S.Romerienės anūkė į Lietuvą atvyko su močiutės paveikslais

M. H. Romer atvežė savo tėvo - S. Romerienės sūnaus Andriaus Romerio portretą. Restauratoriai jį restauruos, įrėmins ir paveikslas iškeliaus į Šiaulių "Aušros" muziejų. Kitų keturių S. Romerienės vaikų portretai jau yra šiame muziejuje, trūksta tik Andriaus portreto. Taip pat M. H. Romer atvežė du peizažus, kurie bus padovanoti Lietuvos Respublikos prezidentūrai.

M. H. Romer turi nuosavą verslo konsultacijų įmonę. Daug laiko ir pastangų ji skiria tam, kad būtų įamžintas jos giminės atstovų dailininkų, ypač - senelės S. Romerienės kūrybinis palikimas. Mariša Helena sakė, kad liepą vėl atvažiuos į Lietuvą, šįkart - su savo vaikais, ir visi aplankys Tytuvėnus, kur buvo Romerių dvaras.

Marišos Helenos tėvui - jauniausiam S. Romerienės sūnui Andriui - 94 metai. Jis gimė Romerių šeimai priklausiusiame Tytuvėnų dvare 1921 metų liepą. Baigė Šiaulių gimnaziją, turi Lietuvos ir Amerikos pilietybę. Kalba lietuviškai, lenkiškai, angliškai, prancūziškai, gali pajuokauti ir padainuoti rusiškai. A. Romeris dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose, garsiame plieno koncerne, kuris priklausė pramonininkui išeiviui iš Lenkijos.

Pastaruoju metu vyras gyvena Briuselyje. Labiausiai iš visų Sofijos vaikų jis rūpinosi ir rūpinasi, kad motinos kūryba grįžtų į Lietuvą. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo daug kartų aplankęs Vilnių, A. Romeris nenori, kad gausi jo giminė prarastų ryšius su Lietuva. Jis iki šiol finansuoja savo anūkų keliones į Lietuvą.

S. Romerienė - tapytoja, raižytoja, piešėja. Ši stipri ir talentinga moteris praėjo nepaprastą gyvenimo kelią, vertą kino filmo. Vilniaus gydytojo Tadeušo Dembovskio (Tadeusz Dembowski) ir krokuvietės Matildos Grosse duktė dailės mokėsi privačiai pas tapytoją Eleną Romerytę ir Vilniaus piešimo mokykloje. Taip pat studijavo Krokuvoje ir Miunchene, vėliau - Paryžiuje.

Ištekėjusi už dvarininko, ekonomisto ir visuomenės veikėjo Eugenijaus Romerio, apsigyveno Tytuvėnų dvare, kur pasinėrė į kūrybą. S. Romerienė buvo "kieto" charakterio moteris. Palikusi šeimą ir dvarą, visus metus - 1924-uosius - ji gyveno Paryžiuje, kur studijavo muziejus, gilinosi į meną.

1941 m. birželį kartu su vyru buvo ištremta į Komijos ATSR (Komijos Autonominė Tarybų Socialistinė Respublika). Mirus vyrui, 1943 m. kartu su Lenkijos ambasada evakavosi į Teheraną (Iranas). Vėliau, keletą metų praleidusi Kaire (Egiptas), išvyko į Angliją. 1950 m. apsigyveno Kanadoje, iš pradžių Sent Adelėje, vėliau Monrealyje. 1955 m. persikėlė į Vašingtoną (JAV), tačiau po aštuonerių metų sugrįžo į Monrealį. Ten ir mirė 1972 m. Buvo Amerikos meno lygos (American Arts League) narė.

Dailininkės kūryba glaudžiai susijusi su jos biografija, kelionėmis. Šiandien nepelnytai primiršta kūrėja tapė aliejumi, akvarele, piešė pieštuku ir pastele, sukūrė nemažai grafikos darbų. Aliejinėje ir pastelinėje tapyboje vyrauja portretai. Dailininkė sukūrė žymių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto mokslo ir visuomenės veikėjų, literatų, šeimos narių atvaizdų, natiurmortų. Pokarinėje jos kūryboje yra spalvingų arabų, Kairo vaizdų, rūmų interjerų Egipte, nedidelio formato peizažų ir natiurmortų.

"S. Romerienė - dailininkė realistė. Puikesnė piešėja negu tapytoja. Tėvas jai buvo uždraudęs žvalgytis į įvairias stilistines sroves, ir ji liko ištikima realizmui", - Eltai sakė dailėtyrininkė dr. Jolanta Širkaitė.

Taip pat S. Romerienė dirbo vario raižinio, sausos adatos ir akvatintos technika. Estampuose ir piešiniuose vaizdavo Tytuvėnų, su kuriais siejo gražiausias gyvenimo akimirkas, ir aplinkinių vietovių gamtos motyvus, architektūrinius miestų ir miestelių peizažus, portretus, buities scenas.

S. Romerienė yra surengusi nemažai personalinių parodų. Jos kūriniai buvo eksponuoti parodose Kaune, Vilniuje, Rygoje, Krokuvoje, Lvove, Paryžiuje, Kaire, Londone, Monrealyje, Vašingtone, Niujorke.

Galerijoje "Kunstkamera" surengta paroda minint 130-ąsias dailininkės gimimo metines.