Nacionalinio dramos teatro direktorius Martynas Budraitis į garbingiausią (bent taip turėtų būti) Lietuvos sceną įsileido teatrų festivalio „Sirenos“ direktoriaus M.Budraičio proteguojamą italų režisieriaus spektaklį, kur yra niekinamas Kristaus atvaizdas. Jis bus rodomas šią savaitę.
Kaip supratote, abu direktoriai yra tas pats asmuo. Kaip jau skelbta, šį savaitgalį Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje bus rodomas provokuojantis italų režisieriaus Romeo Kastelučio (Romeo Castellucci) spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Vos valandą trunkantį spektaklį lydi protestų ir pasipiktinimo šleifas, nors prieš festivalį jo rengėjai sakė Vilniuje nesitikį panašių protesto akcijų.
Užgaunami tikinčiųjų jausmai
Po rugsėjo 27 dieną pasirodžiusios „Respublikos“ publikacijos „Kristaus veidas bus drabstomas“ sunerimo ir politikai, ir dvasininkijos atstovai.
Rugsėjo 28 dieną Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė kreipėsi į kultūros ministrą Arūną Gelūną, prašydama atsakyti, ar tikrai tarptautiniame teatrų festivalyje „Sirenos“ bus parodytas R.Kastelučio spektaklis, kuriame išmatomis drabstomas Kristaus veidas. Jei taip, parlamentarė klausia, ar Kultūros ministerija nesiima jokių priemonių, kad jį įvertintų ir galbūt netgi sustabdytų jo rodymą. „Suprantama, kad menas gali būti realizuojamas įvairiomis išraiškos priemonėmis, tačiau ar galima tokį siužetą toleruoti katalikiškos kultūros krašte? Ar Kultūros ministerija mano, kad toks spektaklio siužetas yra etiškas, ir ar nesiruošia apginti Lietuvos piliečių teises, kad nebūtų išniekinamas daugumos tikėjimas ir tradicinė religija“, - klausė Seimo narė V.Aleknaitė-Abramikienė.
Šeštadienį Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis ir vyskupas generalvikaras Arūnas Poniškaitis išplatino laišką kunigams ir tikintiesiems, ragindami boikotuoti šventųjų atvaizdų niekinimą viešoje erdvėje.
„Pastarosiomis savaitėmis Vilniaus ir kitų Lietuvos gyvenviečių gatvėse pasirodė katalikus trikdančių ir skaudinančių viešųjų atvaizdų. Vieni jų reklamuoja laisvalaikio aprangą, pasitelkdami lengvai atpažįstamus religinių paveikslų motyvus. Kiti pristato jau ne pirmą kartą rengiamą tarptautinį teatro festivalį renesansiniu „Salvator mundi“ (Pasaulio Išganytojo) paveikslu. Šis plakatas išskiria iš dvylikos festivalio pasirodymų būtent tą, kurį tiek režisierius, tiek rengėjai pristato kaip „spektaklį - šventvagystę“, - rašoma Vilniaus arkivyskupo metropolito A.J.Bačkio ir vyskupo generalvikaro A.Poniškaičio pasirašytame viešame laiške.
Pasak hierarchų, „tokie kraštutiniai mėginimai bet kokia kaina atkreipti į save dėmesį aukoja žmogišką padorumą ir įžeidžia daug žmonių; jų nesustabdo nė tai, kad šiuo metu pasaulis diskutuoja apie tragiškus padarinius provokacijų, kuriomis kėsintasi į tikinčiųjų jausmus“.
„Norime priminti visiems Bažnyčios nariams ir juos padrąsinti: kaip lygiateisiai demokratinės valstybės piliečiai turite teisę, o kaip sąmoningi katalikai - ir pareigą prieštarauti, kai mums brangus Švenčiausiojo Viešpaties Veido atvaizdas bei kiti religiniai ženklai yra sąmoningai niekinami. Asmeniškai ir per grupes, draugijas, susivienijimus naudokitės visomis įstatymų nedraudžiamomis protesto, boikoto ar kitomis poveikio minėtų renginių rėmėjams formomis. Pasitelkite vaizduotę ir išradingumą, parodykite susitelkimą ir aiškią poziciją, tačiau nuoširdžiai venkite į pyktį atsakyti pykčiu, į panieką - panieka, į orumo pažeidimus - kitų orumo nepaisymu“, - raginama Katalikų Bažnyčios ganytojų laiške.
Ką sako Konstitucija
Profesorė Ona Voverienė inicijavo kreipimąsi dėl tikinčiųjų jausmų ir orumo žeminimo festivalio „Sirenos“ programoje. „Gerbiame menininko, kaip meno kūrinio autoriaus, ir bet kurio asmens konstitucinę saviraiškos laisvę, tačiau primename, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina skirtingų visuomenės grupių interesų balansą, teigdama, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo nevaržyti ir kitų žmonių teisių ir laisvių (28 str.). Esame įsitikinę, jog pasirinkta minėto spektaklio šokiruojanti forma yra toks saviraiškos ir informacijos skleidimo būdas, kuris kursto religinę bei socialinę neapykantą, draudžiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos (25 str.). Todėl esame įsitikinę, jog objektyviai egzistuoja saviraiškos ribos, kurių negalima peržengti net ir meno pasaulio atstovams, kai tai skaudina ir žemina dalies visuomenės jausmus. Tuo pačiu norime pareikšti, jog, kaip mokesčių mokėtojai, nesutinkame, kad minėti autoriniai kūriniai būtų remiami Lietuvos Respublikos ir savivaldybių biudžeto lėšomis“, - rašoma kreipimesi, adresuotame premjerui, kultūros ministrui, Vilniaus merui, „Sirenų“ festivalio organizatoriams ir Nacionalinio dramos teatro vadovybei!
Ir M.Budraitis, ir A.Gelūnas išsisukinėja
Šeštadienį, rugsėjo 29 dieną, festivalis „Sirenos“ patvirtino savo poziciją pareiškimu interneto svetainėje: „Meno laisvė nekvestionuojama“. Ten teigiama, kad fragmentas su Jėzaus atvaizdu nėra drabstomas išmatomis.
„Kultūra neturėtų būti cenzūruojama ir politizuojama“, - festivalio rengėjams skuba pritarti liberalai, cituojantys Liberalų sąjūdžio pirmininką Eligijų Masiulį, kuris protina, kad „vakarietiškos kultūros valstybėje Seimo nariai neturėtų nurodinėti, kokie spektakliai turėtų būti rodomi, o kokie - ne“.
Kultūros ministras šioje situacijoje, kaip ir galima tikėtis, laikosi panašių pažiūrų ir ragina būti pakantesniems kitai nuomonei. Jo spaudos tarnybos pranešime skelbiama: „Kultūros ministras Arūnas Gelūnas siūlo nesiremti iš anksto suformuota nuomone ir nevertinti neigiamai dar nematyto spektaklio, reikalaujant jo uždraudimo. Ministras pasisako prieš tokią cenzūrą, kuri nesuderinama su demokratinės valstybės pagrindais. Minties, žodžio ir saviraiškos laisvė yra įtvirtinta mūsų pagrindiniame įstatyme - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje“.
Kas su kuo išvien kultūros pasaulyje, seniai nebėra paslapties. Puikų finansavimą išsirūpinę (800 tūkst. litų) festivalio „Sirenos“ rengėjai dumia akis toliau: „Teatro festivalio „Sirenos“ rengėjai skatina ir pasipiktinusią Seimo narę, ir žiniasklaidos atstovus, kurie išplatino ... informaciją apie „išmatomis drabstomą Kristaus veidą“, prieš rengiant panašaus pobūdžio pranešimus surinkti faktinę informaciją. Spektaklio metu naudojamas renesanso tapytojo Antonello da Messinos paveikslo „Salvator mundi“ fragmentas su Jėzaus atvaizdu nėra drabstomas išmatomis“.
Apie ką nutyli Martynas Budraitis ir Arūnas Gelūnas?
„Respublikos“ žurnalistai pasidomėjo, kokias spektaklio recenzijas skelbė užsienio žiniasklaida. Tuo galėjo pasidomėti prieš skleisdami miglą tiek M.Budraitis, tiek A.Gelūnas.
„Italų režisierius Romeo Kastelučis besirengdamas spektakliui „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ su savo padėjėjais maišo išmatas. Prieš kiekvieną spektaklį reikia sumaišyti kelis rudus skysčius, kad sintetinių išmatų tekstūra, konsistencija ir kvapas primintų tikrąsias. Spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ pasakojama apie sūnų, kuris turi rūpintis senyvu tėvu. Tėvas vaizdžiai ir reguliariai suaugusiesiems skirtų sauskelnių turinį išpila ant švarutėlės baltos scenos. Fone stovi didžiulis Kristaus portretas, kuris spektaklio pabaigoje pravirksta srutų ašaromis“.
Šaltinis: http://www.guardian.co.uk/stage/2011/apr/19/romeo-castellucci-concept-face-son
„60 minučių trukmės italų režisieriaus Romeo Kastelučio spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ pasakojama tėvo ir sūnaus istorija apie rūpestį ir atsidavimą. Silpnos sveikatos tėvas negali ilgiau nei 15 minučių sulaikyti savo žarnų turinio. Sūnus, kaip atsidavęs tarnas (nors ir truputį susierzinęs ir išsekęs), kaskart nuogai išrengia savo tėvą, jį nuprausia ir užsega naujas sauskelnes. Tėvas be perstojo dejuoja: „Atsiprašau, atsiprašau, aš atsiprašau, aš atsiprašau“, o sūnus jam nuolat atsako: „Nereikia atsiprašinėti“. Padėties bejėgiškumas iš pradžių atrodo komiškas, bet greitai tampa tragišku nevilties ir atsidavimo ciklu. Neįprastai balta scena su balta sofa, kėdėmis ir lova pamažu ištepama išmatomis, nes tėvas perkeliamas nuo vieno baldo ant kito. Spektaklio pabaigoje tėvas stovi nuogas priešais baltą lovą, atsuka didelį indą ir ima pilti ekskrementus ant savęs ir ant lovos. Galiausiai dejuodamas vyras griūva į rudo skysčio balą. Įvykius nebyliai stebi fone esantis didžiulis Kristaus paveikslas. Pasigirsta ausis veriantys garsai ir maldų šnabždesiai. Kristaus veidas išsikraipo ir juo ima tekėti kraujas, ašaros ir ekskrementai. Garsui ir šviesoms blaškant žiūrovus paveiksle sušvinta užrašas „Tu esi mano piemuo“. Nuo scenos nunešamos dekoracijos ir vėl apšviečiamos baltos grindys. Scenoje lieka tik purvinas ekskrementų pėdsakas ir iškraipytas Kristaus veidas“.
Šaltinis: http://www.ayoungertheatre.com/review-on-the-concept-of-the-face-regarding-the-son-of-god-romeo-castellucci/
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
