Skulptoriaus Kazimiero Kisielio monumentai Laisvės kovų dalyviams

Skulptoriaus K.Kisielio kūrybinį pakilimą žymi gimęs Sąjūdis ir prabudusi žmonių savimonė. Žuvusių partizanų, politinių kalinių ir tremtinių artimieji, išreiškę norą įamžinti Laisvės kovų dalyvių atminimą. Žmonių pakviestas ir paragintas K.Kisielis ėmėsi šio sunkaus ir atsakingo darbo. Taip iškilo skulptoriaus sukurti monumentai Ramygaloje, Šilalėje, Rokiškio rajono Panemunėje.

Trys paminklai

Pirmasis, skirtas to krašto žuvusių partizanų, politinių kalinių ir tremtinių atminimui, iškilo Ramygalos miestelyje 1994-aisiais. Septynerius metus paminklas “Sopulingoji” skynėsi kelią į viešąją erdvę per biurokratinius barjerus.

1998 metų liepą, minint Šilalės miesto 465-ąsias metines, iškilo kitas įspūdingas monumentas “Laisvės šauklys”, įkvėptas 1990 metų kovo 11-osios.

K.Kisielio paminklas “Laiminu. Žuvusiems už laisvę” buvo iškilmingai atidengtas 2003 metais Panemunio miestelyje (Rokiškio r.), už Lietuvos laisvę Panemunio valsčiuje žuvusiems partizanams pagerbti. Paminklo statymas užtruko 13 metų. Darbai buvo pradėti rokiškėnų ir JAV gyvenančių kraštiečių iniciatyva bei aukomis.

Už šias skulptūras 2006 metais Kazimieras Kisielis buvo nominuotas Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai.

Jo darbų galima rasti didžiuosiuose šalies miestuose, pvz., Klaipėdoje (“Žvejas”, 1971), Panevėžyje (“Žemė-Motina-Taika”, 1974), Vilniuje (dekoratyvinė kompozicija “Džiaugsmas”, 1970) ir t.t. Kūrybinėje biografijoje dominuoja kultūros ir meno veikėjų portretai ir kompozicijos. Paminėtini šie portretai: “Lietuvos nusipelnęs sporto meistras Antanas Mikėnas”, “Profesoriaus Antano Gudaičio portretas”, “Martynas Mažvydas”, “Rašytojo Kazio Borutos portretas”, “Kalbininkas Juozas Balčikonis”, skulptūrinė kompozicija “Mažvydas” ir kt.

Pradžia - Išlaužų kaimas

Kazimieras Kisielis gimė 1926 metų kovo 26 dieną Išlaužų kaime (Panevėžio r.) valstiečių šeimoje. Mokėsi Išlaužų ir Žižmių pradinėse mokyklose. Vėliau Ramygalos gimnazijoje, Panevėžio mokytojų seminarijoje, lankė režisieriaus Juozo Miltinio dramos studiją.

Išlaužų kaimas buvo gatvinio tipo, jame gyveno per 40 šeimų. Sodiečiai vaikus mokė pačių iniciatyva įsteigtoje mokyklėlėje. Kazimiero Kisielio atminty tėvas liko kaip auksinių rankų meistras, stalius. Tėvo išornamentuotos svirno durys buvo išskirtinės visame kaime. Šviesios lentelės, sudėtos spinduliu, iš tolo švietė. Laisvu laiku nuo ūkio darbų tėvas meistravo. Turėjo savo rankomis padarytą varstotą, darbo įrankius ir medžio tekinimo stakles, kurios sukosi minant koja pedalą. Tėvas darė ratus, roges, baldus, klumpes, aptrauktas oda, pynė vyžas ir kašelius (krepšius). Antanas Kisielis buvo Išlaužų kaimo graborius - darė karstus, už darbą iš sodiečių pinigų neėmė.

Tėvas ragino vaikus skaityti knygas. Rodė gyvą pavyzdį - namuose buvo “Ūkininko patarėjas”, katalikiškos pakraipos žurnalas “Žvaigždė” ir kt.

Miltinis ir kiti mokytojai

Režisierius Juozas Miltinis vertino Kazimiero artistinius gabumus, muzikalumą, gražaus tembro balsą. Buvo numatęs palikti dirbti teatre. Kazimieras buvo parengęs Jasiaus vaidmenį K.Binkio pjesėje “Atžalynas”. Tik vis dvejojo, ar tai tikrasis jo kelias, jis manė, kad aktorius turi būti idealios išvaizdos, kad jo darbo instrumentas - kūnas - turi būti beveik tobulas. Kas kita būti skulptoriumi, kai ir ūgis, ir grožis, ir raumenys neturi jokios reikšmės...

Baigęs Panevėžio mokytojų seminariją buvo paskirtas dirbti į Palangą. Į Palangą nevažiavo. Po svarstymų pasiryžo stoti į Kauno kunigų seminariją, studijavo tik vienus metus. Gal dėl to, kad ten didelę įtaką jam padarė Kauno dailės instituto direktoriaus pavaduotojas ir dėstytojas skulptorius Viktoras Palys, būsimiesiems kunigams dėstęs dailę, tolerantiškas, jautrus studentams, santūrus ir neabejotinai gabus žmogus, Kazimieras netrukus atsidūrė tarp dailės instituto studentų. Po ketverių metų 1952 metais įgijo skulptoriaus kvalifikaciją. Be jau minėto V.Palio, talentingi dėstytojai skulptoriai Juozas Mikėnas, Juozas Kėdainis suformavo jaunojo menininko pasaulėžiūrą, įdiegė realistinį kūrybos principą, suformavo savitą stilių kuriant monumentaliąją - dekoratyvinę skulptūrą, susietą su aplinkos architektūra ir kt.

K.Kisielis skulptorių V.Palį laiko savo didžiuoju mokytoju, užtarėju ir globėju, padėjusiu atsilaikyti ir nesugniužti sunkiu pokario laikotarpiu.

Pasak K.Kisielio, jam buvo labai svarbūs ir reikšmingi vieni metai, išgyventi bendraujant su skulptoriumi Petru Vaivada, Juozo Zikaro mokiniu. Ši bičiulystė, nuoširdus kūrybinis bendradarbiavimas brandino jį kaip asmenybę. Menininkai vienas kitą palaikė, dalijosi kūrybiniais sumanymais.

Menininko išbandymas

O kaip klostėsi skulptoriaus K.Kisielio gyvenimas ir kūryba atkurtosios nepriklausomos Lietuvos metais?

Skulptorius pasakojo, kad jam šis laikotarpis buvo išbandymas kaip menininkui - reikėjo nepalūžti, įrodyti jauniesiems skulptoriams, kad jis yra kupinas naujų projektų, pajėgus kurti. Reikėjo įrodyti, kad laisvų menininkų nevalia “diskvalifikuoti”, dar ne laikas išmesti kūrėją už borto... Reikėjo dirbti ir kurti, ir darbu įrodyti savo talentą.
Eidamas 85-ojo gimtadienio link menininkas prisipažino gyvenąs didele svajone, kad Vilniaus Vingio parke būtų įgyvendintas projektas, įamžinantis Dainų šventes, ir kiti darbai, sugulę brėžiniuose, eskizuose, gipso modeliuose.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Žalgiris"