Šiauliečiai į sostinės sceną atveža skandalingąją klasiką

Skandalingosios Judžino O'Nilo pjesės "Meilė po guobomis" sugrįžimas

Šiauliečių gastroles sostinėje antradienio vakarą 18.30 val. atidaro naujausia teatro premjera - Judžino O'Nilo (Eugene O'Neill) vienos dalies drama "Meilė po guobomis". Į ūkį senas našlys tėvas Ifreimas Kebotas (aktorius Juozas Bindokas) parsiveža jauną žmoną Abę (aktorė Jūratė Budriūnaitė). Fermoje nuo ryto iki vakaro triūsiantys vyresnieji sūnūs Simeonas (Rolandas Dovydaitis) ir Piteris (Dalius Jančiauskas) nebemato prasmės lenkti nugarų ir nusprendžia keliauti į aukso kasyklas. Tarp jaunėlio sūnaus Keboto (aktoriai Anicetas Gendvilas ir Aidas Matutis) ir Abės kilusi priešprieša perauga į pražūtingą aistrą...

Pjesės autorius - amerikietis J.O'Nilas, net keturių Pulicerio premijų laureatas ir pirmasis Amerikos dramaturgas, įvertintas Nobelio premija. Kai jis, iš graikų mitų pasiskolinęs klasikinį meilės trikampį, parašė ir pastatė šią pjesę 1924 m. Niujorke, ši sukėlė skandalą: Amerikos auditoriją gerokai papiktino vaikžudystės, keršto ir kraujomaišos temos, dėl ko spektaklis iš pradžių buvo pasmerktas kaip amoralus. Nepaisant to, skandalingoji drama buvo pastatyta ne vienoje pasaulio scenoje, realizuota kine, o Lietuvoje tik kartą - irgi Šiauliuose (1979 m.).

Dabar į Šiaulių sceną grįžęs spektaklis "Meilė po guobomis" nebeturi jokių sąsajų nei su antika, nei su Amerikos Vakarais. Veiksmas vyksta šiandien, industrinėje fermoje, net nesvarbu, kokioje šalyje. Šiuolaikinis žvilgsnis, vidinis pjūvis - jaunos, ambicingos, trafaretų nemėgstančios komandos rezultatas. Lengvų temų ir paprastų sprendimų neieškantis spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius - dukart "Auksinių scenos kryžių" nominantas. Jis išmetė iš spektaklio amerikietiškųjų prerijų ūkio romantiką ir parodė, kuo virtęs šiuolaikinis kaimas. Be ekologijos, dar viena svarbi ir artima tema - emigracija, kurią išreiškia brolių pozicija - "viską metu ir važiuoju ieškoti "aukso" kitur", neva kažkur kitur slypi ta laimė ir turtai. Svarbiausias spektaklyje - jauno žmogaus vidinis konfliktas. Padėti perkelti beveik šimtmečio senumo dramą į mūsų laikus režisierius pasikvietė vieną progresyviausių Europos elektroninės muzikos kompozitorių suomę Antjė Grajė-Ripati (Antye Greie-Ripatti), kuri drąsiai sumaišė moters niūniavimą, balsus ir aplinkos garsus su elektronine ir populiariąja muzika, pramonės padargų triukšmu.

Kas tas Arturas Mileris? - O, tai Merlin Monro vyras!

Dažniausiai taip vartotojiškoje popkultūroje atpažįstamas išties garsus XIX amžiaus Amerikos dramaturgas ir eseistas Arturas Mileris, parašęs pjesę "Komivojažieriaus mirtis" ("Death of a Salesman"), kuri jam 1949 m. pelnė Pulicerio premiją ir yra laikoma XX amžiaus Amerikos dramaturgijos klasika. Dviejų dalių spektaklis "Komivojažieriaus mirtis" pastatytas 2015-aisais, kai pasaulis minėjo A.Milerio 100-ąsias metines. Anot spektaklio režisieriaus Arvydo Lebeliūno, tai šeimos išlikimo istorija: "Šiuolaikiniame ekonominiame bėgime žmogus, ieškodamas būdo išsilaikyti, praranda vertybes, šeimą, net save patį. Viskas tarsi daroma dėl šeimos, o pasirodo, kad tas nepaliaujamas bėgimas, tas aukojimasis ir aukojimas virsta šeimos susvetimėjimo tragedija."

Iš salės istoriją stebi žiūrovai, iš scenos gilumos - klouno galva grimasą primenančia šypsena. Būtent ši scenografijos detalė yra autentiška kopija atrakcionų parko radinio, aptikto 2005 m. uraganui Katrinai praūžus per Naująjį Orleaną. Stichijos nelaimės liekana - tarsi sudužusios amerikietiškos svajonės simbolis ar pranašas. Spektaklio žanras - melo drama (ir tai ne gramatinė klaida!).

Abejojantiesiems, ar verta šiam spektakliui skirti trečiadienio vakarą, - citata iš publicisto Ričardo Jakučio Lietuvos 2015 metų apžvalgos, kurioje svarbiausias teatro įvykis - "tai dramaturgijos klasiko Arturo Milerio "Komivojažieriaus mirtis" ir pagrindinio veikėjo Lomeno įkūnytojas aktorius Antanas Venckus. Darbas vertas "Auksinio scenos kryžiaus". Komivojažierių Vilį Lomeną vaidina Antanas Venckus, jo žmoną Lindą - Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer.

Tokio Vaižganto „Nebylio“ dar nematėte

Šiauliečių gastroles sostinėje ketvirtadienio vakarą 18.30 val. uždaro Lietuvos scenos grando režisieriaus Jono Vaitkaus dviejų dalių impresija "Nebylys" pagal lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto to paties pavadinimo apysaką. Ji priskiriama prie "tamsiųjų" Vaižganto kūrinių: net meilė motinai ir moteriai eina su satanizmu, kol archajiško kaimo idilė per "velykinę nuodėmę" sudraskoma velniškų aistrų. "Nebylys" - universalus kūrinys, kone prieš šimtą metų parašyta istorija patikrinta laiko, gyva ir jaudinanti, labai gyvenimiška, tačiau sprendžiamos problemos (meilės, nuodėmės, pasirinkimo ir būties) tolygios didžiosios literatūros šedevrams.

"...tokio Vaižganto dar nematėte", "tai galimybė sugrąžinti Vaižgantą šiuolaikiniams žmonėms", "stebėjau sulaikiusi kvapą, ir kad nekvėpuoju, supratau tik kai ėmė trūkti oro", - po spektaklio kalba žiūrovai. Spektaklis per pastaruosius metus susišlavė beveik dvi dešimtis apdovanojimų (iškalbingiausi - žiūrovų simpatijų) ir nominacijų (tarp kurių - net 4 "Auksiniams scenos kryžiams").

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“