Švytinčios stigmos

Žinojau, kad „Poezijos pavasario“ laureatė poetė Gražina Cieškaitė yra atitolusi nuo blizgančio ir skubančio nūdienos pasaulio, žinojau šiurpią jos gyvenimo dramą, todėl, prisipažinsiu, nesitikėjau sulaukti naujos šios poetės eilėraščių knygos, juolab tokios geros, kokia man pasirodė „Žodžiai kaip stigmos“. Ją ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Tiesa, manojo skepsio nebuvo visiškai prašauta pro šalį - gandai gaudžia, kad autorė šios knygos gal nė nebūtų leidusi, jei ne poetas Vidmantas Elmiškis, savo iniciatyva nuvežęs G.Cieškaitės rankraštį į leidyklą - pati ji šiam aktui neteikė didelės reikšmės.

Ką gi, jei ne autorės, tai literatūros istorijos ir poezijos skaitytojų vardu tikrai verta jam padėkoti už šią iniciatyvą, nes knyga man pasirodė visiškai išbaigta tiek formos, tiek turinio prasme - rinkinys vientisas, struktūra nuosekli, paskirų eilėraščių semantiniai laukai gražiai jungiasi, kurdami platesnius poetinio pasaulio kontekstus, ritmai ir rimai nušlifuoti nepriekaištingai... „Žodžiai kaip stigmos“ - neabejotinai svarbi knyga tiek poetės kūrybinio kelio, tiek nūdienos poezijos kontekstuose, kur filosofiniai-ontologiniai registrai, regis, bebaigią užakti.

Perskaičiusiojo poezijos knygą negalima klausti, apie ką ji, tačiau jeigu manęs to vis dėlto būtų paklausta, atsakyčiau, kad ši knyga - iš materialaus, mirtingo pasaulio išsivaduoti mėginančios sielos laboratoriniai užrašai, drauge ženklinantys nueitą kelią, o drauge ir fiksuojantys einančiojo būsenas, kurios, suprantama, nėra vien tik ekstatiškos, nutviekstos absoliuto šviesos, nugalėtojo triumfo ir iš anapus aidinčių patvirtinimų, kad einama teisinga kryptimi - net ir rojaus soduose kartais būna liūdna, kartais pasitaiko akimirkų, kai „į veidą tau gelia delčia“, kai „pats savyje nukryžiuoji Sūnų“, kai knygose lieka tik „žodžiai seni, vienas kitą pamiršę“, o Tvėrėją tampa velniškai sunku ištverti...

Maždaug pusė knygoje esančių eilėraščių - sklandūs aštuoneiliai, kuriuos dėl trapumo, subtilios minties tėkmės ir itin įspūdingų semantinių sinkopių būčiau linkęs vadinti „kajokiškais“, jei tik jis pats nebūtų man paprieštaravęs, sakydamas: „Čia dar neaišku, kuris iš kurio šių dalykų mokėmės“.

Jei reikėtų įvardyti knygos dominantę, sakyčiau - „Mišios Georgui Trakliui“, jei turėčiau galimybę knygą „apravėti“ - išmesčiau iš jos ciklus „Improvizacija“ bei „Teofanijos“, nes jie, mano nuomone, taip ir lieka užrašytais samprotavimais, neįstengę virsti poezija.

Pagrindinis skirtumas tarp D.Kajoko ir G.Cieškaitės (beje, bylojantis ne G.Cieškaitės naudai) šiuo atveju yra pati medžiaga, iš kurios sukerpami eilėraščiai. Kadangi G.Cieškaitės poezijai svarbiausias yra metafizinis antivisatos pasaulis, visiškai neturintis daiktų, poetė tiesiog negali išsiversti be sprangių, skaitančiajam mažai ką reiškiančių abstraktybių, kaip antai: „visata“, „antivisata“, „Absoliutas“, „sferos“, „saulės“, „Sutvėrėjas“, „Pasaulio medis“, „kosmosas“, „Antgamtė“, „Idėjų tėvynė“, „permanentinis sąmonės laikas“... Žinoma, gal tai subjektyvu, tačiau man atrodo, kad tokia leksika - svarstis prie kojos mėginančiai kilti poezijos plaštakei.

Tačiau skaitydamas šią G.Cieškaitės knygą vis tiek jauti, „kaip už sparnų tave poetas ima“ - pabaidyta sunkiasvorės filosofinės terminologijos, poezija netikėtai sutūpia į tokias eilutes, kaip: „Nebūties nebūtis mintyse“ arba „Į tavo sielą slepia medų bitės“, ir eilėraščiais ima tekėti elektra:

Nematomą daiktą sapnuodamas, tu pakartosi būties tanscendentinį aktą: yra sutvertosios gyvybės dugne amžinybė kaip bitė - ji šoka tarp lauko gėlių su visais, kurie būti išmoko.