gyvybės teikimas. Štai ir mudvi dabar kalbame, iš naujo svarstome. Pokalbis su jumis mane priverčia pasakyti, kad aš save priskiriu mitų saugotojams, tai taip neoriginalu šiais laikais, bet aš tą pasakau. Toks yra mano požiūris.

***

Komentarai

Filosofas Vytautas Radžvilas:

- Skaityti M.Ivaškevičiaus romaną „Žali“ be intelektualinio kartėlio ir moralinio pasibjaurėjimo gali tik visiškas mankurtas. Išsaugojusiam nors kruopelę istorinės atminties ir turinčiam bent krislelį sąžinės ir tautinės bei valstybinės savigarbos žmogui ši knyga yra spjūvis į veidą. Pakanka permesti akimis keletą jos fragmentų, kad savaime iškiltų senose nuotraukose matyti enkavėdistų ir stribų miestelio aikštėse numesti išniekintų partizanų kūnai. Iš karto persmelkia mintis: enkavėdistinė ir stribiška dvasia  tebėra gyva. Ji niekur nedingo. Knygos puslapiuose kartojamas tas pats išniekinimo ritualas. Tik dabar jis tęsiamas mentalinėje erdvėje.


Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė

- Laisvas rašytojas laisvoje šalyje turi teisę rašyti, kaip jis supranta, o mes galime arba skaityti, arba ne. Aš tos knygos nebaigiau skaityti, nes man ji nepatiko. Nepatiko pasakojimo apie partizanus forma ir tik pats autorius galėtų paaiškinti, ko jis siekė, kodėl pasirinko tokią formą, tokias detales, įvardindamas realius atpažįstamus žmones ir sufantazuodamas jų gyvenseną, mąstyseną. Tas kontrastas tarp to, koks yra realus žmogus, mūsų istorinė asmenybė, ir to, kas prigalvota paties autoriaus, labai didelis. Man tokie dalykai nepriimtini kaip skaitytojai, ne kaip centro vadovei.