A.Juozaitis: Meilės šimtmetis

Europos ašis ir Lietuvos pamatas

Nebėra gyvo žmogaus, kuris galėtų paliudyti apie 1913 metų Europą. Jos židinius, kokie jie buvo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Tie metai - palaiminto kontinento spindinti viršukalnė, didžiosios vilties akimirka. Tais metais technikos pažanga jau tikėta kaip Dievu, automobiliu ir telefonu - kaip Bažnyčia. Tas tikėjimas buvo ne tik apėmęs didmiesčius, bet ir pagavęs kaimo žmogų (prie žagrės ir prie karvės). Atrodė, dar kiek, ir Europa atsisveikins su prievarta, tautos išsivaduos, o kultūra švęs pergalę. Bebalsiai to meto filmai liudija šį tikėjimą. Galvojančiam žmogui dar daugiau pasako S.Cveigo (Zweig) pasakojimai apie Austriją-Vengriją, M.diu Garo (du Gard) - apie Prancūziją („Tibo šeima“), T.Mano (Mann) - apie Vokietiją („Užburtas kalnas“). Atrodė, kad laukia nuostabus XX amžius.

Lemiamų 1913 metų rugpjūčio 20 dieną Europos kultūros žaizdre Vienoje Jono Biliūno žmona Julija (tuo metu - Matjošaitienė) pagimdė dukrą Meilę. Lygiai po metų Europą ištiko pirmas infarktas - didysis „Karalių karas“. Matjošaičiai išgyveno karą, o Meilė buvo atvežta į Lietuvą... Ne į Kauną, o Vilnių. Čia Meilė pamilo viską, kas skriaudžiama ir turi būti ginama. Vadinasi - lietuvybę. Lenkų okupacijos 1924-1931 metais ji mokėsi vienintelėje lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Paskui - Kaunas, tolesni lituanistikos mokslai. Laikinojoje sostinėje jauna moteris geriau už daugelį naujai apsiplunksnavusių inteligentų suprato, kas turi būti lietuvių valstybė: švietimas ir mokslas. Pačia savo biografija jausdama kultūros ašį Viena-Vilnius-Kaunas, ji puikiai suprato susitraukusios ir išgąsdintos Lietuvos reikmes. Europinius uždavinius. Taip gimė dabar jau visiems žinoma moteris - Meilė Lukšienė. Kuri atėjo į Sąjūdžio metus. Atėjo turėdama jau 75-erius. Tačiau tiek laukus - kaip nesiimsi įgyvendinti viso gyvenimo tikslo? Ji - iš esmės ji viena - suteikė Lietuvos tautinei mokyklai koncepciją ir programą. Ir 1990 metais atėjo dirbti net į Švietimo ir kultūros ministeriją. Kad amžinos valstybės pamatas būtų paklotas.

Švietimas - valstybės ašis

Kaip klojami amžinų darbų pamatai? Meilė sakė: „Reikia įvertinti savo jėgas, tada įvertinti kitų jėgas, o jau tada pasverti, kas ir kaip geriau įgyvendins uždavinį“. Tai bent abėcėlė! Bendras uždavinys - pirmoje vietoje, o ne „aš“ ir ne „mano partija“. Paprasta. Inteligentiška. Ir bejėgiška.

Kodėl bejėgiška? Todėl, kad Tautinės mokyklos koncepcija, su kuria šviesiausi Lietuvos mokytojai laužė net Maskvos duris jau 1988 ir 1989 metais, buvo sužlugdyta nepriklausomos Lietuvos sąlygomis, po 1990 metų. Pirmasis švietimo ir kultūros ministras D.Kuolys, vienas stropiausių Meilės mokinių, nespėjo ir nepajėgė „nustumti“ viceministrės darbo iki galo. 1992 metais atėjusi į Seimą „kairė“ nepriėmė Tautinės mokyklos koncepcijos, ji buvo palaidota Seime. Ir ne tik „kairė“ puolė Meilės darbus. Niekada nebus pamirštas jaunalietuvių demaršas Rašytojų sąjungoje, kai po viešos ir tariamos diskusijos su Švietimo įstatymo rengėjais vienas iš jaunalietuvių kirto į veidą... Meilės kolegei. Mokslininkei, švietėjai. Meilei stovint šalia. Nedaug trūko, būtų kirtę ir jai.

Tautinė mokykla tautininkų pulta... kumščiais? Viešai ir banditiškai? Ką besakyti!

Ne švietimu pakvipo pirmaisiais laisvės metais - siaubu. Į politikos viršūnes susilipę lietuviški chamai prabilo. Prie komunistų patriotą iš viešumos šalindavo? Administraciniais sprendimais? Baugindami? (Meilė Lukšienė 1958 metais buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto Lituanistikos katedros.) Ne, dabar bus baisiau ir gėdingiau. Viešai mušti reikia. Kumščiais, į veidą! Ir ką? Švietimo moterį, mokslininkę? Ir kas? Vaikėzas!

Ar galėjo būti baisesnis pasityčiojimas iš žmonių, kūrusių šviesos rūmus, kalbėjusių apie bendrus uždavinius? Žmonės kūrė tautinę atvirą mokyklą - ir ko sulaukė? Įvyko 100 proc. nusikaltimas.

Puikybėje skendintiems tautiniams jaunuoliams ir tamsoje skendintiems buvusiems komunistams tas įvykis įspūdžio nepadarė - jie buvo įpratę. Tik vargu ar jie suprato, kad laidojo paskutinę lietuvybės viltį, proto, protingos valios viltį? Švietimo reformos nebuvo galima atidėlioti nė pusmečiui. Ją atidėjo ir palaidojo. Ir nė iš tolo nesuprato, kad pakirto... ne tik Meilės gyvenimą. Bet ir meilę gyvenimui.

Tad kai dabar „dešinė“ puola „kairę“, kai vieni kitiems turi ką pasakyti - prisiminkime, ką jie jau padarė. Tiesa, nepamirškime ir to, kad tarp šių „jėgų“ įsiterpė liberalai, kurie išlindo kaip Pilypas iš kanapių. Tai jie puolė uždarinėti miestelių (net nebe kaimų!) paskutinius kultūros židinius-mokyklas; ėmė dalyti mokinių krepšelius - kaip bulves. Nereikėjo svetimų - savi ėmė naikinti. Patys sau kilpą ant kaklo užsitraukiantys lietuvaičiai. Visiems mums užtraukiantys.

Jokia Europa nebūtų privertusi mus naikinti mokyklų tinklą, jokie danai nebūtų privertę „suprofiliuoti“ 9-12 klasių vaikus. Reikėjo tik išgirsti Meilės balsą. Dabar gi tiek „prisikrepšiavome“ ir „prisiprofiliavome“, kad vaikas lietuviško sakinio galvoje nesurezga. Ir kaip galėtų? Juk pusę dienos jis tąsomas keliais ir vieškeliais, o kitą pusę vos žinių pasigraibo iš interneto. Tad lietuvių kalba nebeparašo nieko. Net nepakalba. Jauktoje galvoje - vien žinių potvyniai. Kelias į pragarą grindžiamas.

Ak, mūsų Meile: Jūsų darbai žemės nepasiekė. Nebežinia, ar bepasieks. Lietuvoje neliko vietos Jūsų mokyklos idėjai, Jūsų koncepcijai, Jūsų šviesai ir programai. Lietuva - tai nuostabios padangės. Debesų draiskanos virš Baltijon krentančios saulės. Ant žemės Jūsų valstybės nebėra.

Valstybės dar nėra ar jau nėra?

Žinoma, didžiulė Lietuvos negandų dalis - tai Vakarų kultūros negandos. Jos gula ant mūsų kaip antkapinis akmuo. Vakarų kultūra vis atkakliau tampa antikultūra, o homoseksualų ir kiti agresyvūs judėjimai pasirengę „pribaigti“ leisgyvį tautiškai istorišką palikimą. Į mokyklas brukamas kūno kultas ir hedonizmas, ir begalinės „žmogaus teisės“ (primenančios gyvūnų teises). Kur jau čia kalbėsi apie tautišką mokyklą? Kas prabils - tam kumščiu į veidą. Net mūsų Meilei Lukšienei kirstų, jeigu galėtų. Ir jau nebe jaunalietuviai, o kokie nors homoseksualai-liberalai-perėjūnai.

UNESCO sąrašuose šie metai skirti Meilės Lukšienės atminimui. UNESCO? - lyg patys nežinome, kad Meilei - 100. Matyt, reikia priminti ir iš Paryžiaus, kad leidome sau pralaimėti „Meilės bylą“. Bendrą valstybės uždavinį. UNESCO paskaitomis gal bent būdynes apmokėsime.

Skaitau „Respublikoje“ advokato Kęstučio Lipeikos mintis apie „apverstą aukštyn kojomis“ požiūrį į žmogų. Apie Lietuvos žmogaus „įverginimą“. Apie valdininkų brutalumą (jie baudžia, o ne padeda žmogui). Apie teisėjų ir advokatų godumą. Patyrusio teisininko, net Advokatų tarybos pirmininko argumentais K.Lipeika kalba tą patį, ką teigė ir Meilė Lukšienė: be Tautinės mokyklos nulindome į džiungles. Pralaimėtas bendras uždavinys - žmoniškumo pamokos. Dabar jau ir advokatai nebesisveikina tarpusavyje. Nors aistringai kalbasi telefonais apie honorarus ir pinigus, apie vis didesnius honorarus ir pinigus. O viešai puola vienas kitą kaip žvėrys.

Bet kaip mes visi lietuviai, kaip - Lietuvos piliečiai? Skolinta sąžine gyvensime ir aukštyn kojom? Aukštyn kojom žmogus ilgai neišgyvens. Negyvens jis nė savo valstybėje. Tad ar Lietuvoje mes gyvename, miela mūsų Meile? Nejaugi tik šimtmetį pagyvenome - ir pakaks?