Paviliotas...visatos Vytautas Pečiukonis

Jis ir šiandien, jau įpusėjęs 9-ą dešimtį, tebegyvena paskendęs fantastiniuose vaizdiniuose, kūrybos valandomis sugebantis savo dvasia atsiriboti nuo žemiškųjų problemų, realizuodamas nedažnai meno pasaulyje sutinkamą tokį savitą talentą. Sieloje gimusias neaprėpiamos visatos vizijas jis guldo ir guldo ant drobių. Menotyrininkų vertinimu, jis - vienintelis Lietuvoje profesionalus dailininkas, XX a. antroje pusėje ėjęs simbolizmo keliu. Tai sudėtingo likimo žmogus, kilęs iš Italijos aristokratų Agnus Elegras (Agnus Elegro), pagal tėvo priimtą lietuvišką pavardę - Vytautas Pečiukonis.

Jis gerai pažįsta Šventąjį Raštą, literatūros klasiką. Tai kūrėjas - eruditas, surandąs įdomią išraišką dvasinėms temoms. Jis - puikus tapytojas (aliejinė tapyba ir akvarelė), sukūręs savo originalų stilių. Jis daug metų (nuo 1960 iki 1987) dirbo Vilniaus vaikų dailės mokykloje (dabar Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokykla), dėstė skulptūrą, tapybą, piešimą, kompoziciją. O ir savo, kaip asmenybės, tobulėjimui jis rasdavo naujų sričių. Be jau minėtų meno mokslų, Vytautas dar yra baigęs Lietuvos valstybinės konservatorijos vokalo klasę (1972 m.), išmėgino ir dainavimo meną operos teatro scenoje.

Meilės tremtiniai

Kaip rašo savo biografijoje pats dailininkas, jo tėvai - Dovydas Elegras, motina - Santema Verimantis Veromis, po vedybų - Santema Elegra, Italijoje susituokė prieš jaunosios tėvų valią. Nors žentas taip pat buvo kilęs iš kilmingos giminės, bet ši praradusi savo turtus. Jaunos šeimos ignoravimas buvęs toks atkaklus, kad sutuoktiniai slapta pasitraukė į Lietuvą, tikėdamiesi, jog čia jų neras. Dėl konspiracijos Vytauto tėvas pasikeitė savo itališką pavardę į lietuvišką - Juozas Pečiukonis. Jam tai buvo nesunku padaryti, nes dirbo Anykščių bažnyčiose vargonininku. Čia 1928 metais ir gimė jų sūnus Agnus Elegras - V.Pečiukonis.

Į Italiją berniukas tėvų buvo nuvežtas jau ketverių metų. Jo motina norėjo susitaikyti su tėvais, bet šie sutiko priimti tik anūką. Mokyklinio amžiaus Vytautas sulaukė senelio namuose Italijoje. Italijoje berniukas mokėsi iki 14 metų. Čia jam senelis samdė privačius mokytojus. Jį mokė ir tapybos. Vasaromis su tėvu grįždavo į Lietuvą, nes jautė didelį gimtojo krašto ilgesį. Bet kai 1944 m. Vytautas su tėvu atvyko aplankyti Lietuvos, nusileido „geležinė uždanga“, ir jie liko atkirsti nuo Italijos.

Vytautui tada turėjo būti 16 metų. Gyveno jis su tėvu Veprių miestelyje. Kadangi kaip vargonininkas Juozas Pečiukonis buvo kilnojamas iš vienos bažnyčios į kitą, tai ir Vytautui teko mokytis ne vienoje mokykloje: Ukmergėje, Šiauliuose, Vilniuje. Kai 1946 m. sovietai suėmė jo tėvą (nužudė 1948 m.), Vytautas liko be jokios paramos. Norėdamas baigti vidurinį mokslą, jis ėmėsi pedagogo darbo. Dirbo kaime (netoli Veprių miestelio) pradinių klasių mokytoju. Ir savarankiškai ruošėsi abitūros egzaminams. 1947 sėkmingai juos išlaikė. Įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Mokėsi architektūros, tapybos, vėliau studijavo skulptūrą. Mokslą baigė jau Vilniuje 1955 metais.

Kaip mena pats Vytautas, jo motina jį vis dėlto kartą slapta aplankė (papirkusi rusų pasieniečius). Tapęs dailininku, savo kūrybinėse vizijose jis pabandė įamžinti jos grožį...

Augęs šventoriuose

Kai dailininką Vytautą Pečiukonį kas klausia, kodėl jis savo kūrybai renkasi religines, mistines temas, jis sako: „Matyt, todėl, kad nuo kūdikystės aš „augau“ šventoriuose... Mėgau gilintis į šventus paveikslus, klausytis paslaptingos, elegiškos vargonų muzikos... Dėl to ir mano paveiksluose užkoduota daug prasmių ir simbolių...“

Kadangi šis laisvos dvasios menininkas, pasirinkęs tokią kūrybos kryptį, kūrė simbolinio, religinio meno kūrinius, nors ir tapęs puikiu akvarelės meistru, garsėjantis tarp savo mokinių kaip geras dėstytojas (pastarieji jį vadino „dėstytoju - legenda“), sovietmečiu V.Pečiukonis savo darbų religine bei mistine tematika eksponuoti personalinėse parodose negalėjo, tačiau jis dalyvaudavo grupinėse parodose. Jam šlovė, karjera ir nerūpėjo. Jis nenuilsdamas kūrė ir „sandėliavo“ savo kūrinius kukliame sostinės stambiaplokščių namo dviejų kambarių bute (gyvendamas viltimi, kad kada nors vis viena juos išvys Lietuvos žmonės), visai nesijaudindamas, kad stamboki paveikslų gabaritai vis labiau mažina jo gyvenamąjį plotą.

„Dailininkas Vytautas Pečiukonis - buvęs mano dėstytojas, - sako dailininkė Gražina Murelytė - Ajauskienė. - Jis pats prisipažįsta, kad tas greitumas jam labai pasitarnauja, ypač liejant akvareles, nes reikia dirbti greitai, kol neišdžiūvęs popierius. Kaip pats sako, po tokio intensyvaus darbo plaudamas rankas, jis jaučia, kaip kibirkščiuoja elektra. Esu susipažinusi su jo kūrybos ir biografiniais rankraščiais. Ten, be kita ko, mane sudomino jo prisipažinimas, jog jis pats jaučiąs kūne esant daug elektros. Tad ir mąstau: jei tai tiesa, - ar tai neturi įtakos jo kūrybiniam intensyvumui?“

Personalinė V.Pečiukaičio kūrinių paroda, „Dangaus rojai ir pragarai žvaigždynų pasauliuose“ įvyko tik 2005 metais, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Tokia simbolistinė kūryba šalies visuomenės akiai buvo kažkas nauja. Visi suprato, jog tokia kūrinių gausa neatsirado per kelis mėnesius ar metus, ji gimė „uždraustoje zonoje“, laisvę gavo kartu su tauta.

O po dvejų metų - 2007-aisiais, jau padrąsintas visuomenės dėmesio, V.Pečiukonis žiūrovus pakvietė jau į antrąją savo kūrybos parodą. Ji vyko sostinės Trakų gatvėje buvusiuose Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus patalpose - XVIII a. statytuose rūmuose. Beje, atvykęs apžiūrėti parodai skirtų patalpų, pasidžiaugęs, kad jų aukštos menės suteiks galimybę jo kai kuriems - net 1,7 m aukščio paveikslams, dailininkas nustebino jos organizatorius, pareikšdamas: „O čia aš jau esu kažkada buvęs... Gal vaikystėje su tėvu?..“

Šios antrosios, jau įvardytos: „Agnus Elegro - Vytauto Pečiukonio vizijos“, kūrybos ekspozicija užėmė net kelias senųjų rūmų sales, tarytum vėl atvėrė žmogaus akiai neregėtų būtybių viešpatiją. Tų vizijų buvo tokia daugybė! Vienų fantastinių esybių veiduose dominuoja didingas susikaupimas, lyg kažkokios žmogaus nesuvoktos tiesos žinojimas, kai kurių jų galvas puošia paslaptingi simboliai - lyg visatos valdovų ženklai. Mat, be kitų darbų, antrojoje savo kūrybos parodoje V.Pečiukonis eksponavo dar nerodytą, daug kūrybinės filosofijos užkodavusį aliejinės tapybos ciklą, pavadintą „Mirusiųjų pasaulis“.

Beje, savo filosofines mintis, kurių įkvėptas nenuilsdamas kūrė, dailininkas suguldė net 14-oje tomų rankraščių, kuriuos, pavadinęs „Dangaus Rojai ir Pragarai Žvaigždynų pasauliuose“, taip pat tebesaugo.

Viską paliks gimtai šaliai

V.Pečiukonis niekada niekam nepardavinėja savo kūrinių.

„Kūrybos rezultatas - mano didžiausias moralinis lobis. Niekada nepasinaudojau siūlomomis galimybėmis paversti jį materialiniu. Mano buvę mokiniai - užsieniuose gyvenantys dailininkai (tarp jų ir vienas mano augintinis) - ne kartą siūlė persikelti, išvažiuoti su visa kūryba, palikti skurdžią buitį. Tačiau mano galutinis tikslas kitoks: viską, ką sukūriau per savo netrumpą gyvenimą, be jokio atlygio noriu palikti Lietuvai, - šaliai, kurioje gimiau ir augau, atvestas į pasaulį nekasdieniško savo tėvų likimo. Tik štai kas kelia nerimą mano sieloje: ar turės galimybę žmonių akys matyti mano kūrinius ir po daugel metų? Ar jie bus saugomi, kaip juos visą gyvenimą saugojau pats?“ - ne be liūdesio kalba šis didžiulės fantazijos, filosofinio mąstymo žmogus.