Šiuo gan absurdišku, tačiau itin daug apie knygą pasakančiu apibūdinimu noriu pradėti kalbą apie naują lietuvių literatūros klasiko, vieno paskutiniųjų didžiųjų šalies prozininkų Romualdo Granausko novelių romaną “Trys vienatvės”.
Ir be mano pastebėjimo visuotinai žinoma, kad šis preciziškai kruopštus ir velniškai sau reiklus rašytojas apskritai nemoka rašyti prastų kūrinių, tad vargu ar pasakysiu ką netikėto, teigdamas, jog naujoji knyga tiek siužetine, tiek stilistine, tiek kompozicine prasme - puiki.
“Trys vienatvės” - dešimties atskirų novelių, kurias jungia vieno pasakotojo autobiografinės patirtys, romanas. Kad pasakotojas yra pats autorius (išskyrus paskutinę novelę, kur pasakotojas - senas, nusilpęs varnas) - nekyla jokių abejonių. Tai patvirtina ir geografinės knygoje aprašomos vietovės, kuriose autoriaus išties gyventa, ir jo profesinės patirtys, ir tikri (realiai egzistavusių ar dar tebeegzistuojančių) herojų vardai, su atpažįstamomis jų biografijų detalėmis: Juozas Aputis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Petras Dirgėla...
Tačiau vos tai pasakęs, skubu užbėgti už akių visiems autobiografinių romanų dėl sausumo, buitiškumo, nuotykio stokos nemėgstantiems literatūros gurmanams, kol jie nespėjo suraukti nosių, ir patikinti juos, kad R.Granausko pasakojamos tikros istorijos savo originalumu triuškinančiai pranoksta bet kokį vien rašytojų fantazijos pieštą siužetą. Panašiai kaip šiurpios Balio Sruogos patirtys “Dievų miške” ar absurdinės genialiojo čeko Jaroslavo Hašeko patirtys Pirmajame pasauliniame kare.
Būtent su šia knyga - garsiaisiais “Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiais” labiausiai ir norėtųsi lyginti naująjį Romualdo Granausko romaną, kuris pasaulio pamėgtai J.Hašeko knygai nė per žingsnelį nenusileidžia tiek meistrišku pasakojimo stiliumi, tiek pasakojamų istorijų šmaikštumu. Net ir šių dviejų knygų siužetai, pasakotojo nuotykiai savu absurdu, komizmu, beprotiškai mažorinėmis tonacijomis kažkuo panašūs, nors Šveiko autorius aprašinėja Austrijos-Vengrijos, o R.Granauskas - sovietų imperijos groteską.
Kvaili ūžaujantys režimo šulai, girti juokingi nutikimai, linksma rezignacija, padedanti neišprotėti vilties neteikiančiame prievartos ir lozungų pasaulyje - ir visoje toje margaspalvėje, tačiau beprasmėje marmalynėje išlikti ir išsaugoti sąmonėje amžinąsias vertybes, tikėjimą savo gyvenimo prasmingumu besistengiantis žmogus.
Išties visą šią knygą galėtume perskaityti pasikvatodami, vietomis nuo ironiškos, vietomis nuo piktdžiugiškos šypsenos įskaudusiais žandais, jei ne dvi novelės, apgaubiančios knygą nelyg suskleisti sparnai. Pirmoji - skaudžiai romantiška, paskutinė - skaudžiai graudi. Iki ašarų. Iki biliūniškos snaiperystės, taikant į pačias jautriausias skaitytojo sąmonės, sąžinės, širdies kerteles. Būtent šios dvi novelės - stipriausios knygoje. Mano manymu, jos suteikia papildomą kontekstą ir visoms kitoms, neleisdamos joms virsti tiesiog smagiais anekdotiniais pasakojimais, sujungdamos jas į vieną, nedalomą kūrinį, o drauge ir dokumentą realybės, kuri normaliam žmogaus gyvenimui ne tik netinkama, bet psichiškai sveikam žmogui net neįtikima, net, sakyčiau, neįmanoma, jei tik nebūtume patys jos išgyvenę savu kailiu.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"
