S.Šilingas - užmaršties dulkes nupūtus

Šiandien dažnai minimi garbingų tautos sūnų vardai, kaip Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vydūno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir daugelio kitų. Tačiau vieno iš labiausiai tautai ir valstybei nusipelniusio žmogaus Stasio Šilingo vardas ilgą laiką nebuvo minimas tarp iškiliųjų kultūros ir politikos veikėjų. Jo nuopelnai nepriklausomos valstybės atkūrimui, kariuomenės organizavimui, pedagogikai, visuomeninių organizacijų veiklai šiandien mažai kam yra žinomi. Kodėl?

Didžiausia brangenybė - laisvė

Manau, jog taip atsitiko todėl, kad S.Šilingas už savo patriotinę veiklą Nepriklausomybės metais sovietinių okupantų buvo represuotas, tremtas, kankintas daugiau kaip 20 metų. Jo vardas buvo išbrauktas iš istorijos vadovėlių, apie jį nebuvo galima užsiminti ir periodinėje spaudoje. Ir tik prasidėjus Atgimimui pradėtos prisiminti jo sukaktuvinės datos, labai platus akiratis ir įvairiapusė veikla.

Šios kilnios ir labai daug nuveikusios asmenybės plunksnai priklauso aktualūs ir šiams laikams žodžiai: „Kiekvienam žmogui didžiausia brangenybė - jojo tautos laisvė. Amžių ir kraujo reikia norint ją laimėti, meilės - norint ją auginti, nuolat budėti - norint ją apginti. Bet pakanka vienos kartos klaidų - ir tauta gali prarasti visą savo laisvę ir nepriklausomybę“.

Teisininkas su literato gyslele

Stasys Šilingas gimė carinės priespaudos metais Vilniuje 1885 metų lapkričio 23 dieną. Mokėsi Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje. Ją baigęs 1905 m. įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo teisės mokslus. Šioje aukštojoje mokykloje veikė lietuvių studentų draugija, į kurios gretas jis įstojo, o vėliau buvo išrinktas šios draugijos pirmininku.

Jonui Basanavičiui Vilniuje įsteigus lietuvių mokslo draugiją, jis tapo šios draugijos nariu. Dovanodavo jai knygas, rinko aukas Tautos namų statybai. Dažnai sugrįždavo į Vilnių dalyvauti draugijos susirinkimuose, teikdavo nemažai pasiūlymų. Kartu su M.K.Čiurlioniu ir Antanu Žmuidzinavičiumi 1907 m. rugsėjo mėn. dalyvavo steigiant Lietuvių dailės draugiją, veikusią Vilniuje iki Pirmojo pasaulinio karo.

Baigęs teisės mokslus Maskvoje kartu su žmona Emilija (prieš metus buvo vedęs savo bičiulio Ramūno Bytauto seserį, - aut.past.) grįžo į Vilnių ir apsigyveno Moniuškos gatvėje. Jo bute nuolat rinkdavosi lietuvių inteligentų grupė. Ten vykdavo lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos paskaitos, kurias skaitydavo žymūs to meto intelektualai: Mykolas Biržiška - lietuvių literatūros, Juozas Balčikonis - lietuvių kalbos, A.Žmuidzinavičius apibūdindavo meno naujienas, Mykolas Sleževičius - politinėmis temomis.

Rūpinosi M.K.Čiurlionio paveikslais

Mirus M.K.Čiurlioniui, iškilo grėsmė, kad jo paveikslai bus išblaškyti po įvairias privačias kolekcijas. S.Šilingo iniciatyva prie Lietuvių dailės draugijos buvo įsteigta M.K.Čiurlionio kuopa, kurios tikslas buvo surinkti reikalingas lėšas (25 000 rb.), kad dailininko paveikslai būtų nupirkti. Bet šis sumanymas nespėtas įgyvendinti. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, M.K.Čiurlionio paveikslai buvo išvežti į Rusiją. Kartu su Lietuvos Vyriausybe S.Šilingui teko įdėti daug pastangų, kad dailininko paveikslai būtų sugrąžinti į Lietuvą. Dalyvaudamas Lietuvių dailės draugijos veikloje S.Šilingas pats susidomėjo meno kūriniais ir pradėjo rinkti lietuvių dailininkų paveikslus. Per 25 metus jis buvo sukaupęs daugiau kaip 100 dailės kūrinių kolekciją.

Lietuvybės puoselėtojas

Prasidėjęs 1914 m. Pirmasis pasaulinis karas buvo lemtingas ir S.Šilingo šeimai. Jis kartu su kitais Vilniuje gyvenusiais inteligentais rugsėjo 7 d. įsteigė lietuvių politikos centrą. Buvo išrinktas to centro pirmininku. Aptarti karo meto politinės padėties susirinkdavo Jonas Basanavičius, M.Sleževičius, Antanas Smetona, Martynas Yčas, Jurgis Šaulys, Pranas Dovydaitis ir kiti to meto lietuvių veikėjai. S.Šilingas Centro vardu parengė kreipimąsi į JAV lietuvius, kuriame siūlė eiti prie vienintelio tikslo - Lietuvos laisvės. Kreipimesi buvo siūloma sujungti į vieną administracinį vienetą Mažąją (Prūsų) ir Didžiąją Lietuvas. Taip pat prie tos būsimos valstybės turi būti prijungta ir fiktyviai Lenkijos karalystės valdoma Suvalkų gubernija.

Puoselėjant mintį sujungti visas tris lietuvių etnines sritis į vieną nedalomą vienetą, pritariant J.Basanavičiui ir Donatui Malinauskui 1914 m. rugpjūčio mėnesį S.Šilingas parengė lietuvių deklaraciją dėl Didžiosios ir Mažosios Lietuvos bei Užnemunės sujungimo į vieną administracinį vienetą, ji buvo įteikta Rusijos valstybės tarybai bei Dūmai. Artėjant vokiečių kariuomenei prie Vilniaus S.Šilingas dėl paskelbtos vadinamosios Gintarinės deklaracijos idėjų turėjo trauktis iš Lietuvos, kad su juo nebūtų susidorota. Ir taip 1915 m. rugpjūčio 13 d. su žmona Emilija ir dukromis Laima ir Daiva išvyko į Petrogradą. Jis kartu pasiėmė ir tik ką išleistą visą tiražą savo parengtos ir redaguotos knygos „Pirmasis baras“.

Petrograde S.Šilingas vėl aktyviai veikė lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Jo ir M.Yčo iniciatyva Rusijos teritorijoje buvo įsteigtos 254 lietuvių mokyklos, tarp jų berniukų ir mergaičių gimnazijos Voroneže, Jaroslavlyje, Tombove, progimnazija Petrograde. Jis 1917 m. kovo mėn. buvo išrinktas Petrograde įsteigtos Lietuvių tautos tarybos Rusijoje pirmininku. Jam dideli nuopelnai priklauso ir kuriant nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Jis dar 1917 m. pradėjo organizuoti Lietuvos kariuomenę iš Rusijoje išblaškytų lietuvių karių ir karininkų, o grįžus į Vilnių, 1918 m. gruodžio mėn. jį buvo paskyrę vyriausiuoju vadu Lietuvos kariuomenei organizuoti, siūlė kuo greičiau skelbti mobilizaciją.

Aukšti postai Lietuvos Vyriausybėje

S.Šilingas iš Peterburgo 1918 m. birželio 29 d. su šeima grįžo į Vilnių, o po pusės mėnesio buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Tarybos nariu, vadovavo finansų, teisės ir krašto apsaugos komisijoms. Lapkričio mėnesį paskirtas Valstybės Tarybos prezidiumo pirmininku. Tų pačių metų gruodžio 3 d. kartu su A.Smetona ir Juozu Staugaičiu pasirašė Vilniaus universiteto atkūrimo statutą.

Artėjant bolševikų kariuomenei prie Vilniaus S.Šilingas kartu su Lietuvos Vyriausybe 1919 m. sausio 2 d. persikėlė į Kauną. Laikinojoje sostinėje jam teko vadovauti Lietuvos valstybės tarybai, sukurti Lietuvos konstitucijas. Du kartus buvo išrinktas Seimo nariu, dvi kadencijas buvo paskirtas Lietuvos teisingumo ministru. Jis prisidėjo kuriant visus svarbiausius to meto Lietuvos   Respublikos įstatymus ir kodeksus. Kartu su kitais buvo keleto visuomeninių organizacijų steigėju - Lietuvai pagražinti draugijos, Meno kūrėjų draugijos, Vilniaus vadavimo sąjungos.

Tragiško likimo S.Šilingas neišvengė 1941 m. birželio 14 d. Pilviškių geležinkelio stotyje vyras buvo atskirtas nuo šeimos, nuvežtas į Krasnojarsko lagerius, nuteistas 25 metams laisvės atėmimo. Po Stalino mirties 1954 m. paleistas iš Vladimiro kalėjimo, grįžo į Kauną, tačiau po 22 dienų vėl ištremtas į Darbyžo vietovę Ukrainoje, psichiškai nesveikų žmonių prieglaudą. Dėl prarastos sveikatos 1961 m. lapkritį paleistas iš tremties Lietuvai daug nusipelnęs politinis kalinys apsigyveno Kelmėje pas žmonos seserį Feliciją Bytautaitę, ten ir mirė 1962-ųjų lapkričio 13 dieną.