R.Smetona: „Lietuvišką meną ginti būtina“

Sostinės „Pylimo“ galerijos savininkas Rimantas Smetona savo įkurtai meno galerijai tokį vardą pasirinko neatsitiktinai. Ir ne tik todėl, kad ji yra Pylimo gatvėje. „Pylimas kadaise juosė miesto gynybinę sieną, todėl ir kilo mintis, kad tikrą tradicinę lietuvišką dailę šiandien jau reikia ginti nuo visokių naujų vėjų ir protu nesuvokiamų „šedevrų“, kuriems išmetami didžiuliai pinigai“, - įsitikinęs vyras.

 Sunkiai pagydoma „liga“

Užsukę į tą nedidelę galeriją, pasijuntame tarsi mažame lietuviškos dailės muziejuje. Šią meno erdvę įkūręs neseniai iš politikos vandenų pasitraukęs R.Smetona tvirtina, kad dabar jis jaučiasi savame kailyje. „Džiaugiuosi, kad mano, kaip tradicinės lietuvių dailės mėgėjo ir propaguotojo, patirtis reikalinga žmonėms. Jeigu palyginčiau tai, ką darau dabar, su savo 20 metų veikla politikoje (nuo 1989 metų - aut. past.), 12 metų praleistų Seime, kuriame kartais pasijusdavau tarsi vienas lauke karys, tai turiu prisipažinti, kad čia jaučiuosi jaukiau ir geriau, - tikina Rimantas. - Nepriklausau dabar jokiai partijai, bet, žinoma, mūsų tautos ir valstybės reikalai man labai rūpi. Na, o kultūra visada domėjausi“.

Į politiką R.Smetona atėjo iš kino ir televizijos pasaulio. Gal vyresnės kartos žmonės dar pamena jo sukurtus dokumentinius ir muzikinius filmus. Kultūrinio peno vilnietis sėmėsi tuomečiame Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute, kuriame, anot jo, dėstė tikri kultūros šviesuliai. Ką jau kalbėti apie galimybę lankyti teatrus, koncertus, garsųjį „Ermitažą“, į kurį atkeliaudavo dailės parodos iš garsiausių pasaulio muziejų.

„Tas pasaulio menas man darė didžiulį įspūdį, bet kartu ir paakino pasidomėti mūsų lietuviškos dailės palikimu, kuris pasirodė esąs labai ir labai turtingas, - prisiminė pašnekovas. - Pabandžiau susirasti ir įsigyti vieną kitą žymaus prieškario dailininko paveikslą, paskui ir mano amžininkų, kurie pasijutę laisvesni nebesilaikė socialistinio realizmo principų mene. Pasikabinau namie tuos paveikslus ir nepajutau, kaip namų sienos aplipo įvairiaspalviais tapybos darbais. Paveikslų kolekcionavimas tapo užkrečiama ir sunkiai pagydoma liga. Atsirado poreikis ne tik juos parodyti kitiems, bet ir padėti dailininkams, kitiems kolekcininkams parduoti jų darbus, tad tapau šiokiu tokiu verslininku“. Prieš trejus metus R.Smetona padėjo savo dukrai, turėjusiai nedidelį verslą, surasti ir šias patalpas, numatydamas ir galimybę jas pritaikyti galerijai. „Stimulas buvo dar ir tas, kad šiais laikais atsirado būtinybė ginti lietuvių tradicinės koloristinės tapybos tradicijas nuo įvairių skersvėjų, visokio „postmoderno“, surūdijusių vamzdžių ir kalnelių prie Neries estetikos“, - aiškina lietuviško meno propaguotojas.

Sėkla, beriama į gerą dirvą

Čia neretai užsuka ir moksleivių ekskursijos. O štai neseniai galerijos savininką nudžiugino ir nustebino netikėti lankytojai: keli mokinukai tyrinėjo paveikslus ir kažką užsirašinėjo. Paaiškėjo, kad vaikai gavo mokykloje užduotį pasidomėti, kaip tapė mūsų klasikai, Antrojo pasaulinio karo vėjų nublokšti į Vakarus: Adomas Galdikas, Vytautas Kasiulis, Kazimieras Žoromskis, Antanas Gudaitis, Viktoras Vizgirda ir kt. „Džiaugiuosi, kad sėkla beriama į gerą dirvą“, - sakė meno žinovas.

R.Smetonos nuomone, nederėtų brėžti griežtos linijos tarp išeivijos dailininkų ir tų, kurie kūrė sovietinėje Lietuvoje: „Tai, kas buvo mūsų tapyboje pasiekta iki karo, buvo labai stipru ir vertinga europiniu mastu. Karas privertė daug mūsų žymių tapytojų pasitraukti į Vakarus, ir ta tradicinės lietuvių tapybos gija lyg ir nutrūko. Tačiau ji nutrūko neilgam, nes septintajame dešimtmetyje dailė vėl atgijo, atsirado įdomių talentingų dailininkų ir jų svarių darbų“. Galerijos kolekcija sukonstruota būtent tokiu principu: yra nemažai išeivijos menininkų darbų, o kitose salėse darbai tų, kurie kūrė tuo vadinamuoju atšilimo laiku. Matome Silvestro Džiaukšto, Jono Čeponio, Augustino Savicko, Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Jono Daniliausko, Jūratės Mykolaitytės ir daugybės kitų jau pripažintų ir klasikais laikomų dailininkų darbų.

Tie, kurie lieka nuošalyje

Žmonės, kurie neabejingi menui, ieško bendravimo, mūzų draugystės. Todėl galerija yra tapusi ir savotišku menininkų klubu. Čia ne tik rengiamos parodos, aukcionai, bet ir koncertai, skamba poetų posmai.

Tuomet, kai galerijoje susirenka menininkai, užsimezga ir labai karštos diskusijos apie meną ir kultūrą apskritai. Apie ką daugiausia kalba menininkai? „Na, kad ir apie tai, kad jie niekaip negali suprasti, kaip atsitinka tokie dalykai, kad štai tokio žymaus nūdienos tapytojo Rimo Bičiūno paveikslus galima pamatyti Budapešto, Vokietijos meno muziejuose, o štai mūsų Lietuvos nacionalinėje galerijoje nėra nė vieno jo paveikslo. Dailininkai, žinoma, apgailestauja, kad šiandien sunku parduoti darbus, o gyventi iš kažko reikia, kad net profesionalai kartais priversti tapyti ne tai, ką jie norėtų, o tai, kas tinka interjerui. Sunku suvokti dėl kokių priežasčių nenorima ar negalima įvertinti talentų, kuriuos turime? Mados skersvėjai papučia ir atsitinka taip, kad kai kurie menininkai nepelnytai lieka nuošalyje. Kartais tie kuklūs žmonės lieka užmiršti ir menotyrininkų, dailės kritikų, o tai, sakyčiau, labai labai neteisinga, - apgailestavo R.Smetona ir pasidžiaugė, kad netrukus „Litexpo“ rūmuose atsidarys didelė meno mugė „ArtVilnius“, kurioje pirmą kartą dalyvaus ir jų galerija.

Kodėl dailės muziejai ir Nacionalinė meno galerija nebeperka dabartinių žinomų dailininkų paveikslų, kartu palaikydami ir jų gyvastį? Aišku, kad jų piniginiai ištekliai labai kuklūs. „Nors ir nesmagu prisiminti sovietmečio, kad ir kaip ten būtų, menininkai buvo gerbiami ir geriausi jų darbai atsirasdavo muziejuose... Tą tradiciją reikėtų tęsti, nes ta versmė gali ir išsekti, o meno vertybės gali iškeliauti ir svetur, kaip ir patys menininkai“, - baiminosi pašnekovas.

Labiausiai meno galerijos šeimininkui skauda širdį dėl beprasmio pinigų švaistymo visokiems fejerverkų šou, surūdijusiems vamzdžiams, kurie „tebepuošia“ ir nežinia kiek dar „puoš“ dešinį Neries krantą. „Manau, kad net ne mokesčių mokėtojų ar Europos Sąjungos skirtų pinigų švaistymas yra pagrindinė blogybė, bet tai, kad žmogus pratinamas prie minties, jog tai yra gerai, jog tai yra vertybė, o žmogus ima tuo tikėti, galvoja, kad tai yra gerai, kad gal jis toks neišmanėlis ir nesuvokia šiuolaikinio meno, - piktinasi Rimantas. - Štai atveža „Fluxus“ kolekciją į Vilnių už milijonus litų ir vėl atsiranda žiniasklaidos priemonių, kurios propaguoja tai kaip didžiausią vertybę. Tad žmogus, neturintis tvirto estetinio vertybių pagrindo, patiki, kad ta degtukų dėžutė, su kuria galima sudeginti meną, yra dėmesio vertas kūrinys“. Tad R.Smetona, kalbėdamas apie tokius akibrokštus, mato lietuvių koloristinės dailės sklaidos misijos prasmę. Be to, jam rūpi, kaip susigrąžinti tarpukario ir dar ankstesnes meno vertybes iš užsienio.

Nedidelėms galerijoms šiandien išsilaikyti nelengva, nes didelė problema - labai skurdi meno rinka. Viena bėda yra ta, kad neperka paveikslų valstybinės įstaigos, o dailės kūrėjų gyvybę pastaruoju metu vos vos palaiko kolekcininkai. Kaip tokį „štilių“ paaiškinti? Rimantas įsitikinęs, kad tai laikina, nes meno ir kitoks kolekcionavimas - aistra visam gyvenimui: „Tai, kad gerų dailininkų paveikslai turi išliekamąją vertę, turėtų suvokti ne tik prisiekę kolekcininkai, turtingi meno žinovai, bet ir žmonės, kurie kuria ir puošia savo namus“.

Giminystės šaknys

Rimantas yra tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos giminaitis - prezidentas buvo jo senelio Igno brolis. Tad įdomu, ar jų giminėje, be politikų, yra buvę menininkų? Vienas prezidento anūkas, taip pat Antanas, buvo pianistas, o jo senelio kito brolio Motiejaus sūnus Adomas Smetona buvo gerai žinomas tapytojas. Jis studijavo Paryžiuje, vienu metu buvo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas. 1940 metais jis buvo išvežtas į Sibirą ir mirė iš bado Sverdlovsko lageryje.

O kaip atsirado R.Smetonos gyvenime dailė? Namuose, kai gyveno su mama, ant sienų nekabėjo žymių dailininkų paveikslų. Tačiau tas grožio troškimas, vaizduotė buvo užkoduoti kažkur giliai Smetonų giminės genuose. Potraukį dailei jis pajuto dar besimokydamas Ukmergės žemės ūkio mechanizacijos technikume, kai jam į rankas pakliuvo žurnalas „Kultūros barai“, kur būdavo spausdinamos žymių Lietuvos ir užsienio dailininkų reprodukcijos. Jas vaikinas suklijuodavo ant kietesnio popieriaus ir pasikabindavo ant sienos.

Trumpai

Gimė 1945 m. kovo 28 d. Užulėnių kaime (Taujėnų valsčius).

1977 m. baigė Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą.

1967-1972 m. dirbo Lietuvos kino studijoje, vėliau iki 1990 m. - Lietuvos radijo ir televizijos komitete. Sukūrė dokumentinių ir muzikinių televizijos filmų.

Politikoje dalyvavo nuo 1989 m. 1990-1997 m. buvo Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas, tris kadencijas buvo renkamas Lietuvos Seimo nariu.