8 nuotr.„Respublikos“ savaitės įvykio akiratyje - Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimas nuimti nuo Vrublevskių bibliotekos fasado paminklinę lentą, skirtą atminti enkavėdistų nukankintą Joną Noreiką-Generolą Vėtrą (1910-1947). Atminimo lenta, į kurią anksčiau su kūju kėsinosi advokatu prisistatantis Stanislovas Tomas, buvo nukabinta šeštadienio naktį. Jei R.Šimašius jaučiasi teisus, tai kodėl teisuolių darbai atliekami taip pasalūniškai?
„Facebook“ platybėse J.Noreika ir pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, diplomatas Kazys Škirpa (1895-1979) jau pravardžiuojami fašistais. Pratęsiant sovietinę retoriką. Arba esi nepribaigta buržuazinė liekana, arba nacionalistas buožė, arba fašistas! Tik keista, kodėl tie „fašistai“ patys nukentėjo nuo nacių. J.Noreika atsidūrė Štuthofe, o K.Škirpa - politinių internuotųjų stovykloje. Ir kodėl „fašisto“ K.Škirpos, po karo dirbusio Vašingtone, Kongreso bibliotekoje, niekas nekaltino genocidu? Nesusidomėjo joks Zurofas? O todėl, kad nebuvo už ką!
Okupantai, nesvarbu kokie, visada jaučia ypatingą alergiją kariškiams. Ir kuo aukštesnis rangas, tuo labiau buvo apšmeižtas ar fiziškai sunaikintas. Sovietmečiu kažkodėl neteko nieko gero girdėti nei apie tarpukario generolus Vladą Nagevičių, Povilą Plechavičių, Stasį Raštikį. Tad sekdami sovietine mūsų iškiliausių asmenų apšmeižimo tradicija gal panaikinkime ir P.Plechavičiaus, V.Nagevičiaus gatvių pavadinimus. O ypač - lietuviškų lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio. Sovietų Maskvoje sušaudyto 1941 m. „dėl šnipinėjimo“. Juk visada rasime prie ko prisikabinti. Pvz., kad buvo kontroversiškai vertinamas. Lietuviai vadino talentingu aviatoriumi, o Kremlius - šnipu.
Nukabins ir R.Šimašiui skirtą memorialinę lentą!
O dabar įsivaizduokime. XXII a. pradžia. Dėkingi vilniečiai nutaria atminimo lentomis pagerbti visus buvusius sostinės merus. Lenta su Remigijaus Šimašiaus portretu iškilmingai atidengiama Artūro Zuoko gatvėje. Lenta kabo savaitę. O tada iš Baltarusijos, jau tapusios Rusija, atvažiuoja baltarusis Vasia Beliackis. Ir trenkia per lentą su kūju. Pareikšdamas, jog R.Šimašius buvo kontroversiškai vertinama asmenybė. Kai į istoriją jau nugrimzdusiais 2008-2011 metais vadovavo Lietuvos teisingumo ministerijai, jo vadovaujama ministerija išdavė Aliaksandro Lukašenkos režimui baltarusio disidento Alesio Beliackio bankinę sąskaitą Lietuvoje.
„Beliackis buvo mano prosenelis, - aiškino jau ne baltarusis Vasia, trinksėdamas į grindinį kūju. - Per R.Šimašių nukentėjo. Už grotų sėdėjo. Kodėl Vilnius pagerbia tokį kontroversišką asmenį?“
Vasia už meno kūrinio-lentos sugadinimą atsėdi kelias paras areštinėje ir išvyksta namo. Lenta suklijuojama ir vėl pakabinama. Kabo savaitę. O tada iš Baltarusijos, jau tapusios Rusija, atvyksta Valia Stefanovič. Vėlgi su kūju. Šaukia, kad R.Šimašiaus teisingumo ministerija išdavė A.Lukašenkos režimui Valios prosenelio, opozicionieriaus Valentino Stefanovičiaus, bankinę sąskaitą. Valia vėlgi atsėdi parų. Už vandališką ataką prieš meno kūrinį. Lenta antrąkart suklijuojama. Bet Vilniaus merui X jau darosi neramu. Pats ima kontroversiškai mąstyti. Gal kontroversiškai vertinamą R.Šimašiaus asmenybę galėtų ištirti politiškai neutralūs istorikai? O kol meras kontroversiškai tūpčioja, negalėdamas apsispręsti, iš Kauno atvyksta pilietis Ūsas su kūju. Praneša, kad teisingumo ministras R.Šimašius 2010 m. birželį buvo paskutinis žmogus Alytaus rajone matęs gyvą piliečio Ūso prosenį Andrių Ūsą. Matė, jog A.Ūsas vairuoja savo keturratį motociklą lyg girtas, tačiau nei Alytaus rajono policijai pranešė, nei pats sustabdė. „Negalėjo siaurame kelyje ne tik sustabdyti, bet ir aplenkti? O koks mano reikalas? Privalėjo! Manau, jog buvęs teisingumo ministras, pilietiškai mano prosenio nesustabdęs, yra netiesiogiai atsakingas už mano prosenio žūtį, - pareiškė pilietis kaunietis jį apsupusiems reporteriams. - Jis PRIVALĖJO žinoti, kas vėliau atsitiks.“
O tada Vilniaus miesto merą X ištinka pavojinga drebėsena. Išsigąsta, jog lenta, skirta pagerbti kadaise gyvenusiam pirmtakui, gali įskaudinti po pasaulį pabirusią buvusių baltarusių diasporą. Todėl liepia naktį labai tyliai R.Šimašiaus memorialinę lentą nuimti. O A.Zuoko gatvę pervadinti į Ukrainiečių taką. Nes kai kurie istorikai iki šiol nesutaria, ar A.Zuokas buvo kontroversiškas, ar tik vienos versijos. Todėl būtina patikrinti Tauragės, Jonavos ir Vilniaus archyvus. O tada jau spręsime - Grūto parkui atminimo lentas atiduoti ar politkorektiškai vaizduoti, jog tokių istorinių asmenybių iš viso nebuvo. Išsitrynė. Geriau pakabinsime atminimo lentą Stanislovui Tomui. O jo kūjui pastatysime paminklą.
Ir šit išaušo rytas. Lentos nėra. Gatvės pavadinimas pakeistas. Tik Neryje žuvys pliaukši ir varnos purpsi ant skulptūros-vamzdžio. Ir kad pradės gerieji žmonės piktintis, kas R.Šimašių su visa lenta nukniaukė? O kiti taip pat gerieji žmonės ims aiškintis, už ką pakabino ir už ką nukabino. Nes visų tautų Vilniuje jau niekas neįskaito lietuviško rašto. Mato tik žmogaus siluetą. O tada ims sklisti bobučių, istorijos diletančių paskalos. Kad tas, kuris kabojo ant sienos, buvo užsimaskavęs bėglys iš Pravieniškių. O gal Adolfas Hitleris? Sakote, laikas nesutampa? Istorija pernelyg laisvai traktuojama? O ji visada taip traktuojama, kai ją narsto ne profesionalai, bet diletantai. Prieina, išknisa kaip šernas ir atsitraukia.
Nekaltųjų teisuolių laikas
Kaip lengva kaltinti istorijos mėsmalę išgyvenusius žmones dabartiniams liberaliems berniukams ir mergytėms. Nepatyrusiems nei karo, nei pokario. Rašytojas Balys Sruoga, parašęs tik po mirties išleistą ir cenzūros vis vien iškupiūruotą romaną „Dievų miškas“, buvo kaltinamas, jog Štuthofo koncentracijos stovykloje nesuorganizavo pogrindinės pasipriešinimo kuopelės. Ciniškai buvo kaltinamas žmogus, kuris vos nenumirė iš bado. Kaltino tie, kurie lagerio baisumų nepatyrė. Taip su ligotu rašytojų elgėsi funkcionieriai. Tačiau ir laisvoje Lietuvoje taip pat būdinga ne suprasti istorinius kontekstus, o ciniškai nuteisti. Dabar gyvename „teisuolių“ laiką. Kai vaikai kaltina savo tėvus dėl „vaikystėje patirtų psichologinių traumų“. Mokytojai kaltinami, kad neišugdė tūkstančių genijų. Nes vaikas patyrė žemo balo traumą. Gydytojai kaltinami, kad žmogus vis dar yra mirtingas. O valstybė kaltinama, kad iš jos per mažai finansinės naudos.
R.Šimašius jau sukiršijo visuomenę. Dar nespėjusią pagyti nuo istorinių žaizdų. Vėl aršiai diskutuosime, kas buvo banditas, o kas - partizanas. Kas buvo nepribaigtas fašistas, o kas - savo Tėvynės patriotas. Taip visada atsitinka, kai žmonės per dažnai okupuojami ir paveikiamas jų protas. Nes ką mes žinojome apie savo istoriją, jei Lietuvos istorijos vadovėlyje buvo rašoma apie pirmykštę bendruomenę, Vytautą, Žalgirio mūšį, o po jo vos ne iškart peršokta į lenininės „Iskros“ kelią bei bolševikinį pasipriešinimą Smetonos „fašistiniam režimui“. Žmonės savo prosenelių vardų, mergautinių pavardžių neatsimena, o mes norime, kad visi tiksliai žinotų, koks buvo K.Škirpa ar J.Noreika.
