Generolas Pranas Tamašauskas

Būsimasis generolas gimė 1878 metais balandžio 13 dieną Kretingos apskrities Salantų valsčiaus Imbarės kaime. Pakrikštytas Salantų bažnyčioje. Jo tėvai buvo ūkininkai. Šeimoje buvo labai teigiamas požiūris į mokslą.

1897 metais Pranas išvyko mokytis į Peterburgą. Ten buvo susitelkę daug lietuvių. Gimnazijoje privačiai pasiruošęs iš karto įstojo į 6 klasę. Mokydamasis gimnazijoje pradėjo reikalauti, kad tikybos būtų mokoma lietuvių kalba. Gimnazijos vadovybei nusileidus iš tiesų tikybos buvo mokomasi lietuviškai. 1899 metais baigė gimnaziją.

Gyvendamas čia susipažino ir artimai bendravo su būsimuoju Lietuvos prezidentu Antanu Smetona. Baigęs gimnaziją pasirinko kariškio kelią. Įstojo mokytis į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. Ją baigė 1902 metais ir vasario 20 dieną gavo pirmąjį karininko podporučiko laipsnį. Pateko tarnauti į 115-ąjį Viazmos pulką, kuris stovėjo Rygos mieste. Ryga tuo metu buvo lietuvių susibūrimo vieta.

Pranas aktyviai įsitraukė į lietuvišką veiklą. Tarnaudamas Rygoje priklausė lietuvių švietimo draugijoms „Žvaigždė“ ir „Kankliai“. 1905 metais revoliuciniai įvykiai palietė ir Rygą. Tuo metu lietuvių karius naujokus gabeno per Rygą tarnauti į tolimus carinės Rusijos regionus. P.Tamašauskas įkalbėjo lietuvius priimti į 115-ąjį Viazmos pulką Rygoje. Šis pulkas turėjo garbingą beveik 150 metų istoriją. Kareivinėse skambėjo lietuvių dainos ir naujokai kariai buvo labai patenkinti tokia karine tarnyba.

1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Karo pradžioje Pranas jau turėjo štabskapitono laipsnį. Tuo metu jis vadovavo 6 kuopai ir kautynėse rugpjūčio 6-7 dienomis buvo sunkiai sužeistas. Pasveikęs grįžo į veikiančią armiją ir vadovavo batalionui. Už karinius nuopelnus buvo apdovanotas carinės Rusijos kariniais apdovanojimais. Buvo apdovanotas Šv.Onos III laipsnio ordinu, Šv.Stanislovo II laipsnio ir Šv.Vladimiro I laipsnio ordinais.

1915 metų vasarį pateko į vokiečių nelaisvę. Nelaisvėje praleido apie 3 metus. 1918-ųjų pabaigoje ištrūko iš nelaisvės ir grįžo į Lietuvą. Čia stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Iš pradžių Krašto apsaugos ministerijos jam buvo pavesta perimti iš vokiečių kareivines Alytuje. Čia turėjo būti dislokuotas kuriamas 1-asis pėstininkų pulkas. Buvo pasinaudota tuo, kad Pranas Tamašauskas gerai mokėjo vokiečių kalbą. Tarnybą pradėjo 1-ajame pėstininkų pulke.

1918 metais gruodžio 17 dieną 1-asis pėstininkų pulkas, tarp jų ir P.Tamašauskas, persikėlė į Alytų. Alytuje jis buvo paskirtas II bataliono vadu. 1919 metais 1-ajam pėstininkų pulkui pradėjo vadovauti karininkas A.Juozapavičius. P.Tamašauskui tuo metu tekdavo derinti įvairius klausimus su vokiečių karine valdžia. Tų problemų buvo nemažai ir neretai kildavo įvairūs konfliktai, bet juos pavykdavo sėkmingai išspręsti. Iš vokiečių pavyko gauti ginklų, įvairios amunicijos. 1919-ųjų vasarį dalyvavo kautynėse ties Alytumi ir Jieznu, kovojo su raudonąja armija Zarasų krašte. 1919 metais kovo viduryje paliko 1-ąjį pėstininkų pulką.

Naujasis krašto apsaugos ministras A.Merkys nusprendė, kad karininkas P.Tamašauskas bus reikalingesnis vykdyti įvairias užduotis Kaune. Jam skiriama svarbi užduotis priimti į Kauną atvykstančias užsienio šalių karines ir Raudonojo Kryžiaus delegacijas. 1919 metais kovo 15 dieną į Lietuvą atvyko pirmoji Raudonojo Kryžiaus delegacija iš JAV. Vėliau lankėsi prancūzų, anglų, švedų karinės ir Raudonojo Kryžiaus delegacijos. Reikėjo stengtis gauti naujai valstybei diplomatinę ir karinę pagalbą. Dar nemažai laiko Lietuvoje nebuvo kitų šalių diplomatų ir atstovybių. Ypač aktyviai Lietuvoje veikė JAV Raudonojo Kryžiaus atstovai. Jie važinėjo po Lietuvą lydimi karininko P.Tamašausko ir kitų Lietuvos karininkų ir teikdavo pagalbą ligoninėms, prieglaudoms ir kitiems tos pagalbos labai trokštantiems. Didelis darbas buvo siekti diplomatinio Lietuvos pripažinimo.

P.Tamašauskas nemažai prisidėjo, kad viena įtakingiausių pasaulio valstybių Anglija 1919 metais rugsėjo mėnesį pripažino Lietuvos nepriklausomybę. 1920 metais jis buvo perkeltas į Vyriausiąjį štabą. 1920 metų kovą-1921 metų rugpjūtį dirbo armijos inspektoriaus patarėju. Trumpą laiką dirbo vertėju ir prezidento adjutantu. 1921 metais paskirtas 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vadu. Šias pareigas ėjo 5 metus. Jo žmona irgi buvo labai aktyvi. 1926 metais birželio 12 dieną jos iniciatyva buvo įkurta Birutiečių draugija 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke.

1926 metais spalio 2 dieną turėjo palikti kariuomenę. Jo kandidatūra buvo netinkama valstiečių liaudininkų partijai. 1926 metais spalio 17 dieną Karininkų klube 4-ajame pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke suorganizuotos jo išleistuvės. Visi labai šiltai atsiliepė apie pulkininką. Jis buvo labai populiarus tarp karininkų ir buvo vadinamas tėvu. Išleistuvių metu jam linkėta grįžti į kariuomenę. Taip ir atsitiko. Atsargoje jis išbuvo neilgai. Prisidėjo prie 1926 metų gruodžio perversmo Lietuvoje. Po jo atgal grįžo į kariuomenę ir paskirtas I karo apygardos viršininku.

1928 metais vasario 15 dieną jam suteiktas generolo laipsnis ir apdovanotas Gedimino II laipsnio ordinu. Daug prisidėjo statant 4-ojo Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko kareivines Pajuostyje. Šios kareivinės buvo pastatytos labai gražioje vietoje. Seniau buvusios kareivinės buvo labai prastos būklės.

1931-1935 metais buvo pirmos pėstininkų divizijos vadu. 1932-aisiais generolas P.Tamašauskas išrinktas Panevėžio savanorių kūrėjų sąjungos garbės nariu. 1934 metais, būdamas 1-osios pėstininkų divizijos vadu, buvo paskirtas pirmininkauti komisijai, kuri aiškinosi 1934 metų birželio įvykius Lietuvoje. Jų metu buvo bandyta įvykdyti karinį perversmą. Buvo apklausta apie 100 asmenų. 1935 metais suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir išleistas į pensiją. Vėliau tas laipsnis pervadintas į divizijos generolo laipsnį. Buvo suorganizuotos jo iškilmingos išleistuvės. Išleistuvės vyko Pajuostyje 1935 metų spalio 26 dieną. Jose dalyvavo ir naujasis 1-osios pėstininkų divizijos vadas pulkininkas Stasys Pundzevičius. Atminimui jam buvo padovanotas pabalnotas žirgas. Jo žmonai padovanotas sidabrinis servizas ir atminimo albumas. 1935 metais lapkričio 19 dieną generolo P.Tamašausko išlydėtuvės į civilinį gyvenimą vyko ir „Vienybės“ klube. Jame dalyvavo Panevėžio miesto valdžios atstovai.

Kaip savanoris gavo žemės Pajuostyje ir čia apsigyveno. Bendradarbiavo spaudoje. Jis rašė atsiminimus „Lietuvos aide“, „Panevėžio balse“. Ypač platūs jo kariškų dienų atsiminimai paskelbti „Panevėžio balse“.

1937 metais birželio 19-20 dienomis Panevėžyje suorganizuotas didelis vyrų eucharistinis kongresas. Šio kongreso organizacinio komiteto pirmininku buvo atsargos generolas P.Tamašauskas. Tai buvo pirmasis Lietuvoje vienų vyrų religinis susirinkimas. 1940 metų okupacija sujaukė daugelio, tarp jų ir generolo P.Tamašausko, gyvenimą. 1944-aisiais paliko Lietuvos teritoriją. Iš pradžių gyveno Vokietijoje ir ten dirbo pas ūkininkus. 1949 metais atvyko į JAV. Laikraštyje „Draugas“ spausdino atsiminimus. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, II laipsnio Gedimino ordinu (1928 metais), II laipsnio Vytauto ordinu (1930 metais). Buvo apdovanotas Čekijos ir Latvijos ordinais. Mirė 1951-aisiais. 1994 metais Pajuostyje jam pastatytas atminimo akmuo. 1999 metais P. Tamašausko palaikai pergabenti į Lietuvą ir jis palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.